Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Feliksas Kaplanas: Pabėgimas iš beveidžio gyvenimo (iš knygos apie „Neringos“ kavinę)

Prieš kelias dienas leidykla „Mažoji leidykla“ išleido žurnalistės Neringos Jonušaitės (1949–2014) knygą „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“. Leidykla maloniai sutiko leisti paskelbti ištrauką iš šios knygos, kurioje apie „Neringą“ kalba Feliksas Kaplanas (g. 1946). Rašytojas, keturiskart Lietuvos teniso čempionas, šiuo metu gyvenantis Amsterdame. Iš Lietuvos emigravo 1973 metais. „Neringa“, kaip jis pats sako, labai prisidėjo prie jo, augusio rusakalbėje aplinkoje, europietiško brendimo.
Feliksas Kaplanas
Feliksas Kaplanas / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.
Temos: 2 Neringa Istorija
– Ką pirmiausia papasakotumėte apie „Neringos“ kavinę žmonėms, kurie nieko apie ją nežino?

– Pritaikyčiau antropologinį metodą. Pasvarstyčiau, kodėl „Neringa“ atsirado, ką ji reiškė įvairių kartų žmonėms, kodėl mes ten ėjome.

Tai buvo pirmoji kavinė tikrąja to žodžio prasme, o ne restoranas, kuriame reikėjo gerti ir valgyti. Ir „Neringoje“ buvo galima ir prisigerti, ir pavalgyti, tačiau čia buvo galima visą vakarą sėdėti su puoduku kavos ir kalbėtis.

„Neringoje“ rinkosi tikrasis elitas, kuris buvo savaip sluoksniuotas – nuo profesorių stalo iki jaunų dailininkų ir studentų, darbininkų ir turistų.
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Feliksas Kaplanas (kairėje) ir Eugenijus Laurinaitis (dešinėje)
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Feliksas Kaplanas (kairėje) ir Eugenijus Laurinaitis (dešinėje)

 Nebuvo tai snobų kavinė, snobų kavine „Neringą“ vadindavo tie žmonės, kurie čia nepritapdavo, kaip joje neužsilaikydavo ir nomenklatūra, kuri kartais sėdėdavo boksuose didžiojoje salėje. Bet aukščiausia nomenklatūra turėjo savo vilas ir medžiotojų namelius. Kartą Aleksys Churginas su profesoriumi Kaziu Daukšu pamokė vieną padavėją paprašyti Justo Paleckio atnešti literatūros apie meilę, pageidautina, geltonosios literatūros. Po to Paleckio „Neringoj“ nesimatė.

 „Neringa“ atsirado geriausiu metu, kadangi 1953 metais mirė Stalinas ir žmonių jau masiškai nežudė ir netrėmė, į gulagus nekišo, atsirado šiek tiek daugiau laisvės. „Neringa“ buvo lietuvių pasididžiavimas, tarkim, kultūros etalonas: žiūrėkit, kaip gražiai mes tvarkomės. Bet į „Neringą“, be lietuvių, eidavo ir iš kitur atvažiavusių visokiausių tautybių lankytojų: rusų, gudų, gruzinų.

Užsukdavo ir vietinės mažumos – žydai, rusai, lenkai. Visiems tai buvo pabėgimas iš beveidžio gyvenimo į Europą. Ateini į „Neringą“ ir lyg pasibaigia sovietų valdžia.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./kultinės BBC radijo laidos „Babuškin sunduk“ („Močiutės“) vedėjas  Samas Yosmannas
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Kultinės BBC radijo laidos „Babuškin sunduk“ („Močiutės skrynia“) vedėjas Samas Yosmannas

– Kada jūs pradėjote vaikščioti į „Neringą“?

– Pirmą kartą nuėjau būdamas 17 metų kartu su tėvu (žurnalistas, poliglotas, lietuvių literatūros vertėjas į rusų kalbą Isakas Kaplanas). Jis mane supažindino su mielu žmogumi geografu Peliksu Šinkūnu („Tu – Feliksas, o aš tai Peliksas“), kuris mane pristatė profesorių stalui.

Knyga apie Tautitinkų p. pirmininką Domą Cesevičių
Knyga apie Tautitinkų p. pirmininką Domą Cesevičių

Prie profesorių stalo sėdėdavo įvairaus plauko žmonių, bet pagrindą sudarė inteligentai iš interbellum (lotyniškai „tarpukario“) metų, kurie susiformavo nepriklausomoje Lietuvoje, buvo studijavę užsienyje, savo srities žinovai.

Išvykęs į užsienį, supratau, kad Sovietų Sąjungoje iš mūsų žinių pasaulio buvo išimti du blokai: politologija ir ekonomika, o jie yra labai svarbūs. Toks visuomenės modelis suteikė neregėtą erdvę kultūrai ir menams.

