„Ei, tu neduodi rezultato, tave gali atleisti.“ Mano nugara buvo prispausta prie sienos ir turėjau išgyventi. Spjoviau į traumą, priverstinai nusiėmiau barjerus savo galvoje ir pagalvojau: „Jeigu skaudės, tai skaudės, bet turiu pabandyti.“ Pamiršau apie traumą. „Ryte“ turėjau likti iki 2009-ųjų, nes su Jonu Vainausku turėjome susitarimą, bet viskas susiklostė kitaip. Jonas neįvykdė to, ką turėjo įvykdyti. Nusprendžiau palikti Vilnių ir dar kartą pabandyti užsikabinti NBA. Buvau arti kontrakto su „Trail Blazers“, bet paskambino „TAU Ceramica“ ir pasiūlė didžiules sąlygas su galimybe laimėti Eurolygą. Komandoje turėjau Tiago Splitterį, Pablo Prigioni, Luisą Scolą, Igorį Rakočevičių, Zoraną Planiničių. Žinojau, kad jie negali daryti to, ką aš galėjau – iš esmės keisti žaidimą abiejose aikštelės pusėse. Vitorijoje mano vidurkiai susitraukė, nes turėjau nuolat gaudyti geriausių komandų geriausius gynėjus – Navarro, Marcusą Browną ir kitus. Bet grįžtant prie esmės, aš norėjau pabaigti karjerą „Lietuvos ryte“, bet Jonas nusprendė kitaip.
– Kas nutiko tarp judviejų?
– Buvome susitarę, kad žaisiu „Lietuvos ryte“ bent iki 2009-ųjų, taip pat kalbėjome, kad galėčiau pabaigti čia karjerą, bet tuo metu su Jonu susitarimai ilgai negaliodavo. Jis nematė didesnio paveikslo. Aš jau ieškojau namo Vilniuje, norėjau pasilikti Lietuvoje visam gyvenimui, nes man čia labai patiko. Bet jie nenorėjo man mokėti pinigų. Jono tėtis Gedvydas įsikišo. Visi pradėjo reikšti savo nuomones. Mudviejų su Jonu pokalbis buvo geras iki tol, kol neįsiterpė Spahija. Jis neturėjo taip daryti, nes jis su tuo nebuvo susijęs.
– Ką Jonui kalbėjo N.Spahija?
– „Fredas nori būti komandos žvaigždė, jam reikia visų pasaulio pinigų“, – taip kalbėjo Spahija. Mes turėjome susitarimą su „Rytu“ iki 2009 metų. Mano sąlyga buvo vienintelė – jeigu aš gausiu po 300-400 tūkstančių eurų per sezoną, aš čia žaisiu iki karjeros pabaigos. Mes buvome viską sutarę, viskas buvo gerai, bet kažkam reikėjo įsikišti ir viską sugriauti. 2011-aisiais Jonas man paskambino. Jis buvo palikęs komandą dėl galimų bėdų su narkotikais, bet ne mano reikalas buvo jį mokyti. Tada jaučiau, kad kalbu ne su juo, o su jo visomis problemomis ir substancijomis. Pasakiau jam, kad tai, kas vyksta, yra labai blogai. Pamenu, kad kažkada tarėmės dėl naujo kontrakto pas jį biure ir ant Jono stalo stovėjo butelis rusiškos degtinės. Mes kalbame ir Jonas tiesiog geria iš butelio. Aš pasakiau: „Ei, mes atėjome daryti verslo.“ Jis atsakė: „Įrašyk skaičius kontrakte ir aš noriu, kad liktum čia amžinai.“ Aš sakau: „Noriu kalbėtis su tavimi, o ne su buteliu.“ Jis pradėjo teisintis, kad jam viskas gerai, nors buvo gerokai įkaušęs.
