– Lietuviai juokauja priklausantys antrai ar trečiai kartai nuo žagrės. Žemės ūkis ne vieną amžių maitino mūsų krašto gyventojus. Ar didelę dalį mūsų ekonomikos jis dabar sudaro? – paklausė „15min“ K.Starkevičiaus.
– Geriausias rodiklis buvo per krizę: 2010 metais žemės ūkis augo beveik 2 proc., nors bendras kritimas siekė 15 proc., o statybų sektoriaus smuko net 45 proc. Žemės ūkis sukuria 7 proc. bendrojo vidaus produkto. Mūsų eksporto augimas pernai viršijo 30 proc. Tai rodo milžinišką potencialą.
Eksporto rinką sudaro net 123 pasaulio šalys. 60 proc. mūsų žemės ūkio produkcijos eksporto tenka Europos Sąjungos (ES) narėms, 40 proc. – kitoms šalims. Iš tų 40 proc. trečdalis eksporto eina į Rusiją. Dabar jos rinka – labai svarbi ir džiugina, nes yra moki.
Bet ieškome alternatyvų. Su Kinijos viceministru pasirašėme bendradarbiavimo sutartį 2012–2013 metams. Jis atvyko su gera žinia – importuos mūsų žuvų produktus, konservus. Tikimės, kad dar šiemet galėsime eksportuoti į Kiniją mėsos ir pieno produktus.
Auga vartojimas ir vidaus rinkoje. Dar būtina stiprinti gyvulininkystę, pienininkystę.
Įregistruota 111 tūkst. ūkininkų, tačiau ūkininkauja tik apie 60 tūkst., nes dalis yra užsiregistravę dėl tam tikrų lengvatų, pavyzdžiui, statant namą. Ypač daug ūkininkų Vilniaus krašte, kuris nepasižymi gerais ekonominiais rodikliais.
Įvedėme privalomą gyvulių skaičių – deklaruojant žemę reikės turėti bent 0,1 sutartinio gyvulio (vyresni nei 2 metų galvijai, vyresni nei 6 mėnesių arkliai prilyginami 1 sutartiniam gyvuliui, paršavedės – 0,5, vištos dedeklės – 0,014 sutartinio gyvulio, – aut. past.).
ES nėra bendros sistemos. Lenkija taiko mažesnį pridėtinės vertės mokestį – 5–8 proc., žaidžia zloto kursu.
Svarbiausia šių pokyčių priežastis – noras nesukurti naujos socialinių išmokų per žemės ūkį sistemos. Jau turime vieną neįveiktą sistemą per Socialinių reikalų ir darbo ministeriją. Už tai, kad kartą nušienavai žemę, šiemet galėjai gauti 400 Lt. Sąnaudos – daugiausia 150 Lt. Jei taikomos aplinkosauginės priemonės priežiūrai – dar 266 Lt. Ganykloje reikia kažką ganyti, o iki šiol ganė žiogus ir kitus gyvūnėlius.
Grūdų užauginame kasmet per 3 mln. tonų, o rekordiniais 2010-aisiais eksportavome net 1,7 mln. tonų. Bet ūkiniu požiūriu tai nėra geras rodiklis. Grūdai tėra žaliava didesnei pridėtinei vertei kurti. Skatinsime pieninių ir mėsinių gyvulių, avių įsigijimą, kad būtų sukuriama kuo daugiau pridedamosios vertės.
– Džiaugiatės, kad eksportas auga, ieškote naujų rinkų. Kuo Lietuva gali suvilioti kitas, ypač tolimesnes šalis?
– Galime vilioti produkcija iš žalio slėnio. Naudojame mažiau pesticidų ir herbicidų, mūsų žemė nėra tokia užteršta. Viskas, kas užauginama, yra geresnės kokybės. Neauginame genetiškai modifikuotų kviečių, kitų kultūrų. Tai yra aukščiausias kokybės ženklas, išskiriantis iš kitų valstybių.
Pirmoje vietoje paminėčiau pieno produktus, jautieną, kiaulieną, kurios didelę dalį išvežame. Į Angliją eksportuojame vištų krūtinėles, į Kiniją – vištų kojas, viskas išsiskirsto. Pieno produktų pasigaminame 167 proc. savo poreikių, vištienos – per 200 proc., vienintelė, kurios trūksta, – kiauliena, patenkiname tik 52 proc. poreikio.
– Kodėl aukštesnio pragyvenimo lygio šalyse, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, daugelis maisto produktų kainuoja tiek pat ar mažiau nei Lietuvoje?
– Gamybos sąnaudos vienodos tiek Anglijoje, tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje. Pas mus nebent darbo jėga pigesnė.
Mes kol kas neturime tikros kooperatinės gamybos, tik supirkimo kooperaciją. Neturime nė vieno pigaus prekybos tinklo. Kai kurie tik deklaruoja esantys pigūs.
– O kodėl ūkininkų auginami vaisiai ir daržovės brangesni nei obuoliai ar pomidorai, kurie iki mūsų parduotuvių keliauja tūkstančius kilometrų?
– Savo obuoliais negalime patenkinti viso poreikio, tik 70 proc. Iš tolimų šalių atvežami obuoliai kokybiškai nukenčia, nes juos reikia labiau chemiškai apdoroti. Dėl didelio kiekio prekybininkai laimi, nes atsiveža pigesnių, bet tikrai ne sveikesnių.
