1998-ieji. Į tuo metu LKL rungtyniavusį Alytaus „Alitos“ klubą atvyksta niekam nežinomas devyniolikmetis Stanislavas Medvedenka. Pasirodo, kad tai – rimtas krepšininkas. Po sunkaus starto, netrukus Slava pradeda absoliučiai dominuoti Lietuvoje, rinkdamas po 17 taškų ir 7 atkovotus kamuolius.
Slava buvo toks geras, kad jo jėgos neatlaikė net į Alytų atvažiavęs NBA čempionas Richardas Petruška. Devyniolikmetis 208 cm ūgio puolėjas Radivojaus Koračo taurės rungtynėse per R.Petrušką į „Galatasaray“ krepšį sukratė net 32 taškus.
Ant LKL ir Europos parketo Slava triukšmavo taip garsiai, kad tai pasiekė ir NBA vadovų ausis. Jie pradėjo domėtis, kas šis įžūlus ukrainietis, kuris siautėja Lietuvoje?
Ir taip jau po sezono „Alitoje“ Slava išvyko į NBA vasaros lygą, o kitą vasarą ukrainietį pasiekė faksas. Tai buvo ne bet kas, o „Lakers“ sutartis. Vos per metus šaltus Alytaus sporto rūmus pakeitė ką tik pastatytas „Staples Center“, o po dvejų Slava tapo NBA čempionu.
Ukrainietis iki šiol už savo karjerą labai dėkingas legendiniam Lietuvos treneriui Vladui Garastui.
„Galima sakyti, kad jis man nutiesė kelią į NBA“, – portalui 15min sakė S.Medvedenko.
Kaip jaunam vaikinui iš Ukrainos pavyko vos per vienerius metus pasiekti tokias aukštumas? Ką konkrečiai padarė V.Garastas? Kodėl Slava norėjo atsisakyti „Lakers“ kontrakto?
Apie neeilinę sėkmės istoriją, santykius su broliais Lavrinovičiais, laikus Alytuje, glamūrinį Los Andželo gyvenimą, titulus su „Lakers“, Shaqo vakarėlius bei jo pykčius su Kobe ir dar daugiau – 15min interviu.
– Sugrįžote į Lietuvą ir stebėjote RKL finalo ketvertą Kėdainiuose. Kokius atsiminimus, kokius jausmus tai sukėlė?
– Visų pirma, Lietuvoje turiu daug draugų. Čia man kaip antri namai. Lietuva padarė didelę įtaką mano karjerai, davė jai postūmį. Daug išmokau, nes krepšinis Lietuvoje – religija. Smagu buvo dirbti su lietuviais treneriais. Lietuviai visuomet išliks tik šilčiausi jausmai.
– Ar tai buvo jūsų pirmas kartas Lietuvoje nuo tada, kai žaidėte Alytuje?
– Ne. Paskutinį kartą Lietuvoje buvau prieš trejus ar kiek daugiau metų. Mano draugas Nerijus (Varnelis) ir broliai Lavrinovičiai mane pakvietė į Kėdainius. Nerijus kuria šį projektą trečioje lygoje (RKL). Buvo gerai, smagu, puikiai suorganizuota. Buvau nustebintas žaidimo lygiu trečioje Lietuvos lygoje. Galvojau, kad bus blogiau, bet nustebau, kad žaidėjai daro derinius, gali mesti, yra techniški. Lygos lygis mane nustebino.
– Kaip jus sutiko fanai Kėdainių arenoje? Ar sulaukėte plojimų, jie atsiminė, kas jūs?
– Nustebau. Jie mane prisimena. Sutikau daug savo senų draugų – teisėjų, trenerių, žaidėjų – šiame renginyje, žaidėjų, prieš kuriuos žaidžiau prieš 25 metus. Viskas buvo puiku. Atsivežiau savo (NBA čempiono) žiedą. Nustebau, kaip toks mažas dalykėlis gali nudžiuginti žmones, kurie atvyko jo pamatyti.
– Jūs žiedą visgi turite? Buvo skelbta, kad jį pardavėte dėl paramos Ukrainai. Jūs jį perpirkote?
– Ilga istorija... Taip, pardaviau juos per savo „Fly High Foundation“ fondą už 250 tūkst. dolerių. Visus pinigus išleidome padėti vaikams Ukrainoje. „Lakers“ savininkė įteikė man žiedus. Tai buvo labai emocingas momentas.
– Jūs juos pardavėte, bet jums pagamino naujus?
– Taip.
– Vilniuje sutikote brolius Lavrinovičius, apsilankėte „Wolves“ treniruočių centre. Koks jausmas juos vėl sutikti, su jais bendrauti?
– Mes nuolat palaikome ryšį – susirašinėjame, susiskambiname. Techniškai mes buvome nesimatę ilgokai, bet ryšį palaikome, tad problemos nėra. Man patiko naujoji „Wolves“ salė, atrodo tarsi NBA treniruočių salė. Lietuva krepšinyje daro gerus dalykus. „Wolves“ komandos planų nežinau, bet jie daro gerus dalykus.
