-
Trys viename: Lekavičius ir Echodas gali suvienyti jėgas klube su Kuzminsku
-
TOP 10 laisvų Lietuvos krepšininkų: vertės rinkoje ir galimos kryptys
-
Lietuvos čempionų „sudie“ Lekavičiui: „Jis paliko ryškų pėdsaką „Žalgirio“ istorijoje“
-
Dar dvi pavardes užtvirtinęs „Žalgiris“ baigė sudėties dėlionę: „Iki idealumo visąlaik trūksta“
„Drąsus vaikis su žudišku „floateriu“. Visi žinojo Luko žudantį „floaterį“, – šyptelėjo E.Ulanovas.
„Visi apeidavo varžovą iš mesdavo iš po krepšio, tuo metu Lukas mesdavo „floaterį“ nuo baudų metimų linijos. Visiems reikėjo laiko priprasti prie to, bet Lukas „floaterių“ nepramesdavo. Tai buvo pagrindinis jo ginklas. Tai buvo pirminis susipažinimas su Luku Lekavičiumi“, – apie L.Lekavičiaus firminį metimą kalbėjo P.Jankūnas. – Luko vizitinė kortelė – „floateriai" metimai, kuriuos jis sėkmingai atlikdavo ir per Walterį Tavaresą“
Mažai yra tokių europiečių.
„Lukas – puikus yra įrodymas to, kad nuoseklus darbas gali nutiesti tau kelią į aukščiausią lygį , – sakė A.Milaknis. – Dabartiniam jaunimui gal sunku tai suprasti. Lukas nebuvo supertaletingas žaidėjas, neturėjo išskirtinių talentų. Jis buvo labai greitas, o svarbiausia – suprato, ką reikia tobulinti ir ištobulinti iki elitinių įgūdžio. Tai – įsiveržimas į baudos aikštelę ir „floateris“ metimas. Ir viskas. Jis daug dirbo ties metimais. Jis žemą ūgį ir liauną kūną atsvėrė greičiu, prisitaikė, suprato, kad reikia įeiti į baudos aikštelę, bet nereikia eiti iki pačio galo. Lukas kabino savo „floaterius“ nuo 3-4 metrų atstumo ir niekas negalėjo apsiginti. Mažai europiečių turi tokį greitą pirmąjį žingsnį, bet Lukas tai turėjo. Jis turėjo ir vis dar turi gerą karjerą.“
Dėl greičio savybių komentatorius Linas Kunigėlis kadaise L.Lekavičių praminė „Žaibu Makvynu“, o kiti Lietuvos krepšinį nušviečiantys žurnalistai jį vadindavo „lietuviškuoju Isaiah Thomasu“.
I.Thomasas – sėkmingą NBA karjerą turėjęs 175 cm ūgio irgi kairiarankis žaidėjas.
Dėl savo metimo buvo neįvertintas.
E.Ulanovas priminė ir kitą, nepakankamai įvertinti Luko ginklą.
„Niekada negalėjai Luko palikti laisvo atakuojant iš toli, – sakė Ulia. – Manau, kad apie Luką buvo per mažai kalbama kaip apie gerą metiką. Jis – žiaurus automatas. Matydavau ką jis gali padaryti treniruotėse ir vadindavau jį automatu. Aš jį visada kalbindavau ir siųsdavau dalyvauti tritaškių konkurse, bet jam to niekada nereikėjo, nenorėjo jis dėmesio, nenorėjo apsikrauti ir užsidėti naštos. Lukas dėl savo metimo buvo ir yra neįvertintas.“
Per 307 rungtynes Eurolygoje gynėjas įmetė 217 tritaškių iš 552 (39,3 proc.).
Pastaruosius penkis sezonus L.Lekavičiaus tolimų metimų pataikymas LKL svyravo nuo fenomenalaus 47,7 iki 43,8 proc.
Ryškiausias L.Lekavičiaus karjeros mačas įvyko 2017-ųjų vasarį Bamberge prieš Andrea Trinchieri vadovaujamą „Brose“.
Nuo suolo pakilęs Šaro auklėtinis per mažiau nei 22 minutes įmetė 29 taškus (6/7 dvit., 5/5 trit., 2/2 baud.), atkovojo 3 kamuolius, atliko 3 rezultatyvius perdavimus, 4 kartus suklydo ir surinko 32 efektyvumo balus.
Ką metė, tą pataikė.
