Lietuvos trispalvėmis nudažytoje „Copper Box“ arenoje Londone mūsiškiai sulaukė ypač gausaus ir karšto tėvynainių palaikymo, bet vienu metu prieš Didžiąją Britaniją buvę atsidūrę net 18 taškų duobėje ir labai arti pirmosios nesėkmės istorijoje prieš futbolu garsėjančią šalį.
Rimas Kurtinaitis su štabu po daugybės bandymų atrado veiksmingą penketą, leidusį sugrįžti į mačą, o pergalę vainikavo trys Igno Sargiūno tritaškiai per paskutines 9 sekundes, lemiamą dūrį įdūrus su sirena.
„Padėkojau žaidėjams už kovą. Jeigu kovoji iki pabaigos, kartais situacija atrodo beviltiška, bet beviltiškų situacijų nebūna. Jeigu stengiesi, pergalė kažkokiu būdu vis tiek ateina, – po pergalės kalbėjo Rimas Kurtinaitis. – Pabaigoje šiandien mes išspaudėme maksimumą, bet pradžioje nebuvo lengva, kadangi Didžioji Britanija išlaikė dešimt Europos čempionate žaidusių žaidėjų, kai mes – tik keturis. Mes su nauja komanda žaidėme prieš susižaidusią komandą. Nėra lengva. Matėte pirmąjį kėlinį, antrąjį kėlinį, kol mes galiausiai kažką susistygavome po dviejų turėtų treniruočių. Mes negalėjome sudėlioti plano rėmo, bet galiausiai suradome reikiamą penketą, truputį jį nukankinome. Žinant atrankos taisykles, labai džiaugiuosi pergale. Ji – labai aktuali ir svarbi morališkai, kuri duos impulsą mums toliau žaisti gerai.“
Lietuvos rinktinė šiose rungtynėse suklydo 21 kartą, o net 8 klaidas padarė vos per pirmąjį ketvirtį.
„Mes nieko nekeitėme kombinacijose, bet pasikeitė aštuoni žaidėjai. Nėra paprasta per vieną treniruotę juos įtraukti, kartais tai užima mėnesį ar du. Kol suradome reikia puolimą... Net prie 21 klaidos, kas buvo didžiausia problema, mes nebuvome labai atitrūkę. Mes su puolimu dar kažkiek tvarkėmės, o pabaigoje visiškai suprimityvinome jį ir žaidėme tik viršutinį pikenrolą. Nežinau, kaip į tai nereagavo jų treneriai. Jie pabaigoje reagavo, ėmė stumtis į kairę pusę, bet tai buvo per vėlu, – kalbėjo R.Kurtinaitis. Labai laiminga pabaiga, nes praleidome du tritaškius, kurių neturėjome praleisti. Visa laimė, kad atsakėme trimis. Tai ir lėmė pergalę. Laimėjome ne kažkokia taktika, laimėjo sėkmė. Bet kartais reikia sėkmės.“
Rungtynių herojumi tapęs I.Sargiūnas iš viso surinko 27 taškus.
„Jeigu atvirai, pabaigoje buvo maksimalus produktyvumas tiek iš jų, tiek iš mūsų pusės, – sakė R.Kurtinaitis. – Nežinau ką ir pasakyti. Kas man patiko, kad jie paėmė minutę, pasakėme, kad mus gali išgelbėti tik perimtas kamuolys. Mums pavyko tai padaryti per 3,5 sekundės. Žinoma, viską vainikavo Igno gražus tritaškis. Manau, kad mes kovojome, dėl ko sėkmė buvo mūsų pusėje.“
Treneris atidavė duoklę ir gausiai susirinkusiems sirgaliams, kurie Lietuvos komandą intensyviai palaikė ir sudėtingiausiais mačo momentais.
„Tai jau tapo įprasta, – sakė R.Kurtinaitis. – Mes esame lietuviai, o tokių lietuvių mums trūksta krepšininkų. Kokia buvo mūsų komanda ir kokie buvo mūsų sirgaliai. Garbė ir šlovė jiems, didelis ačiū, kad mus palaikė ir tokiu sunkiu momentu. Britų televizijai sakiau, kad Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse buvo pilna lietuvių, nors atstumas didelis. Lietuva – krepšinio kraštas, tad ir kur bežaistum, sirgalių vis tiek bus daug. Labai didelis ačiū jiems.“
– Treneri, kokios dovanos iš komandos draugų nusipelnė I.Sargiūnas?
– Nežinau, jie gali daryti, ką nori. Nelendu į užkulisius, man jų reikės poryt. Svarbiausia, kad būtų sveiki ir darbingi. Man reikia per parą jų dviejų valandų aikštelėje, o daugiau jie daro, ką nori. Jie – profesionalai, aš nesu prieš, kad jei po tokių rungtynių kažkas išgeria butelį alaus. Nesu prieš, jeigu viskas yra saikinga, nors nemanau, kad šie žaidėjai yra linkę į tokius dalykus. Tikiu, kad jie ras kaip atšvęsti ir be alkoholio.
– Kokių charakterio savybių pareikalavo tokia pabaiga?
– Aš manau, kad reikia disciplinos. Kartais su aukštos klasės žaidėjais yra lengviau žaisti, bet juos valdyti yra sunkiau, nes jie yra individualiai stiprūs. Mūsų turimi žaidėjai yra paklusnūs, tiki trenerio darbu ir mūsų idėjomis, kovoja iki pabaigos.
Kai buvo likusios dvi minutės, o atsilikome šešiais taškais, sakiau, kad rungtynės dar nesibaigė. Mums reikia tik protingiau sužaisti pabaigą, geriau kovoti.