Aš pakartojau tą patį: „Nesikalbėsiu su buteliu, nes dabar tu gali pasakyti vieną, o vėliau teigti, kad to nesakei.“ Tada atėjo Gedvydas ir pasakė, kad pasikalbėsime vėliau, bet pasiūlymas vis dar galioja. Bet manau, kad giliai viduje Jonas yra geras žmogus. Gerbiu jį, nes galėdavome išsikalbėti. Jis buvo labai jaunas tuo metu ir niekada neturėjo tikrų draugų. Dažniausiai dirbdamas tokioje industrijoje turi draugą, su kuriuo gali pasitarti ir kuris gali pasakyti: „Ei, tu darai blogai.“ Nemanau, kad Jonas turėjo tokį gerą draugą. Aš manau, kad dabar Jonas man pasakytų: „Jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, kreipčiausi pagalbos.“ Girdėjau gandus, kad tuomet jis išsiskyrė su savo žmona, stipriai įniko į narkotikus. Jam tiesiog reikėjo 1-2 draugų, kad jį ištrauktų, bet tuo metu jį supo netikra, bloga aplinka. Jis neturėjo žmogaus, kuris stovėtų jo kampe. Viskas gerai, kad esi susituokęs, bet visada reikia turėti žmogų, kuris stovėtų tau už nugaros.
– Ar bandei jam padėti?
– Jaučiau, kad čia nėra mano kova. Aš buvau jaunas atletas. Atletai neturi veltis į tokius dalykus. Jeigu būčiau per daug į tai įsitraukęs, negalėčiau taip pat atrodyti aikštelėje. O jei žaisiu blogai, mane atleis. Kiekvienas žmogus turi draugą, su kuriuo gali pasikalbėti. Jam jo labai trūko.
– Kokius prisiminimus sukelia rungtynių įrašai iš laikų „Lietuvos ryte“, kuriuos atsiunčiau?
– Labai gerus (šypsosi). Gaila, kad ten buvo tik Eurolygos mačai antrajame sezone, kuomet jau buvau po traumos. Norėjau pamatyti Europos taurės mačus, ten buvau geriausia savo versija. Apskritai, viskas „Lietuvos ryte“ galėjo susiklostyti geriau. Man iki šiol skauda, kad čia negalėjau baigti karjeros, nes labai norėjau gyventi Lietuvoje. Ir visas „Lietuvos ryto“ kilimas – norėjau augti kartu su šia komanda, nes tada komandos kreivė kilo. Europos taurė, Eurolyga, atvažiavo gerų amerikiečių – Hollisas Price‘as, Chuckas Eidsonas. Norėjau būti viso to dalimi. Labai, labai norėjau likti. Tik gaila, kad tuo metu komandoje buvo per mažai žodžio žmonių. Vilniuje jaučiausi lyg namie, žmonės žinojo, kad esu tiesiog Fredas, nenužiūrinėdavo ir jaučiausi patogiai. Kitur Europoje tokios pačios atmosferos nebuvo. Eidavau į bažnyčią, jausdavausi labai ramiai, čia tiesiog buvo mano namai.
– Ar tiesa, kad 2004-ųjų vasarą galėjai atsidurti „Žalgiryje“?
– „Žalgiris“ rinkosi tarp manęs ir Ime Udokos, kuris ką tik buvo atleistas iš „San Antonio Spurs“. Galiausiai pasirinko jį. Aš galvojau, kad tikrai esu už jį geresnis, bet suprantu, kad jei praleidi NBA nemažai laiko, turi turtingesnį CV bei gali gauti geresnį kontraktą. Kai kalbėjausi su jais, galvojau: „Gerai, keliausiu į „Žalgirį“. Kai sužinojau, kad jie renkasi Udoką, pasakiau, kad pamirštų mane. Tuomet Djurovičius man paskambino ir pasiūlė į „Rytą“. Tada man paaiškino, kad „Žalgiris“ yra „Ryto“ principinis varžovas ir man nieko nebereikėjo. Labai norėjau juos įveikti ir įrodyti, kad jie buvo neteisūs, vietoje manęs pasirinkdami Udoką. Įsėdau į lėktuvą ir visa kita tapo istorija.
