Prieš rungtynes sutikome Mindaugą su broliu Sauliumi nedidelėje, šalia legendinės „Palladozza“ arenos įsikūrusioje kavinukėje. Kaip įprasta, aplink Kuzią būriavosi lietuvių sirgaliai, norėdami pabendrauti su ilgamečiu rinktinės žaidėju.
Mindaugas šiltai bendravo su tėvynainiais ir noriai sutiko pasikalbėti su žurnalistais. Matosi, kad Kuzia – atsipalaidavęs.
„Normalu. Dabar vasara, turiu daugiau laiko ir noriu atsigriebti, to negalėjau daug metų, – greito atvykimo į Boloniją nesureikšmino krepšininkas. – Vakar pavyko pažiūrėti „Žalgirio“ ir „Ryto“ nuostabias rungtynes. Labai įdomus finalas ir iškart buvome suplanavę, kad važiuosime palaikyti moterų į Europos čempionatą.“
Tačiau kodėl Kuzia dabar nesėdi Kanarų salose, Madeiroje ar nesirenka poilsio Havajuose? Kodėl būtent Bolonija – ne itin turistų mėgstamas Italijos miestas, lyginant su Roma, Venecija, Milanu, Breša ar kitais.
Čia – jau mamos Zitos įtaka, kuri ilgus metus žaidė profesionaliai ir kadaise kartu su tėčiu Vladu atvedė mažąjį Mindaugėlį į krepšinį.
„Aš esu užaugęs moterų krepšinyje. Mano mama Zita žaidė, visada stebėdavau rungtynės sporto rūmuose, kai ji žaisdavo su veteranėmis, o aš buvau 12–13 metų vaikas. Labai gerai atsimenu, kad Vilniaus „Lietuvos Telekomo“ rungtynėse Eurolygoje buvau berniukas, kuris valydavo parketą. Už tai gaudavome dovanų „Estrella“ traškučių. Esu užaugęs su moterų krepšiniu, man labai įdomu. Noriu atiduoti savotišką duoklę, nes manęs važiuodavo palaikyti, kai žaidžiau rinktinėje, dabar norisi man palaikyti“, – nostalgiškai pasakojo M.Kuzminskas.
Kuzia labai šiltai pasidalino prisiminimais iš skambiausių Lietuvos moterų krepšinio pergalių ir pasidžiaugė į elitą sugrįžusia dabartine rinktine. Tačiau apie tai ir dar daugiau – portalo 15min interviu.
– Mamos įtaka dėl moterų krepšinio – labai svarbi?
– Aš apskritai labai džiaugiuosi, kad tas moterų krepšinis pagaliau vėl aukštumoje. Patekome į Europos čempionatą. Kai pasižiūriu mamos nuotraukas arba kai būdavome „Telekomo“ rungtynėse, matydavau tas pilnas sales žiūrovų. Labai džiugu, kad turime tą kartą, kuri gali sugrąžinti žiūrovus atgal.
– Pameni tą 1997-ųjų auksinį lietuvių žygį?
– Atsimenu, atsimenu puikiai. Krepšinis namuose buvo rodomas be perstojo. Puikiai atsimenu Lietuvos moterų pergalę, „Žalgirio“ triumfą Eurolygoje. Tėvai verkė iš laimės. Galvojau, ko jie čia verkia, bet vėliau supratau.
– Dar buvo ir „Telekomo“ bronzinis žygis Eurolygoje 2005-aisiais...
– Taip, taip. Atsimenu kaip žaisdavo Valužytė, Abromaitė, Katie Douglas. Kai augi krepšinio aplinkoje, viskas įdomu. Kaip ir minėjau, pagrindinis dalykas yra tas, kad pirmą kartą norėjosi pamatyti čempionatą iš šono. O kai jame žaidžia Lietuva, negalėjau praleisti tokios progos.
– Čia tavo pirmasis moterų čempionatas?
– Taip, anksčiau vasaros būdavo rinktinei. Aišku, sirgalių mastai ne tie, bet su gerais rezultatais sugrįžta ir žiūrovai.
– Su kokiomis nuotaikomis, lūkesčiais pasitinki šį čempionatą?
– Su geromis emocijomis. Kai ateini į rungtynes ir nereikia sukti galvos – pasakiškas jausmas, bet jos jau daug pasiekė, sugrįžo, gali atsipalaiduoti, mėgautis, žaisti, būti tais juodaisiais arkliukais dažniausiai yra dar geriau.
– Jos yra mirtininkių grupėje. Ar tai prideda papildomo jaudulio, kalbant iš patirties?
– Lemia tai, kad jeigu išeini į kitą etapą, galimai gauni silpnesnį varžovą. Iš tos pusės yra gerai.
– Ko tikiesi iš mūsų rinktinės?
– Nieko aš nesitikiu, lūkesčių neturiu. Po tiek metų nežaidus čempionate... Daugumai tai yra pirmas čempionatas, todėl didelių lūkesčių nereikia dėti. Būtų super, kad išeitų iš grupės.
– Į vyrų čempionatus važiuoja daug sirgalių, tačiau Bolonijoje ir moterų čempionate matome daug lietuvių. Kiek dėl to smagu?
– Žmonės mėgsta pergales, grįžta pergalės, grįžta ir žiūrovai. Pasižiūrėkime, kad ir atrankoje jau rinkosi arenos, palaikymas buvo didelis. Jeigu tokiu keliu eisime, viskas bus gerai su žiūrovais. Pati čempionato data nėra dėkinga, nes sezonas dar vyksta.
– Jei pateks į atkrintamąsias, ar važiuosi į Pirėjų?
– Pažadą reikia duoti? Gerai, atvažiuosiu.
