– Kokios yra pagrindinės pastarojo dešimtmečio šeimos politikos tendencijos Skandinavijos šalyse? Kada įvyko pagrindinis lūžis? Dėl kokių priežasčių?
Galima būtų teigti, kad pastaruoju dešimtmečiu išryškėjo Šiaurės šalių šeimos politikai būdingi skirtumai.
– XXI a. pradžioje Šiaurės šalyse vyko gana karštos diskusijos dėl šeimos politikos. Tada buvo įgyvendinta keletas naujų reformų, pakeisti ir patikslinti anksčiau priimti teisės aktai. Pavyzdžiui, tuo metu, kai 2002 m. danai panaikino tėvystės atostogas, Norvegijoje jos tapo dar ilgesnės – nuo 4 savaičių 2005 metais iki 14 savaičių 2013 metais. Švedijoje ir Danijoje buvo įvesta išmoka už vaiko priežiūrą savivaldybės lygiu (nors ir santykinai ribotu mastu), o Norvegijoje ši išmoka buvo sumažinta. Galima būtų teigti, kad pastaruoju dešimtmečiu išryškėjo Šiaurės šalių šeimos politikai būdingi skirtumai, įvairių politinių partijų valdžiai paliekant savo įspaudą šioje politikoje. 1970–1990 metų laikotarpis pasižymėjo šeimos politikos priemonių įvairove ir augimu, o tarpu 2000-aisiais daug dėmesio buvo skiriama pataisoms, kuriomis neretai buvo grįžtama į ankstesnes reformas.
Manyčiau, kad pagrindinis lūžis įvyko praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Šiuo didelių pasikeitimų laikotarpiu pagerėjo padėtis moterų švietimo ir užimtumo srityje, taip pat kilo politinio radikalizmo banga. Švedijoje ir Danijoje šis laikotarpis pasižymėjo sparčiais pokyčiais šeimos politikos srityje. Tuo tarpu, Norvegija delsė ir daugelį priemonių įsivedė tik devintajame dešimtmetyje.
 |
| Norvegijos instituto nuotr./Anne Skevik Grødem |
– Kokie veiksniai lėmė tokio dosnaus paramos šeimai modelio atsiradimą? Kokias šeimos politikos priemones galima būtų sėkmingai taikyti Lietuvoje?
– Siekiant sužinoti, kodėl kai kurios politikos priemonės tinka vienose šalyse, o kitose ne, reikėtų tai išsamiai išnagrinėti socialinės politikos ir politikos mokslų darbuose. Sunku būtų pateikti vieną paaiškinimą, nes čia paprastai veikia keletas aplinkybių. Aš visgi norėčiau pabrėžti socialdemokratinę tradiciją, pagal kurią valstybei skiriamas didelis vaidmuo tose srityse, kurios kitose valstybėse būtų laikomos „už politikos ribų“. Šiaurės šalių žmonėms pasirodė tinkama, kad valstybė turėtų imtis iniciatyvos padedant šeimoms derinti darbą ir namus. Mes taip pat turime tvirtas tradicijas investuoti į vaikų gerovę ir švietimą, nes vaikai Skandinavijos šalyse nėra laikomi „privačiais objektais“.
 |
| Kokia bus kūdikio lytis? |
Deja, per mažai žinau apie Lietuvos kontekstą, kad galėčiau pateikti savo siūlymus dėl vienų ar kitų priemonių taikymo. Visgi aš manau, kad mes visi turėtume atkreipti dėmesį į tai, kad labiausiai pasiturinčios šalys su sėkmingai veikiančiomis ekonomikomis taip pat pirmauja ir lyčių lygybės srityje. Jei man tektų išrinkti vieną politikos iniciatyvą, pasirinkčiau aukštos kokybės, viešai prieinamas vaikų priežiūros paslaugas. Tokia politika atlieka dvejopą vaidmenį – suteikia vaikams geresnį atspirties tašką gyvenime (ankstyvasis ugdymas), kuris gali būti ypač svarbus vaikams iš neturtingų šeimų, taip pat moterims suteikia daugiau laiko, kurį jos gali skirti mokamam darbui.
– Šiaurės šalių moterų dalyvavimas darbo rinkoje ir politikoje yra didžiausias Europos Sąjungoje ir pasaulyje. Kaip įmanoma išlaikyti tokį aukštą moterų dalyvavimo darbo rinkoje lygį, esant santykinai dideliam gimstamumui?