Šiuolaikiniam Lietuvos jaunimui – tai nesuvokiami dalykai. Kaip ir tai, kad koks nors nususęs poetėlis ar aktoriukas galėjo būti įdomesnis už inžinierių ar fiziką.

Aš pirmąsias pamokas apie vakarietiško tipo valstybę gavau iš Cesevičiaus, kuris pasakojo, kaip egzistuoja laisva šalis, kokios yra jos politinės partijos, kaip funkcionuoja parlamentai, bankai, kokia yra pinigo galia. Cesevičius prie profesorių stalo buvo kertinė figūra, niekas negalėjo jam prilygti, jis buvo mums Europa.

Patirtis, įgyta prie profesorių stalo, man svarbi ir dėl asmeninių priežasčių.

Aš augau rusakalbėje aplinkoje, todėl man išėjimas į „Neringą“ buvo pabėgimas nuo mano rusiško gyvenimo pradžios, pabėgimas iš kolektyviškumo, kurį skatino ir sovietų valdžios doktrinos, į aplinką, kurioje vertinamas individualumas. „Neringa“ man buvo asmeninio prado, savarankiško mąstymo mokykla. Tie žmonės, kurie sėdėjo prie profesorių stalo, man buvo be galo svarbūs ir brangūs, kadangi jie ne tik turėjo stiprų individualizmo pradą, bet ir buvo dvasiškai laisvi.

Aš augau rusakalbėje aplinkoje, todėl man išėjimas į „Neringą“ buvo pabėgimas nuo mano rusiško gyvenimo pradžios, pabėgimas iš kolektyviškumo, kurį skatino ir sovietų valdžios doktrinos, į aplinką, kurioje vertinamas individualumas.

Bet laisvė nereiškė, kad galėjai „guliatj po bufetu“ (gerti iki žemės graibymo), o tai, kad negalėjai, nes nebuvo tokios kultūros, kad nusigertum ir triukšmautum. Buvo, kad kas nors prisigeria, bet tai buvo retenybė.

Įdomu, kad tie „neringanai“ buvo ne tik aukšto intelekto, bet ir linksmų plaučių, mėgo pasišaipyti vienas iš kito. Labiausiai kliūdavo Churginui, kuris buvo impulsyvus, pasiduodavo provokacijoms. Taip ir išliko atminty: galvą kraipo, ieškodamas paramos iš susirinkusiųjų, plaukai tik stovi pasišiaušę.

Kartą kompozitorius Benjaminas Gorbulskis sako: ar girdėjot, greitai ant taksi automobilių bus rašoma „taxi“. Churginas iškart užsiliepsnojo: to negali būti, lietuvių kalboje nėra raidės x. Čia užsieniečiams, kad suprastų, paaiškino Gorbulskis šaltu veidu.

– Kaip suderinote – mokslą, sportą, darbą, „Neringos“ universitetus, romaną su gražia moterimi?

– Sportas buvo mėgėjiškas, keturis kartus buvau Lietuvos teniso čempionas. Sportuodamas daug lengviau pakeli apkrovas.

Anksčiau aš galėjau ir gerai mokytis, ir sportuoti, ir pas mergas vaikščioti, ir į lempą pilti, ir panašiai. Daug valgydavau, „Neringoje“ sukirsdavau du bifšteksus po 99 kapeikas. Pinigų užteko: gyvenau pas tėvus, gaudavau algą, Pedagoginiame institute, kur studijavau anglų kalbą, – padidintą stipendiją.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Vakaro akimirka
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Knygos pristatymo akimirka

– Ar jutote saugumo akį?

– Tais laikais daugelį buvo apsėdusi paranoja dėl saugumo. Nors kartą „Neringoje“ mane užkalbino bičas iš saugumo, jis turėjo „Minox“ kamerą, sėdi ir filmuoja. Klausiu, ką darai? Ai, sako, čia tuščia kamera.

Merikas Klabinas, vienas turtingiausių išeivijos žmonių, man pasakojo, kad jam saugume parodė filmuotą medžiagą, kaip jis „Neringoje“ geria vyną ir šypsosi į kamerą.

Kartais imdavo švilpti mikrofonai, mes su Savukynu juokdavomės, kad sugedo aparatūra. Antradieniais po pietų „Neringa“ būdavo uždaryta, padavėjos tomis dienomis iš viso neateidavo į darbą. Saugumo chebra, matyt, čia užsiimdavo savo darbeliais.

Bronys Savukynas
Bronys Savukynas

Aišku, ten buvo skundikų. Sukiodavosi toks rusas, pravarde Pelageja Pavlovna, kartą jis prisigėręs rėkė: „Stučial i budu stučiatj“ (skundžiau ir skųsiu).

– Kokių įdomesnių nutikimų buvo „Neringoje“? Kokie buvo lankytojų santykiai?