Norėtųsi, kad patys apsirūpintume bent pirmo būtinumo vaisiais ir daržovėmis. Galiu remtis savo šeimos pavyzdžiu: vakar grįžęs namo ravėjau daržą – dvi lysves morkų. Taip tik pailsėjau. Savaitgalį buvau komandiruotėje, viskas taip paaugo, ypač žolės.
JAV prezidento žmona Michelle Obama pradėjo propaguoti sveikas daržoves. Baltųjų rūmų skverelyje centrinė vieta skirta jos darželiui – ne gėlių, o daržovių. Augina ir virtuvėje naudoja.
Lietuvoje reikia tokių pavyzdžių. Daugelis turi savo sodybas ir būtų gerai, kad bent agurkų, pomidorų, svogūnų užsiaugintų. Reikia prisiminti, močiučių paklausti, kaip auginti.
Deja, yra socialinių išmokų sistema. Kaime susiduri su žmonėmis, kurie užaugo iš socialinių išmokų, neskiria žolės nuo daržovės. Jei pasisamdysite juos ravėti daržą, reikės mokyti elementarios abėcėlės.
Auga vartojimas ir vidaus rinkoje. Dar būtina stiprinti gyvulininkystę, pienininkystę.
Net sovietiniais metais taip toli nenueita. Turėdavo sklypą – ir karvę, ir porą kiaulių užsiaugindavo. O dabar pasirūpina Vyriausybė.
– Džiaugiatės, kad žemės ūkis net sunkmečiu augo, bet mėsai, daržovėms nustatytas toks PVM, kad neapsimoka nei pirkti lietuvišką prekę, nei ją gaminti ar auginti.
– ES nėra bendros sistemos. Lenkija taiko mažesnį pridėtinės vertės mokestį – 5–8 proc., žaidžia zloto kursu. Turi būti atskiras pirmo būtinumo produktų, kuriems PVM būtų mažesnis, krepšelis ir džentelmeniškas susitarimas su perdirbėjais bei prekybos tinklais, kad jie tuo nepasinaudos, nepakels kainų. Kitaip visi liksime prie suskilusios geldos.
Tegul būna eksperimentas – 5–8 proc. PVM pirmo būtinumo prekėms: mėsai, vaisiams, daržovėms, tam tikriems pieno produktams. Jei matysime, kad prekybininkai ir perdirbėjai elgiasi nesąžiningai, reikėtų jį nutraukti.
– Ar jums pačiam lieka laiko ūkininkauti?
– Kai ministru nebuvau, daugiau galėjau nuveikti. Sėjos metu, kai ilgesni vakarai, grįžęs po darbo iki vėlumos dirbu su traktoriumi. Per šitą sėją – keturis vakarus, o aštuntą jau darbe būdavau. Kartais draugai miestiečiai paskambinę klausia, ką darau. Sakau: važinėjuosi su keturiais ratais. Visi įsivaizduoja, kad su keturračiu. Apsidžiaugia: o, aš irgi turiu, gal galiu atvažiuoti? Sakau: ne, maniškis kitoks...
Dabar ūkis sudaro 300 ha. Šiemet jubiliejus – 20 metų, kai pirmą derlių nuėmiau. Ūkininkauti apsimoka, jei dirbi apgalvotai, išmanai ir myli darbą. Buvo visokių metų. Labai sunku buvo iki narystės ES, kai nežinojome, kas, kur, kada, kaip bus.
– Prieš porą metų atsisakėte 334 tūkst. Lt ES paramos, kurią buvo skyrę jūsų pavaldiniai. Kiek dabar gaunate ES išmokų? Gal, einant ministro pareigas, etikos sumetimais jų nereikėtų imti?
– Kaip žadėjau, ES paramos neėmiau ir neimsiu, kol ministru būsiu. Tik iš banko esu pasiėmęs paskolą. O tiesiogines išmokas gauname, kitaip neišgyventume. Išmokos – kaip ir visiems, už tai, ką deklaruoji. Bet ne man, nes visi įgaliojimai perleisti žmonai, pats parašų nededu. Man leidžia tik su traktoriumi padirbėti.
K.Starkevičiaus dosjė
– Gimė 1956 m. liepos 23 d.
– Po studijų Vilniaus universiteto Istorijos fakultete dirbo Lietuvos mokslinės techninės informacijos instituto Kauno filiale. Vėliau grįžo į universitetą, tik pasirinko teisės studijas.
– 1985–1995 m. dirbo Kauno vykdomojo komiteto ir savivaldybės Bendrojo skyriaus vedėju, porą metų ėjo savivaldybės administratoriaus pareigas.
– 1997 m. paskirtas Kauno apskrities viršininku, 2000–2001 m. ir 2003–2004 m. buvo Kauno miesto pirmasis vicemeras. Nuo 2004 m. renkamas į Seimą.
– 2008 m. gruodį paskirtas žemės ūkio ministru.
– Pomėgiai – fotografija, knygų skaitymas, kaimo darbai. Moka anglų ir rusų kalbas.
– Žmona Rasa – ūkininkė. Turi dvi dukras ir sūnų. Živilė dirba Mykolo Romerio universitete, Raminta – Tilburgo (Nyderlandų Karalystė) universiteto studentė, Kazimieras – mokinys.