– „Žalgiris“ buvo principinis priešininkas parodyti, kad jie klydo pasirinkdami Ime Udoką?
– Taip. Pirma priežastis buvo šita, bet antroji buvo Sabonis. Matydavau Sabonį žaidžiantį ir norėjau sužaisti prieš jį. Tuomet jis buvo savo karjeros pabaigoje. Javtokas man parodydavo senus video, kaip jie žaisdavo prieš „Žalgirį“. Kai pamačiau jį žaidžiantį, tariau: „Jis vis dar gali žaisti.“ Jie turėjo Tanoką (Beardą), Robertą Packą, kitąmet pasirašė Reggie Freemaną, Kenny Andersoną. Man buvo nesvarbu, ką jie pasirašė, buvau pasirengęs juos nugalėti. Jie būtų galėję turėti visą komandą vien tik iš NBA žaidėjų, buvau pasiruošęs kovoti su jais. „Žalgiris“ buvo gera komanda. Suprantu, kodėl jie turi tokį vardą. Jie yra tarsi lietuviški Bostono „Celtics“. „Lietuvos rytas“ tuomet buvo tarsi „Lakers“ arba „Bulls“. Kitos komandos kaip „Neptūnas“ irgi buvo geros, bet visada turėdavau papildomos motyvacijos žaisti prieš juos, ypač, kai susitikome LKL finale. Sakiau sau: „Mes laimėsime.“ Ir laimėjome. Ankstesnį sezoną jiems pralaimėjome, bet grįždamas sau sakiau, kad kitąkart laimėsime. Jie visada turėjo gerų žaidėjų. Buvau nustebintas vaikio pavarde Jankūnas. Nebuvau tokio vardo girdėjęs, net sau sakiau, kad, jei man gims vaikas, pavadinsiu jį Jankūnu. Šaunus vardas. Jie turėjo dvynius (Lavrinovičius). Puiki organizacija su puikiais žaidėjais, bet, kai jie pasirinko jį, turėjau įrodyti, kad priėmė blogą sprendimą. Džiaugiuosi pasirinkęs „Rytą“. Žaidžiau su puikiais vyrais kaip Sandis (Buškevicas), Minda (Mindaugas Lukauskis).
– M.Lukauskis tik neseniai baigė karjerą ir žaidė toje pačioje komandoje su savo sūnumi.
– Mačiau! Stebėjausi, kad jis vis dar žaidžia aukštame lygyje. Skaičiau jo padėką baigiant karjerą. Amerikiečiams taip padaryti būtų sunku, nes, sakykime, nėra tiek daug komandų, kur galėtum žaisti. Vietiniams žaidėjams yra daugiau variantų, užsieniečiams yra taikomas legionierių limitas. JAV iš esmės turime tik dvi lygas. Na yra keletas lygų, bet jos nėra itin geros. Yra NBA, yra G Lyga, CBA, USBL, kai kurios kitos, bet negali žaisti tiek ilgai, nes yra labai daug žaidėjų ir komandos įprastai renkasi jaunesnius krepšininkus. Jie daro daug klaidų. Manau, geriau būtų išlaikyti komandos branduolį ir leisti tam jaunam žaidėjui tobulėti.
– Kuomet supratai, kad 2004-2005 m. sezono „Rytas“ turi visus reikalingus įrankius laimėti Europos taurę?