– Čia nėra jokių kompromisų, sakyčiau – netgi priešingai. Šiuolaikinėse visuomenėse, kur yra didžiausias moterų užimtumo lygis, taip pat stebimas didžiausias gimstamumo rodiklis (su keliomis išimtimis, pvz., Airija). Jei moterims duodama galimybė rinktis mokymąsi, darbą ir pilietinę veiklą arba vaikų auginimą, jos dažnai renkasi pirmesnįjį variantą arba daro kompromisą, augindamos tik vieną vaiką. O tokios šeimos politikos sistemos, kurios leidžia moterims suderinti abi šias sritis, sukuria tiek didelį gimstamumo, tiek ir moterų užimtumo procentą. Tokios sistemos apima apmokamų atostogų modelius (pageidautina, abiem tėvams), viešai finansuojamą vaiko priežiūrą bei atostogas, skirtas sergančių vaikų priežiūrai namuose. Tačiau taip pat reikėtų prisiminti tai, kad Šiaurės šalys yra turtingos, gerai reglamentuotą darbo rinką turinčios šalys, ir tai leidžia tinkamai suderinti darbą ir privatų gyvenimą. Šiaurės šalyse yra tik keletas darbo vietų, kuriose iš jūsų būtų tikimasi dirbti 10–12 valandų per dieną.
– Statistiniai duomenys rodo, kad Norvegijoje vis daugiau vaikų gimsta nesusituokusioms poroms. Ar būtų galima teigti, kad santuokos instituto reikšmė menksta? Kokios yra santuokos perspektyvos ateityje?
Daug nesusituokusių porų, kurios susilaukia vaikų, susituokia vėliau. Taigi pasikeitė įvykių planavimas.
– Daug nesusituokusių porų, kurios susilaukia vaikų, susituokia vėliau. Taigi pasikeitė įvykių planavimas. Šiaurės šalyse yra aukštas skyrybų procentas (nors daug žemesnis nei Lietuvoje) bei didelis nesantuokinių vaikų gimstamumo procentas. Visgi daugelis išsituokusių arba su partneriu išsiskyrusių žmonių, turinčių vaikų, tikisi ir vėl susituokti. Visą gyvenimą trunkančios partnerystės idealas vis dar yra gyvas, tiesiog panašu, kad labai sunku surasti tą asmenį, su kuriuo būtų galima įgyvendinti šį idealą! Taip pat galima pažymėti tai, kad Šiaurės šalyse tos pačios lyties poros kovojo dėl teisės į santuoką ir laimėjo. Tikriausiai jos nebūtų vargusios, jei santuoka būtų laikoma nesvarbia.
Iš tikrųjų Norvegijoje skyrybų procentas šiek tiek sumažėjo palyginti su padėtimi iki XX a. 10-ojo dešimtmečio vidurio. Demografai tai aiškina tuo, jog dabar žmonės tuokiasi būdami vyresnio amžiaus, tokiu būdu pagerindami šansus iš tikrųjų būti suderinami su savo partneriu. Taip pat daug porų gyvena kartu prieš susituokdamos, tuo taip pat padidindamos suderinamumo šansus. Ir trečia, kai sumažėja socialinis spaudimas susituokti, poros nejaučia poreikio tuoktis, nebent to iš tikrųjų nori. Todėl galiausiai gali būti taip, jog mažiau porų tuokiasi, bet tikėtina, jog tos, kurios susituokia, kartu gyvens visą gyvenimą.
– Pastaraisiais metais vis daugiau lietuvių migruoja į Norvegiją. Žvelgiant plačiau, kaip Norvegija žvelgia į iššūkius, kylančius dėl imigrantų šeimų modelio? Ar sunku suderinti šiuos du požiūrius?
– Manau, kad ateityje tai bus vienas pagrindinių iššūkių šeimos politikai Šiaurės šalims. Turime dideles imigrantų grupes iš Lietuvos ir Lenkijos, bet taip pat ir iš tokių šalių kaip Somalis, Pakistanas. Šie žmonės su savimi atsineša labai skirtingus šeimos gyvenimo idealus, kurie gali būti daugiau ar mažiau suderinami su Skandinavijos idealais. Šeimos politikos modeliai Norvegijoje yra palyginti lankstūs, ir imigrantai jais naudojasi, bet didėja susirūpinimas dėl to, kad imigrantai jais naudojasi neteisingai. Pavyzdžiui, Norvegijoje neseniai buvo sumažinta vienišiems tėvams skiriama išmoka argumentuojant tuo, kad buvusi išmoka skatino skyrybas Somalio bendruomenėje ir neleido vienišoms somalietėms įsidarbinti ir kelti profesinę kvalifikaciją. Panašūs argumentai siejami su išmoka už vaikų priežiūrą, kuria neproporcingai naudojasi imigrantai, ir spėjama, jog dėl to imigrantų vaikai nelanko lopšelių ir netenka jiems taip reikalingos kalbinės aplinkos.
Šios diskusijos turi paliesti klausimus, kiek lankstumo reikėtų: kiek galioja tėvų teisė priimti sprendimus dėl savo vaikų tokioje situacijoje, kai visuomenės dauguma yra įsitikinusi, jog tėvų pasirinkimai daro žalą geresnėms vaiko gyvenimo perspektyvoms? Kokią pareigą turėtų jausti dauguma leisdama tėvų pasirinkimus tokiais atvejais (pavyzdžiui, mokant jiems išmoką, kad jie pasiliktų namuose)? Tai bus ypač sudėtingos diskusijos, ir šiuo metu matome tik pačią jų pradžią.
