Istoriko Gedimino Kulikausko aiškinimu, XX a. pradžioje Lietuva buvo kylanti, modernėjanti šalis: „Iš esmės tai buvo, sakykime, kaip kokio skulptoriaus kūrinys, kuris tašomas ir pamažu įgyjantis modernių bruožų. Jeigu pavartysime tarpukario spaudą, pirmuosius straipsnius, pirmąsias reklamas, karikatūras... jos dažnai grubios, net vulgarios. Jeigu pažiūrėsime į A.Smetonos laikotarpio pabaigą, jos jau modernios ir šiek tiek primenančios mūsų laikus.“
Istorikas Kęstutis Kalinskas tvirtina – tuo laikotarpiu A.Smetona buvo svarbi Lietuvos dalis, tačiau kartais jam priskiriami kone visi nuopelnai. Kaip teigia pašnekovas: „Be abejo, kartais visas visuomeninis, socialinis, ekonominis gyvenimas, kuris tarsi lieka autoritetų užgožtas. Bet man atrodo, visuomenės atmintyje tas priežodis įsitvirtinęs ir turbūt parodo, kaip visuomenė įsivaizduoja tą tarpukario Lietuvą. Pirmiausia – kaip A.Smetonos Lietuvą.“
Istorikas Andrius Grodis atkreipia dėmesį, kad A.Smetonos valdymas truko gana ilgai – net 14 metų, todėl tuo metu buvo suformuotas visuomenės požiūris į tai, kokia yra Lietuva ir jos istorija: „Smetonos laikais buvo siekta pamiršti kitus žymius nepriklausomybės veikėjus: Mykolą Šleževičių, Ernestą Galvanauską ir kt. Kai 1990 m. atsikuria Lietuva, dažniausiai su ta šapokine istorija, būtent su tuo naratyvu, kuris gyvavo tuos 14 metų, ateiname į nepriklausomybės laikotarpį.“
Istorikas argumentuoja – 1990 m. tebebuvo gyvų žmonių, kurie dar prisiminė smetoninį laikotarpį. Be to, atkūrus nepriklausomybe buvo siekiama grįžti prie aukso amžiaus, kokiu ir buvo laikomas A.Smetonos valdymo laikotarpis.
„Kadangi būtent A.Smetonos laikais po 1926 m. (ypač ekonomikoje) buvo siekta labai daug, padaryta didžiulė pažanga, dėl to mes ir turime iki šiol tokį vaizdinį, kad tai yra smetoninė Lietuva. Sakykime, naujesnėje mūsų istoriografijoje mes atrandame ir tą savo demokratinį laikotarpį, daug kitų laisvės veikėjų. Jeigu imtume paprastą žmogų, nors tada jis negyveno, tada jam tarpukario Lietuva yra A.Smetona“, – sako A.Grodis.
Anot istoriko, būtų sudėtinga atsakyti, ar to meto visuomenė mėgo A.Smetoną. Tautinio atgimimo laikotarpiu, tvirtina A.Grodis, susiformavo A.Smetonos pažiūros ir jis norėjo tapti vienytojų: „Tuo metu vyksta labai aštri kova tarp vadinamųjų pirmeivių ir atžagareivių, t. y. kairiųjų ir dešiniųjų. Jis užima tokią taikytojo poziciją. Jis visada sako – mes negalime rietis, lietuvių tauta yra svarbiau. [...] Mano nuomone, jį galima laikyti vienytoju, bet dėl to, kad jis labai kritiškai žiūrėjo į demokratiją, žmonės nepriprato rodyti iniciatyvos, viskas būdavo nuleidžiama iš viršaus. Todėl, kai atėjo 1938–1939 m. A. Smetona ką pasėjo, tą ir pjovė – jis pasitraukė ir žmonės liko be to vienytojo.“
G.Kulikauskas sutinka – A.Smetoną galima pavadinti vienytoju, bet, istoriko tvirtinimu, tai yra „trumpų distancijų vienytojas“, nes, vertinant ilgesnį laikotarpį, išryškėja tam tikri trūkumai: „Ilgų distancijų bėgime išryškėja vis dėlto tam tikra erozija. [...] Vienijimas – toks apgaulingas dalykas. Einant dešimtmečiams tai [A.Smetonos valdymas] lėmė, kad iš galimybės sukurti pilietinę visuomenę, kurioje, kai įsiverš priešo kariuomenė, visi ginsis be įsakymo, tapome įsakymų vykdytojais.“
2019 metai paskelbti A.Smetonos metais. Visos diskusijos klausykitės įraše.
