– Romano Delugano vardas architektūroje siejamas su puikiai visiems žinomais kūriniais, tačiau apie jus žinoma labai nedaug. Kas Jus paskatino tapti architektu, ir koks buvo kelias atvedęs ten, kur esate dabar?
– Jaunystėje norėjau tapti šokėju. Mane žavėjo ir iki šiol žavi kūno plastikos ir judesio sintezė su erdve. Man įdomi ši sąveika, jos suvokimas ir mokėjimas tai perteikti. Supratęs, jog mintys tapti profesionaliu šokėju reikalauja milžiniškų psichologinių ir fizinių pastangų nuo pat vaikystės, nutariau išbandyti save architektūroje. Rinktis architektūrą man padėjo apsipręsti tai, jog suvokiau, kad ši profesija yra artima šokiui. Architektas taip pat turi suvokti erdvę per žmogaus kūną, jį supančius aplinkos veiksnius, ir perteikti tai kuriamame objekte.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte kurdamas tokius projektus kaip Porsche muziejus ar EYE filmų institutas?
– EYE filmų institutas įkūnijo visiškai naują koncepciją. Iki tol nieko panašaus nebuvo sukurta. Peržiūrų kambarių, mokomųjų erdvių, centrinės fojė ir salės kombinacija yra unikalus sprendimas.
Didžiausias iššūkis buvo priversti Amsterdamo (Olandija) miesto savivaldybę imtis šio projekto ir skirti lėšų nepaisant itin nepalankių ekonominių aplinkybių. Statybas sukrėtė 2008 metų ekonominė krizė ir tik didelių meno gerbėjų lūkesčių bei partnerių pastangų dėka įgyvendinome šį projektą. Tiek išorė, tiek turinys suskambo nauja melodija Amsterdamo architektūroje.
Kurdami „Porsche“ muziejų turėjome išversti gerai visiems žinomo automobilio vardą į jį pristatančią architektūrinę kalbą. Nepaisant to, jog objektai, kuriuos mes kuriame atstovauja futuristinei mokyklai, muziejaus egzistencija ir turinys privalo vykti čia ir dabar. Nepabėgome nuo erdvinių dabarties realijų, nagrinėjome visiems suprantamus veiksnius ir savaip juos interpretavome.
Geriausias rezultatas yra tuomet, kai architektas ir klientas lieka patenkinti, o jų lūkesčiai pateisinti. Tai reikalauja abiejų šalių pastangų ir nuoseklaus bendradarbiavimo. Tarsi muzikos instrumentas, kurio visos stygos privalo derėti. Tik tuomet galima kurti ir mėgautis melodija.
– Jūsų pranešimo tema: „Kūno kalba – fiziologinė architektūra“. Ką jums reiškia šie žodžiai ir ką jais norite pasakyti?
– Mums svarbiausia jog architektūroje žmogaus kūnas ir erdvė kurtų vieningą melodiją. Mūsų erdvės ir objektai veikia intuityviai, prisiliečia prie lankytojų sąmonės braukdami ribą tarp realių ir neorganinių koridorių. Gerbdama tą riboženklį architektūra tampa save ugdančia dalimi to, ką mes vadiname aplinka.
– Kaip architektas, kokius žodžius tartumėte Vilniui? Miestui, kuris auga ir tampa šiuolaikiškos Europos dalimi, tačiau mena turtingą istoriją bei tradicijas?
– Kartą serbų architektas Bogdanas Bogdanovichius pasakė: „Aš esu mažas miestas, o miestas yra mažas Aš“. Vilnius turi puikias galimybes augti, tačiau taip pat ir tvirtą kultūrinį, istorinį pamatą, kurį privalome gerbti. 1897 Austrijos sostinės Vienos menininkai pasirašė aktą, kuriame sakoma: „Kiekvienas laikotarpis turi savo meną, kiekvienas menas turi savo laisvę“.
Profesionaliems architektams, studentams bei eksterjero apdailos specialistams skirtame renginyje “Lofte” taip pat bus galima išgirsti archeologo, dr. Vykinto Vaitkevičiaus paskaitą „Šventovės beieškant senovės lietuvių namuose“ bei bendrovės „Exterus“ direktoriaus Ryčio Mėdžiaus pristatymą „Inovacijos Lietuvoje – naujos konstrukcijų ir apdailos technologijos“.