Aš turiu vieną mažą priekaištą I.Sargiūnui: kai ankstesnėje atakoje varžovai išsimetė iš už šoninės linijos, tada jie priėmė kamuolį šalia vidurio aikštės. Buvau pasakęs, kad mums tai netinka, Ignas negali būti jiems iš paskos. Per trumpą laiką jis išklausė tai, ką noriu pasakyti.
Pabaiga mums pavyko – nedavėme jiems išsimesti, perėmėme, o mačą vainikavo gražus metimas.
– Kai lipote iš duobės bene labiausiai grojo iš „Ryto“ atvykę žaidėjai. Kiek šiuo metu komandoje yra svarbus būtent jų atsineštas susižaidimas?
– Aš manau, kad tai yra svarbiausia tokiuose trumpuose languose. Nesakau, kad kiti žaidėjai blogai sužaidė, bet jie atvyksta iš klubų ir randa čia naujovių, jiems labai sunku adaptuotis per porą dienų.
Toks penketukas mus išgelbėjo jau ne pirmą kartą. „Rytas“ geranoriškai duoda žaidėjus, niekada negirdėjau atsiprašymų, kad kažkam kažką skauda ar kažkas pavargo. Jie visada mus gelbsti. Aš manau, kad šie žaidėjai vienas kitą supranta, žaidžia Čempionų lygoje. Tai pamatėme šiandien.
– Ar ši stebuklinga Lietuvos pergalė bei Italijos nesėkmė prieš Islandiją parodo, kad ši atranka yra gerokai sudėtingesnis reikalas nei gali pasirodyti iš pirmojo žvilgsnio?
– Tai nėra viskas taip paprasta, kaip atrodo. Mes draugiškose rungtynėse Alytuje prieš Islandiją irgi laimėjome nelengvai. Mažesnės šalys surenka stipriausias sudėtis, myli savo šalį, Islandija nesidairo į problemas Kroatijoje ir Serbijoje, kur žaidėjai žaidžia geruose klubuose, atlyginimai yra dideli. Kai kurie žaidėjai į nacionalinę komandą žiūri pro pirštus, nes yra susitvarkę gyvenimus. Aš manau, kad tai nėra teisinga, nes ta šalis jiems davė pradžią, tad jie turi grąžinti duoklę atgal. Bet, deja, ne visi taip daro. Mes žinome, kokie islandai yra futbole. Jų – nedaug, bet jie yra vikingai, kurie kaunasi.
Aš mačiau, kad serbai atsiliko prieš šveicarus 23 taškais, bet laimėjo galiausiai 4 taškais. Atrankoje kovos prie tokios sistemos yra aplygintos. Rinktinės neturi stipriausių žaidėjų, duoda šansų kitiems, tad nutinka taip, kad islandai nugali italus.
– Ar jums skaudu, kad yra gerų krepšininkų, kurie nenori atstovauti savo šaliai?
– Aš kalbėjau apie pareigą, bet tai liečia ir sąžinę. Kas išugdė mus? Mums Lietuva davė viską, žaidėjams davė viską, kad jie taptų tuo, kuo jie yra dabar, kad jie uždirbtų tiek pinigų ir žaistų tokiuose klubuose. Visas grožis įvyko čia, tad turime grąžinti duoklę.
Man yra paprasta tokiame amžiuje grįžti į Lietuvą ir taisyti bei daryti, kas mums nesisekė pastaruosius dešimt metų. Man irgi yra sunku, aš turiu užtektinai sukaupęs lėšų per gyvenimą, turiu puikią šeimą, turiu kačiukų ir šuniukų, galiu leisti laiką gerdamas alų prie televizijos ekrano ir žiūrėdamas krepšinį. Bet aš jaučiu pareigą savo šaliai. Mano santykiai nebuvo patys geriausi su federacijos prezidentu, bet į mane kreipėsi, o aš kažkokio pykčio nelaikau ir atėjau. Kiek galėsiu, tiek padėsiu. Kol kas sekasi, o jei nesiseks, tuomet pasitrauksiu. Būtų nusikaltimas nepabandžius išeiti iš sportinio gyvenimo.
Aš turbūt nesu geras pavyzdys visai tautai, ypač jaunimui, bet aš elgiuosi taip. Aš elgiuosi pagal savo sąžinę ir norėčiau, kad tie, kurie mus supa aplinkui, ypač krepšinio pasaulyje, būtų panašūs į tuos, kurie nuo 1992-ųjų metų olimpinių žaidynių davė impulsą.
Mes kartais pykstame, kad buvome po Rusija 200 metų, bet tame yra paradoksas, kad Rusija mums davė valstybiškumo impulsą ir išsaugoti lietuvybę. Mes nebuvome Rusijos dalimi, buvome po ja, bet kiekvienas mūsų žinojo, kad esame lietuviai, o ne rusai. Ir kad mes ginsime savo Lietuvą bet kurioje srityje, ką mes darydavome su „Žalgiriu“ ar Lietuvos rinktine 1992-aisiais, kai tapome nepriklausomi. Tais laikais priespauda mus suvienijo, o kai tapome laisvi, atrodo, kad viskas yra gerai. Mes pasiklydome po pasaulį, atsirado „svarbu“ ir „nesvarbu“. Aš manau, kad tai nėra teisinga, gali mane peikti ir barti, man nesvarbu. Mano požiūris yra toks – mums Lietuva davė, tad turime jai grąžinti.