„Puikiai pamenu šį mačą, – sakė A.Milaknis. – Jis gerai pasijautė dar rungtynių pradžioje, pakilęs nuo atsarginių suolo. Greitai supratome, kad tai bus Luko mačas. Pirmi taiklūs metimai, pirmi geri sprendimai, įsiveržimai. Kažkas ėjo prieš jį pro užtvaros apačią, o Lukas iškart nubaudė. Jis pataikė viską. Kažkokių specialių derinių nebuvo, tiesiog visa komanda automatiškai pajautė ir pamatė, kad tai yra Luko vakaras. „Žalgiris“ tą vakarą žaidė negražiai, bet Lukas vienas viską ant savo pečių ištempė. Ką metė, tą pataikė.“
„Įsimintiniausias mačas – rungtynės Bamberge. Kosminis Luko pasirodymas, kai jis ištraukė „Žalgirį“. Jis žaidė ir prieš vieną prieš vieną, ir pataikė metimą po atšokimo atgal. Labai gerai pamenu šį mačą, – sakė E.Ulanovas. – Luko blykstelėjimų yra buvę daugybė, net sunku būtų visus prisiminti. Mes žaidėme ir rinktinėse, ir studentų komandoje universiadoje. Lukas – visada saugus ir patikrintas variantas, iš kurio žinai ką gausi. Lukas visada padarys tai, ko reikia.“
„Vienas didesnių, bet užmirštų epizodų – rungtynės su „Zenit“ namuose. Šaras jo neleido žaisti, išleido pabaigoje, kai varžovai prieš Luką prasižengė ties aikštės viduriu. Jis buvo šaltas, bet sumetė visus tris baudų metimus ir ištraukė pratęsimą. Jis ištraukė visą komandą už ausų, – priminė Luko Agentas Marius Rutkauskas. – Žinoma, įspūdingas mačas buvo Bamberge, kaip ir pasirodymas Miunchene, kai Lukas iškovojo Kaziui bilietą į Eurolygos atkrintamąsias. Dar įsimintinas Lekavičiaus mačas buvo „Taikos ir draugystės“ arenoje, kai atstovaudamas „Panathinaikos“ į „Olympiakos“ krepšį per ketvirtą kėlinį įmetė gal 14 taškų. Jis yra ištraukęs daugybę svarbių pergalių.“
Kosminė darbo etika.
Visi 15min kalbinti buvę L.Lekavičiaus bendražygiai akcentavo neįtikėtiną šio krepšininko darbo etiką.
„Jis visada sportuodavo, visada ruošdavosi, nors pats nežinodavo kam jis ruošiasi, – 15min juokdamasis pasakojo M.Rutkauskas. – Jis visada viską darydavo 100 proc. Jei kiti dirbdavo 70-75 proc., tai Lukas visada viską atlikdavo žaidybiniu ritmu ir greičiu. Lukas turėdavo padaryti 100 klaidinančių judesių, kad tiesiog įmestų kamuolį aukštaūgiui į baudos aikštelę, nes yra žemas ir trumpomis rankomis. Jei nebūtų 100 proc. atsidavimo, kamuolys iš jo būtų atimtas. Jis visada turėjo makaluotis kaip išprotėjęs, ką daro ligi šiol. Viskas pas Luką pastatyta ant staigumo ir greičio, ko nebūtų, jei jis neįdėtų didžiulio darbo treniruotėse. Luko fiziniai duomenys atsilieka nuo aukščiausio lygio sporto, kuriame jis yra. Jis viską visada turi daryti maksimaliai.“
„Esmė – darbo etikoje, kurią Lukas turi ligi šiol, – sakė E.Ulanovas. – Mes pakliuvome į „Žalgirį“, kai klube situacija buvo visai kitokia ir šansą suteikė jauniems žaidėjams. Lukas jau tada turėjo kosminę darbo etiką, nuo pirmų dienų šlifavo elementariausius dalykus. Jis yra žemo ūgio, bet tai kompensuodavo kitais dalykais.“
Naują žingsnio karjeroje jis dėjo „Žalgirio“ vairą perėmus Šarūnui Jasikevičiui.
„Per pirmuosius 2-3 sezonus Lukas buvo labai tylus, kuklus vaikinas, kuris dirbo savo darbą ir stengėsi iš paskutiniųjų. Lukas nelabai kažką pakalbindavo. Jei į „Žalgirį“ ateidavo koks kitas dublerių žaidėjas, pažįstamas Lukui, tai atsisėdavo šalia ir jie kažką ten pasišnybždėdavo, – pasakojo A.Milaknis. – Vėlesniais metais Lukas pradėjo jausti, jog yra svarbus komandos žaidėjas. Rūbinėje kalbų nerėždavo, bet ėmė drąsiau dalyvauti diskusijose, rungtynių metu suvadovaudavo kur kas turi būti. Jis labiausiai persilaužė prie Šaro, nes jis to reikalaudavo. Sunkiai dėl bendravimo sekėsi laužyti Luką, bet jis priprato.“
„Aikštelėje su juo būdavo lengva, nes Luko krepšinio IQ yra aukštas. Mūsų „pikenpopai“ mano karjeros pabaigoje labai gerai veikdavo, daug ties tuo dirbavome treniruotėse. Šarūnas mus treniruotėse visada statydavo kartu su Luku atlikti „pikenpopą“ ir „pikenrolą“. Mes turėjome labai gerą ryšį aikštelėje“, – sakė P.Jankūnas.
