Juodkalnija istoriškai yra palankus varžovas Lietuvai.
2006 m. nepriklausomybę nuo Serbijos paskelbusi Balkanų valstybė keturis kartus stojo į akistatas su lietuviais ir visus sykius buvo priversta aikštę palikti nuleistomis galvomis.
Pirmasis lietuvių ir juodkalniečių pasimatymas įvyko dar 2013-aisiais, mažyčiame Slovėnijos mieste Jesenicėje.
Vos 600 tūkst. gyventojų turinčios šalies komanda kėlė problemų mūsiškiams, bet galiausiai 24 taškus pelniusio Kšištofo Lavrinovičiaus vedami jie ištraukė sudėtingą pergalę 77:70.
Dusyk Lietuvos ir Juodkalnijos keliai susidūrė 2023 m. pasaulio čempionato atrankoje, bet Podgoricoje (65:56), tiek Kaune (90:73) stipresni buvo mūsiškiai.
Galiausiai, į planetos pirmenybes prasibrovė abi komandos, o jau pirmajame etape joms teko pasimatuoti dar sykį.
Nors juodkalniečiai kėlė ambiciją įkąsti Lietuvai, Kazio Maksvyčio taktinis manevras, prieš didžiausią varžovų žvaigždę Nikolą Vučevičių pastačius žemesnį, bet greitesnį Tadą Sedekerskį, išmušė iš vėžių varžovus, vėl nusileidusius lietuviams 71:91.
Nors N.Vučevičius kalbėdamas su 15min Tamperėje teigė, kad šįkart panašiam lietuvių ėjimui juodkalniečiai pasiruoš, būsimų Lietuvos varžovų startas turnyre įkvėpti jiems optimizmo neturėjo.
Trečiąjį kėlinį net 12:33 pralaimėję Balkanų atstovai 76:106 nusileido pasaulio čempionams vokiečiams. Rungtynes „Nokia“ arenoje stebėjęs Lietuvos rinktinės vyr. treneris Rimas Kurtinaitis nemano, kad varžovų gretose svarbiausia „uždaryti“ net 41 taškų sudėjus pirmose rungtynėse pelniusius N.Vučevičių ir natūralizuotą amerikietį Kyle'ą Allmaną.
– Kaip sekėsi treniruotėje ieškoti „sietkutės“ (R.Kurtinaitis vakar komentuodamas prastą lietuvių pataikymą ragino ne kaltinti kietus lankus, o koncentruotis į „sietkutę“)?
–(Juokiasi) Sekėsi gerai. Atidirbome tai, ką turėjome padaryti. Tikiuosi, kad viskas bus gerai.
– Kokias išvadas pasidarėte persižiūrėję vakarykštį mačą su britais?
– Gynyba gera, kova dėl atšokusių gera. Viskas, ko reikia – agresyvumas, aktyvumas. Klaidų šiek tiek yra, bet esmė, kad 40 minučių išlaikėme tempą, ką norėjome žaisti. Tai mūsų kelias, ką mes turime daryti šiame čempionate.
– Vakar arenoje stebėjote Vokietijos ir Juodkalnijos susitikimą. Ką pamatėte ir ar galima teigti, kad Juodkalnija yra dviejų žaidėjų komanda?
– Nepasakyčiau, kad tai dviejų žmonių komanda. Gal vokiečiai privertė taip žaisti Juodkalniją. Manau, kad tai buvo teisinga, nes kiekvienas iš jų gali įmesti. Mes šiandien ruošdamiesi irgi esame numatę, kad tegul Vučevičius įmeta, tegul Drobnjakas įmeta taškų, bet mes nenorime, kad visa komanda surinktų po 10 taškų. Susidėliojome visas gynybas, kaip turėsime gintis, pažiūrėsime, kaip pavyks.
– Jūsų pirmtakas Kazys Maksvytis prieš dvejus metus nustebino juodkalniečius panaudodamas Sedekerskį prieš Vučevičių. Ar ir jūsų planuose yra kažkas panašaus?
– Dabar nesakysiu, bet mes tas rungtynes irgi žiūrėjome bei matėme, kaip viskas vyksta. Vučevičius yra žmogus, kuris kartais rollina (po pikenrolo leidžiasi žemyn – past.), kartais poppina (po pikenrolo lieka prie tritaškio – past.). Tas jo metimas yra gana stabilus. Bet aš manau, kad tai nėra tas didysis pavojus iš jo pusės. Jeigu jis įmes kokį vieną tritaškį, nemanau, kad tai pakeis rungtynių eigą. Esme, kad visa komanda nesužaistų ir stengsimės gintis taip, kad neduotume sužaisti kitiems.
– Kelios dienos Tamperėje jau prabėgo. Kokios jūsų įžvalgos apie visą organizaciją, gyvenimo ir visas kitas sąlygas?
– Viskas puiku. Maitina gerai, viešbutis labai geras, salė – patys matote. Organizacija gera. Suomiai visada numatę viską. Neturim jokių klausimų.
– Sakėte, kad po čempionato starto gali nukristi emocinis spaudimas. Ar jis buvo ir ar kažkas pasikeitė po pirmos pergalės?
– Kalbėjome, kad vienas iš faktorių buvo mūsų nepataikymas. Mes tomis temomis nekalbame, jos neliečiame, nes prašau žaidėjų padaryti tik tai, ką jie darė per treniruotes ir pasirengimą. Mes žaidėme neblogai ir mums nereikia padaryti kažko ypatingo – tik taip kovoti, sužaisti, kaip mes tą darėme prieš tai. Dabar tą temą liesti, ar yra jaudulys, ar ne – mes to nedarome.
– Prieš čempionatą minėjote, kad ši rinktinė turi skeptikų. Ką jiems norite įrodyti?
– Nenoriu įrodyti nieko, nes ne dėl to susirinkome, kad kažką įrodinėtume. Turim žaisti, norim laimėti, dirbom daug. Jeigu tikėti mano mokytoju Stepu Butautu, kuris dėstė man universitete: „Jeigu treneriai sąžiningai ir daug dirba, rezultatas turi ateiti“.
Na, jis mato taip, jis turbūt žino Žagarą, bet aš jam atsakyčiau, kad Žagaras vėl susižeidė.
– Kaip vieną iš tų skeptikų galbūt galima įvardinti Šarūną Jasikevičių. Jis savo prognozėje įvardijo, kad medalį laimės ne Lietuva, o Latvija. Ar nenuvylė toks tautiečio netikėjimas?
– Net nežinojau. Na, jis mato taip, jis turbūt žino Žagarą, bet aš jam atsakyčiau, kad Žagaras vėl susižeidė. Nežinau, rimtai ar nerimtai. Aš irgi latviams palinkėčiau sėkmės, o mes jau kaip pavyks.