– Žinojau, kad laimėsime. Viską darydamas iš anksto susidėlioju planą, išsikeliu tikslus – pirmausiu pagal surinktus taškus, atkovotus kamuolius, laimėsime Europos taurę. Žinojau, kad turėjome ypatingą komandą. Kai atvyko Tyrone'as Nesby, komanda tapo dar geresnė. Tyrone'as galėjo žaisti bet kurioje pozicijoje, todėl oponentai nuo jo negalėjo atsipalaiduoti. Jį stebėjau, kai jis dar žaidė UNLV koledže, vėliau – jau ir NBA kartu su Jordanu. Sunku sustabdyti žaidėją, kuris turi tiek patirties ir tokį įgūdžių paketą. Kartas nuo karto pasikalbame. Kai žaidžiau Serbijoje, jis irgi žaidė Serbijoje, bet jį turėti kartu komandoje buvo tai, ko prieš tai komandai trūko. Haris (Mujezinovičius) buvo puikus, Mattas (Nielsenas) buvo geras. Buvo suburta puiki komanda. Gaila, kad negalėjau žaisti finale, labai norėjau. Buvau ligoninėje ir kalbėjau su Jonu (Vainausku). Norėjau ten skristi ir žaisti, bet tai nėra įmanoma, kai esi pririštas prie aparato. Labai norėjau ten būti. Vos tik išsigydęs traumą norėjau pradėti ruoštis kitam sezonui ir tą pasiekimą pakartoti, bet tuomet man pasakė, kad žaisiu Eurolygoje – dar geriau.
Sportavau Jutos „Jazz“ treniruočių centre, jie norėjo, kad žaisčiau jų Vasaros lygos komandoje. „Bet aš jau turiu komandą Lietuvoje.“ „Duosime galimybę žaisti NBA.“ „Bet jūs mane jau pažįstate, mokiausi Pietų Jutos universitete, stebėjote mane nuo tada, kai žaidžiau koledže. Kodėl dabar? Jei norite, kad žaisčiau už jūsų komandą, taip ir padarykite. Jei ne, keliausiu atgal į „Rytą“. Turiu kontraktą.“ Jie bandė surasti pamainą DeShawnui Stevensonui. Nejaučiau turįs šokinėti per kliūtis, jei jie žino, ką aš galiu. Gyvenau kelių valandų atstumu nuo jų treniruočių centro, kurį naudojau tik reabilitacijai po traumos. Vienintelis žmogus, kuris ten nuolat būdavo, buvo apsauginis. Jis klausdavo manęs, kodėl aš taip intensyviai sportuoju. Atsakydavau, kad turiu, ką įrodyti, kad priklausau komandai Europoje, kuri laimėjo Europos taurę, nori ją iškovoti ir vėl, o jei Jutos „Jazz“ manęs nori, tegul pasirašo dabar. Veiksmai kalba garsiau už žodžius.
– Po to sezono Jonas Vainauskas apie Tyrone'ą Nesby, kuris kūrė muzikos albumą būdamas Lietuvoje, pasakė, kad Eurolygoje komandai nereikia dainininkų. Buvo tame tiesos ar tai – nesąmonės?
– Nieko apie tai nežinojau. Ir čia yra dar viena keistenybė, dėl kurios sunku žaisti Europoje, kai tau bandoma diktuoti tavo kasdienybę. Kai kurie vaikinai gerai piešė, kiti gerai žaidė futbolą, o tu nori, kad jie darytų tik vieną dalyką. Žmonėms gyvenime reikia kitų veiklų, jie nėra robotai. Nesby buvo geras reperis, savo dainose nesikeikdavo. Negirdėjau jokių keiksmažodžių ar provokacijų, jis tiesiog dainuodavo, kaip jam Lietuvoje smagu ir koks geras yra lietuviškas maistas. Jeigu būčiau komandos vadovas ir mano žaidėjas kuria muziką, kuri nėra ką nors įžeidžianti, man tai tinka. Jis nekalba, kad ką nors nušaus ar apiplėš, nesikeikia. Jis buvo pirmas pasirodantis treniruotėse ir paskutinis išeinantis. Taip sakyti yra tiesiog labai kvaila. Už aikštelės ribų problemų irgi nebuvo. Jeigu jų būtų buvę, suprasčiau, kodėl jį atleido. Jeigu keiktųsi savo kūryboje, suprasčiau, jei būtų norima apginti komandos įvaizdį. Jis „Ryto“ vardo nesuteršė. „Mes turime dainininką? Puiku, padėkime jam.“ Jie turėjo elgtis kitaip. Atleisti ką nors dėl to yra tiesiog blogai ir netgi kažkiek gyvatiška..