Eurolygoje įsitvirtinęs šilališkis patraukė Senojo žemyno grandų dėmesį. Jis 2017-aisiais metais sudarė dvejų metų kontraktą su Atėnų „Panathinaikos“, po kurio vėl sugrįžo į „Žalgirį“.
„Lukas visada pasižymėjo žiauriu darbu, neįtikėtina darbo etika. Pamenu, kai jis nuvažiavo į „Panathinaikos“, nebuvo nė vienos dienos, jog jis į salę neateitų likus pusantros valandos iki treniruotės. Nė vienos dienos per visą sezoną. Jis praleisdavo 45 minutes svarmenų salėje, o po to 45 minutes pilnu greičiu dirbdavo su treneriu, atlikdavo įvairius žaidybinius momentus, metimus. Tuomet jis šlapias nueidavo persirengti į rūbinę ir su nauja apranga ateidavo į komandinę treniruotę“, – sakė M.Rutkauskas.
Lukas turi ir kitą veidą.
Uždaro būdo L.Lekavičius retomis progomis bendraudavo su „Žalgirio“ rūbinėje susirinkusiais žurnalistais, dažniausiai nukeliaudavęs į dušą dar prieš žiniasklaidos atstovams įžengiant į patalpą.
Tyliausias jis būdavo ir komandos viduje.
„Lukas toks yra ir gyvenime, – sakė M.Rutkauskas. – Bet kai jis artimiau susipažįsta su žmonėmis, juos prisijaukina, tuomet Lukas yra labai linksmas ir juokingas bachuriukas. Labai geras bičas, niekas apie jį negalėtų pasakyti blogo žodžio. Tikras gerietis.“
„Keisčiausia turbūt būdavo užsieniečiams, kurie atvykdę pradžioje nelabai pastebėdavo Luką. Kiek jis kalbėdavo, tiek užtekdavo. Žinodavome, kad atėję pirmieji turime Luką užkalbinti. Legionieriai pirmą kartą Luko balsą išgirsdavo gal gruodį“, – juokėsi A.Milaknis.
„Lukas turi ir kitą veidą, – sakė E.Ulanovas. – Jis jaučiasi ramiai ir patogiai būdamas savo artimų žmonių, draugų, kuomet gali visiškai atsipalaiduoti. Tai – šiltas, atviras ir labai geras žmogus, kuriuo galima visiškai pasitikėti. Žmogiškas natūralus skydas išorėje yra, turbūt visi mes jį turime didesnį ar mažesnį, bet tinkamoje ir jaukioje aplinkoje Lukas yra visiškai kitoks.“
Kitokiomis spalvomis L.Lekavičius pražysdavo per titulų šventimus.
„Jis daug nekalba, bet kai pasako – labai vietoje, labai laiku ir labai juokinga, – sakė P.Jankūnas. – Kai yra švenčiamas titulas, visi būna atsipalaidavę ir linksmi, visos įtampos jau būna nukritusios. Lukas būdavo vienas tų, prie kurio sėdėti ir juokauti būdavo smagiausia. Vis dėlto labiausiai Lukas už save kalbėdavo darbais aikštelėje.“
„Jis tylus ir ramus, bet Lukas pasikeisdavo, kai reikėdavo švęsti titulus. Faktas, kad Lukas moka švęsti pergales, kaip ir visi komandoje“, – D.Maskoliūnas.
„Tikrąsias savo spalvas Lukas atskleisdavo tuomet, kai švęsdavome titulus, o sezono metu jis ramiai dirbdavo savo darbą. Jis moka švęsti titulus, pirmas namo tikrai neišeidavo. Lukas gabus ir aikštelėje, ir už jos ribų“, – juokėsi A.Milaknis.
Matėme, kad jis pergyvena.
Pastaruosius du sezonus jautėsi, jog Luko karjera Nemuno saloje artėja į pabaigą.
