R.Jokubaitis į „Maccabi“ atvyko po karjeros sezono – Eurolygoje fiksuodamas 12,6 taško, 4,7 rezultatyvaus perdavimo ir 15,6 naudingumo balo statistiką.
Tačiau sezono pabaigą stipriai aptemdė karas Izraelyje. Bendraudamas su lietuvių žurnalistais Druskininkuose, Rokas pasidalino neeilinėmis karo istorijomis.
„Kur aš gyvenau, ten buvo miesto centras. Šalia buvo karinė bazė. Ten taikė Iranas, bet bijau suklysti. Šalia pastato krito bomba – sudrebėjo viskas. Tuomet buvau parkinge. Jei iš parkingo minus 4 aukšto jautėsi drebėjimas – tai tikrai buvo reikalų. Dabar šneku ramiau, bet reikia tą pajausti“, – pasakojo Rokas.
Krepšininkas taip pat davė suprasti, kad artimiausiu metu paliks „Maccabi“. Tačiau apie tai – interviu su krepšininku.
– Kokios komandos žaidėjas, jei reiktų titrą dėti?
– Matysime už kelių dienų. Sakė geriau niekam nepasakoti, tai dar palaukime kelias dienas. Gal net rytoj bus naujienų.
– Ar tai susiję su tuo, kas vyksta Izraelyje?
– Jo, tas tikrai prisidėjo. Kaip matėte žiniasklaidoje, aš norėjau likti. Sutartį jau buvo man įteikę, bet atsitiko tokie dalykai, kurie ne nuo manęs priklauso. Šeima, pats, draugai dėl šito labai pergyvename. Kai turėjome grįžti namo iš Tel Avivo, buvo tikrai sunku. Realiai išgyvenome karą. Manau, tas tikrai prisideda.
– Kaip atrodė kelionė namo?
– Išvežė mane ir komandą 60 kilometrų nuo Tel Avivo. Ten kelias dienas laukėme lygos sprendimo – ar vyks rungtynės, ar ne. Aš ir legionieriai tiesiog pasakėme, kad nesportuosime, nesitreniruosime, nežaisime, nes čia nebūtų normalu tai daryti tokiomis sąlygomis. Lyga nusprendė, kad čempionatas yra nutraukiamas. Tuomet su autobusu važiavome iki sienos su Jordanija. Pasienio punkte – panika, didelis žmonių srautas, visi bėga iš Izraelio. Patirtis tikrai įdomesnė.
Tuomet mūsų Jordanijos pasienyje laukė keli autobusiukai, kurie mus nuvežė iki sostinės. Tuomet iš sostinės dauguma amerikiečių išskrido į Detroitą, o mes, europiečiai – į Kretą, iš ten į Atėnus, o iš ten – į namus.
– Ką reikėjo išgyventi?
– Tikrai pergyvenau, bet išgyvenau ramiau nei šeima – seneliai, draugai ir apskritai lietuviai, ką pamatė per žinias. Sunku nupasakoti. Pakilimas iš Jordanijos link Kretos, laukimas, lėktuvo laipinimas, tikėjimas, kad neuždarytų oro erdvės. Ne kaip filme, bet kažkas panašaus. Kai grįžau į Kretą – ramiau atsipūčiau. Streso buvo.
– Arti buvai įkarščio?
– Kur aš gyvenau, ten buvo miesto centras. Šalia buvo karinė bazė. Ten taikė Iranas, bet bijau suklysti. Šalia pastato krito bomba – sudrebėjo viskas. Tuomet buvau parkinge. Jei iš parkingo minus 4 aukšto jautėsi drebėjimas – tai tikrai buvo reikalų. Dabar šneku ramiau, bet reikia tą pajausti.
– Jauti didelę atsakomybę rinktinėje?
– Jo, jaučiu, matau. Bijau tos atsakomybės? Anksčiau būčiau sakęs, kad taip, bet po šio sezono, kada teko šiek tiek daugiau pažaisti nei 10–15 minučių, tai davė to pasitikėjimo. Kas rinktinėje svarbiausia – tai yra pasitikėjimas. Jo yra pilna, jaučiuosi gerai. Labai laukiau šios stovyklos. Sąraše daug netekčių, bet krepšinis yra komandinis sportas, ir man asmeniškai žiūrint, tai prideda dar motyvacijos.
Laukia labai ilgas pasiruošimas, labai sunku sakyti, kaip kas bus – naujas štabas. Tikrai laukiu ir manau, kad pasitikėjimas tikrai geras.
– Kur labiausiai paaugai per sezoną?
– Pasitikėjimas. Kaip ir sakiau – kai žaidi su pasitikėjimu, ateina ir daug minučių. Automatiškai gali duoti daugiau naudos ir duoti daugiau dalykų, nei pats manei, kad sugebi. Manau, kad anksčiau buvo pasitikėjimo stygius. Dabar – visiškai kitas jausmas. Kūnas jaučiasi kitaip.
– Buvo kontaktas su „New York Knicks“?
– Ne, nebuvo kontakto su jais. Aš praeitą vasarą, kai po Puerto Riko nuvykau į vasaros lygą, pasakiau ir agentui, ir žmonėms „Knicks“ komandoje, kad 2 kartus nuvykau, parodžiau, ką sugebu. Sakiau, kad „ačiū, užtenka“. Jaučiu, kad vasaros lygos marškinėliai išaugti.
– Kontaktavai su „Žalgiriu“?
– Buvo. Viskas buvo tiesa, ką rašė žiniasklaida. Tikrai kalbino, bet iki to pilno susitarimo nenuėjome, bet svarbiausia, kad nebuvo jokių pykčių, viskas vyko gražiai. Dėl to esu laimingas – jokių blogų santykių.
– Kodėl nepavyko susitarti?
– Tuomet, kai mes kalbėjome, labai didelį dėmesį rodė „Žalgiris“, bet aš buvau laimingas „Maccabi“. Kai mes kalbėjome, buvo 3–4 mėnesiai be jokių sirenų. Buvo prasidėjusios kalbos, kad rungtynės gali grįžti į Tel Avivą. Buvo mane aplankiusi mama, gyvenimas atrodė, kad tvarkosi. Sakiau, kad nenoriu nieko keisti. Treneris davė pasitikėjimo, buvau laimingas.
Tuomet reikėjo priimti labai greitą sprendimą. Taip ir gavosi. Labai anksti prasidėjo dėmesys. Turiu kontraktą ir viskas man buvo puikiai Tel Avive. Viskas vėliau taip ir nutrūko gražiai.