– Ar kada pagalvojai, kaip sezonas būtų susiklostęs, jei Tyrone'as būtų pasilikęs komandoje?
– Jei nebūtų nei jis, nei aš išvykę ir būtume išlaikę komandos branduolį, būtume dominavę. Apie mus šnekėtų kaip apie „Maccabi“ ar „Panathinaikos“, ar „Tau Ceramica“. Kalbos būtų panašios. Būtume finaluose – buvome tokie geri. Supratau, kad esame geri, kai nuvykome žaisti su „Maccabi“ ir juos nugalėjome jų aikštelėje. Atsimenu savo metimą vos ne iš aikštės vidurio. Po jo Derrickas Sharpas man sako: „Baik taip daryti!“ Aš jam: „Aš taip pat padarysiu darkart.“ Taip pat žinojau, kad esame geri, kai nuvykome pas „Efes“ ir juos nugalėjome 40 taškų skirtumu. Kai žaidėme su „Barca“, nuolat girdėjau: „Navarro, Navarro, Navarro“. Jie turėjo amerikietį Shammondą Williamsą, jis žaidė Šiaurės Karolinoje. Kai juos pamačiau, man akys sužibo. Kai nugalėjome „Barcą“, tai buvo visko pradžia. Kai nugalėjome „Maccabi“, maniau, kad mūsų negali nugalėti niekas, kad galime pralaimėti tik tuomet, kai teisėjai bus ne mūsų pusėje. Kai žaidėme su „Prokom Trefl“, jie atliko keistokų sprendimų ir mums tai pakenkė, turėjome patekti į kitą etapą. Kai žaidėme išvykose su „Tau Ceramica“, viskas vykdavo lygiai taip pat. Tuomet pradėjau galvoti, kad komandoms, turinčioms daugiausia pinigų, teisėjaujama geriau. Taip neturėtų būti. Turėtų vykti sąžininga kova – jei mane nugalėjai, nugalėjai sąžiningai. Kai kurie teisėjai bijodavo. Jie žinodavo, kur jie gyvena, jie gaudavo mirties grasinimų ir, aišku, jie pasisukdavo į jų pusę. Teisėjo darbas yra sunkus, tai puikiai suprantu, bet vis tiek reikią priimti teisingą sprendimą, negali tiesiog švilpti bet ką. Kai žaidžiau finalo ketverte su „TAU Ceramica“, atsimenu blokavęs Mike'o Batiste'o dėjimą ir man buvo sušvilpta pražanga. Vos tik prie jo priartėdavau, gaudavau pražangą. Žaidėme „Panathinaikos“ aikštėje ir maniau, kad negalime laimėti, nes jie turi namų pranašumą. Tokios rungtynės turi vykti neutralioje aplinkoje. Nemanau, kad turėjome vykti į Graikiją ir ten žaisti. Turėjome žaisti kad ir Vokietijoje – bet kur, bet tik ne Graikijoje. Grįžtant prie „Ryto“, neieškojome pasiteisinimų, tiesiog susirinkdavome į treniruotes ir klaidas taisydavome. Jei pralaimėdavome, neatvykdavome į treniruotes skųstis. Varžydavomės vieni su kitais, tai kiekviename iš mūsų iššaukdavo pozityvią agresiją ir tvirtumą. Kai žaisdavome aikštelėje, žaisdavome kartu. Jeigu ir turėdavai kokią nuoskaudą prieš ką nors, pamiršti tai ir eini žaisti.
– Ar tiesa, kad Jonas Vainauskas bandydavo treniruoti sėdėdamas ant komandos suoliuko?
Laukite tęsinio...