– Nors vienas garsus chuliganizmo atvejis vis dėlto buvo. Apie jį esu parašęs savo galbūt geriausiame teatro romane „Dugne“, kuris 1988 metais buvo išleistas Nyderlanduose.

Kažkas ginčo metu Gorbulskį pavadino žydu ir sviedė į jį sūrio gabaliuką. Tada Gorbulskis užsisakė pusės kilogramo sūrio galvą ir tą gabalą metė į įžeidėją. Kilo muštynės, buvo iškviesta milicija, aktorius Povilas Saudargas buvo liudininkas. Apie incidentą pranešė „Amerikos balsas“, esą, įvyko konfliktas tautiniu pagrindu ir Saudargas to nepaneigė, nors kompetentingi organai jo labai prašė viską paneigti. Atrodo, dėl to Saudargui netgi nedavė jau paskirto buto.

 „Neringa“ – tai toks siurrealizmas, kai viename kampe sėdi aukos, kitame – budeliai, kurie kankino žmones. Man, kaip rašytojui, tie personažai – skundikai, bliadės, naivuoliai, girtuokliai, jaunimas, snobai, bohema, pora homikų, Alfunia Saunoris, pora šiaip praeivių – masuotei ir t. t. – taigi nepaprastai puikus kompotas, protoscenarijus. Turbūt taip „Neringa“ atminty ir montuojasi, kaip dėstė Eizenšteinas – „montaž atrakcionov“ (atrakcionų montažas). O dar pridėkite Josifą Brodskį, kuris parašė tą šlykštų eilėraštį apie „Neringą“.

 „Neringa“ – tai toks siurrealizmas, kai viename kampe sėdi aukos, kitame – budeliai, kurie kankino žmones. Man, kaip rašytojui, tie personažai – skundikai, bliadės, naivuoliai, girtuokliai, jaunimas, snobai, bohema, pora homikų, Alfunia Saunoris, pora šiaip praeivių – masuotei ir t. t. – taigi nepaprastai puikus kompotas, protoscenarijus.

– Ar sunkus buvo atsisveikinimas su „Neringa“?

– Aš išvykau, nes man neleido apginti čempiono titulo. Keturis kartus buvau Lietuvos čempionas, penktą kartą mane neva pamiršo įtraukti į paraišką. Tai irgi buvo tarybinės Europos apraiška. Kažkam nepatiko mano tautybė. O man toks elgesys irgi labai nepatiko, emigravau ir 1973 metais tapau Izraelio vicečempionu. Šiaip vargu ar būčiau palikęs to meto Lietuvą.

Išvažiuoji ir ieškai „Neringos“: eini, dairais – čia kavinė, ten kavinė, o tu juk iš kavinių išaugi, čia Vakarai, čia kita atmosfera, žmonės kitaip gyvena.

O „Neringoje“ tais laikais buvo daug monumentalių žmonių – kaip skulptorius ir metalo plastikos meistras Teodoras Kazys Valaitis.

Dėl įspūdingo stoto jį vadindavo donu. Su juo susijęs vienas mano maloniausių atsiminimų. Kartą jis mane įkalbėjo pabūti vaikų šventėje Seneliu Šalčiu. Atsidūrėm kažkokioj troboj, po to nusprendėm keliauti į „Neringą“. Valaitis buvo apsivilkęs tokius kareiviškus avikailius iki žemės.

Buvo sausio 1 diena, „Neringa“ tik buvo atidaryta ir mes – ten. Fantastika, laikas tarsi sustojo, kaip kartais būna per Naujuosius metus, kai laikas atrodo tarsi permatomas ir tu sėdi „Neringoje“, jausdamas, kad mes – patys geriausi žmonės, kad čia būdami niekam nepriklausome, tarsi pakibom ore, ir tarybų valdžios – nė pėdsako.

Tas panašus jausmas lydėdavo dažnai: ateini į „Neringą“, o čia tarsi vyksta kažkoks hepeningas, visi sėdi atsipalaidavę ir tu tarp jų – palaimintas, kad priklausai nedideliam būriui išrinktųjų. Todėl mano atsiminimai apie „Neringą“ visada kažkokie keisti: ne tik nostalgija, bet ir pojūtis, kad per tai perėjai ir už bilietą dar nesumokėjai...

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, Gražina Balandytė
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, Gražina Balandytė

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Nauja automatika ir robotai leis „VLI Timber“ auginti gamybą daugiau kaip 40 proc.
Reklama
Mitai stabdo pasiryžti? Specialistė paneigė pagrindinius investavimo mitus
Reklama
LPC meno galerijoje eksponuojamos parodos turi išskirtinę misiją
Reklama
Top 5 „Dreame“ dulkių siurbliai 2024
Užsisakykite 15min naujienlaiškius