– 27 metai praėjo nuo jūsų atvykimo į Alytų. Ar atsimenate pirmuosius kontaktus, kurie galiausiai nulėmė šį karjeros žingsnį?
– Prieš sezoną žaidžiau draugiškose rungtynėse už „Budivelnik“ ir sutikau (Antaną) Sakavicką, kuris tuomet buvo klubo direktorius. Tuomet tame draugiškame turnyre dalyvavo 4 komandos, kitų dviejų nepamenu. Prieš „Alitą“ sužaidžiau puikiai, mečiau vos ne po 30 taškų kiekvieneriose rungtynėse. (Vladas) Garastas tuomet buvo klubo prezidentas. Jis tuomet susisiekė su „Budivelnik“ ir pasakė: „Aš noriu šito vaikino Alytuje.“ Aš tuomet atsisakiau, nes tuo pat metu viena Italijos komanda, berods, „Varese“, man taip pat siūlė kontraktą. Buvau jaunas, nenorėjau kraustytis iš Kyjivo, bet Garastas buvo atkaklus. Atvyko jis į Kyjivą su lagaminu pinigų ir pasakė, kad nori, jog žaisčiau už jo komandą. Taip ir persikėliau į Alytų. (juokiasi)
– V.Garastas buvo tas žmogus, kuris jumis patikėjo?
–Vienas iš pirmųjų ir jis tai tikrai išreiškė stipriausiai, kad atvykčiau į Alytų.
– Ar sutiktumėte , kad V.Garastas davė stiprų postūmį tavo karjerai?
– Sutikčiau. Visiškai. Galima sakyti, kad jis man nutiesė kelią į NBA suteikdamas platformą.
– Ką jis jums davė?
– Manau, svarbiausias dalykas buvo tai, jog žaidžiau komandoje, kur galėjau žaisti tiek minučių, kiek tik įmanoma. Puikūs komandos draugai, patyrę, ypač (Rytis) Vaišvila. Iš tiesų pačioje pradžioje kovodavome vienas su kitu, bet galiausiai supratome, kaip galime žaisti kartu, ir mano etapo Alytuje pabaigoje tapome gerais draugais. Tai buvo, ko gero, geriausias dalykas, ką Garastas galėjo padaryti. Jis pasakodavo daug istorijų, kaip treniravo SSRS rinktinę, bet geriausia, ką jis padarė, tai suteikė man šansą daug žaisti komandoje kartu su gerais komandos draugais.
– Ką atsimeni iš 90-ųjų Alytaus? Šalta salė, mažai daug veiklos?
– Lietuva 90-aisiais atrodė kaip bet kuri kita vieta po Sovietų Sąjungos žlugimo. Nesiskundžiau žaidimu šaltoje salėje ar dėl to, kad ko nors neturėjau. Buvau jaunas, norėjau žaisti. Viskas, ko reikėjo – salė, kamuolys ir žmonės, su kuriais galėčiau žaisti, ir buvau laimingas.
– Koks buvo jūsų atlyginimas tais laikais?
– 2000 dolerių ar kažkas panašaus.
– Buvote tiesiog jaunas, alkanas vaikis, pasiruošęs įrodyti save pasauliui?
– Taip, bet 2000 dolerių tais laikais buvo kaip kokie 5 ar 6 tūkstančiai dabar.
– Taip, geri pinigai, bet lyginant su uždarbiu NBA...
– Tikrai būčiau galėjęs uždirbti daugiau pinigų Italijoje, bet visada priėmiau sprendimus atsižvelgdamas į tai, kur galiu žaisti. Jei būčiau persikėlęs į Varezės komandą, kuri žaidė NBA, nebūčiau galėjęs tiek žaisti. Buvau jaunas, man to reikėjo, todėl ir priėmiau sprendimą persikelti į Alytų už mažesnį atlygį, bet su daugiau žaidimo laiko.
– Kaip prisimenate savo startą Alytuje?
– Užtrukau porą rungtynių, kad adaptuočiausi prie lietuviško krepšinio. Atsimenu, žaidžiau dvejas rungtynes vietinėje lygoje. Pirmosios buvo labai blogos, įmečiau gal 10 ar 12 taškų. Antrosiose buvo kažkas panašaus. Trečiosiose rungtynėse žaidėme su „Galatasaray“, buvo kažkokia taurė. Nuo tada pradėjau tikėti tiek savimi, tiek komandos draugais. Po to jau turėjau puikų sezoną.
– Ten sutikai brolius Lavrinovičius. Mes juos dabar puikiai pažįstame, bet kokie jie buvo 90-aisiais?
– Labai liekni, jauni kaip ir aš. Tuomet man sakė, kad iš pradžių manimi netikėjo, bet pamatę, kaip aš žaidžiu, kaip metu, pradėjo ir savimi labiau pasitikėti, ir žaisti gerai, ir tą sezoną tikrai padėjo komandai. Buvo jauni ir liekni, bet visi matė jų potencialą. Jiems reikėjo pasitikėjimo, kad augtų ir kaip vyrai, ir kaip žaidėjai.
– Žinote jų žymiąją istoriją. Ar jie lankydavosi vakarėliuose, ar matėte, kad su jais gali kas nors būti ne taip?