Jei pernai Eurolygoje jis dar sužaidė 30 mačų, vidutiniškai po 12 minučių, tai šįmet – ir dėl traumos, ir dėl Andrea Trinchieri naudojamos rotacijos – jis ant parketo išbėgo vos 14-oje susitikimų ir žaidė tik po 7 minutes.
„Jam sudėtinga buvo dėl traumos, šis periodas Lukui buvo sunkus, – sakė M.Rutkauskas. – Žinoma, sudėtinga buvo, nes Lukas buvo pripratęs turėti vaidmenį komandoje, žaisti. Jis visada žinojo, kad žais, bet situacija pasikeitė ir dar labiau pablogėjo atėjus Trinchieri. Kiekvienas krepšininkas nori žaisti, tad jis nesijautė gerai, kai negalėjo to daryti. Jam buvo sunku su tuo susitaikyti.“
„Manau, kad tai buvo tikrai sudėtingas etapas Lukui, – sakė „Žalgirio“ prezidentas P.Jankūnas. – Visi žaidėjai praeina panašų periodą, taip buvo ir man karjeros pabaigoje. Žinoma, Lukas dar žais ir žais. Aš žinau, kaip jis jautėsi, jam buvo sunku. Tai matėsi. Nors Lukas daug nekalba, bet kai pažįsti žmogų, matai, kad jis pergyvena. Jam „Žalgiris“ rūpėjo, jis norėdavo prisidėti prie rezultatų. Jis jausdavo, kad gali tai daryti, bet kartais nutinka ir tokios situacijos.“
„Mes jau sezono pabaigoje maždaug įsivaizdavome, kad Luko „Žalgiryje“ neliks, nes kontakto su klubu buvo mažai ir jam veikiausiai teks išvažiuoti, – sakė E.Ulanovas. – Mes puikiai žinome Luką, neabejoju, kad keliai dar susikirs. Atsisveikinimo vakarienės nebuvome, bet palinkėjome jam sėkmės. Žinome, kad keliai mus anksčiau ar vėliau dar suves, nes draugystė išliks.“
Tokio antro mažo lietuvio „Žalgiryje“ aš nepamenu.
Taigi, koks yra Luko Lekavičiaus įspaudas ir palikimas „Žalgirio“ klubo istorijoje?
„Jis su „Žalgirio“ marškinėliais pasiekė labai daug. Galime prisiminti pavienius mačus Bamberge ar Miunchene. Lukas yra nulaužęs daugybę rungtynių, puikiai atrodydavo ir LKL finaluose. Jis niekada nieko nebijo, visada žinojo savo užduotį mesti į krepšį. Jis nebuvo kažkoks atakų organizatorius, eidamas į aikštelę su Luku žinodavau, kad kamuolio jis man nenusimes (šypteli), – pasakojo A.Milaknis. – Jis paliko didžiulį įspaudą „Žalgiryje“. Devyni sezonai komandoje, kai tave lipant iš autobuso gali sumaišyti, jog nesi krepšininkas... Jis visiems įrodė, kad duomenys ir ūgis yra nesvarbu, kai esi žiauriai užsispyręs, turi tvirtą charakterį ir labai gerą darbo etiką. Jis pasiekė įspūdingus rezultatus per didžiulį norą. Luką vienareikšmiškai turime dėti prie legendinių žalgiriečių, kurie pasiekė daug ir žaidė ilgai. Lukas yra nuostabus pavyzdys jaunimui, ypač kilusiems iš mažų miestelių. Pelenės istorijos nėra išgalvotos, ją gali pats susikurti per norą, užsispyrimą ir darbą. Lukas yra grynas to pavyzdys.“
„Jis tikrai palieka ryškų įspaudą „Žalgirio“ istorijoje. Kiek sužaista sezonų, kiek iškovotų titulų... Tai kalba patys už save. Lukas – vienas ryškiausių mažiukų „Žalgirio“ istorijoje. Turbūt nebūtų teisinga jį lyginti su Tyusu Edney, nes jis „Žalgiryje“ sužaidė tik vieną sezoną. Tokio antro mažo lietuvio „Žalgiryje“ aš nepamenu, nežinau ir ar dar toks bus ateityje“, – sakė D.Maskoliūnas.
„Daug puikių prisiminimų, daug įspūdingų epizodų. Luko era „Žalgiryje“ buvo labai ryški, – sakė P.Jankūnas. – Lukui niekada netrūko drąsos, su patirtimi ir augančiu vaidmeniu atsirado lemiami metimai ir įspūdingi pasirodymai, kaip kad Bamberge. Žemas žaidėjas, bet įspaudas klubo istorijoje labai ryškus.“
