Rusijai tęsiant savo invaziją, Vakarų politiką ir taikos derybas vis dar varžo Kremliaus prieš dešimtmetį pradėta skleisti „tėvynainių“ doktrina.
Pavojingiausias iš jos skleidžiamų mitų – įsitikinimas, kad Rusija siekia susigrąžinti „savo“ žmones ir „savo“ žemes Ukrainoje, o ne vykdo sąmoningą imperinę ekspansiją, prisidengdama tariama tėvynainių apsauga.
Apie šią strategiją pirmą kartą perspėjau dar 2014 metais CNN publikuotame straipsnyje apie Krymą, o vėliau ją išsamiau nagrinėjau 2016 metų knygoje „Beyond Crimea: The New Russian Empire“ (Už Krymo: naujoji Rusijos imperija).
Joje teigiau, kad vadinamoji Rusijos „tėvynainių apsauga“ – rusakalbių užsienyje gynimas – nėra humanitarinė politika, o geopolitinis ir imperialistinis įrankis. Šiandien, kai plataus masto karas jau įžengė į penktuosius metus ir toliau niokoja Ukrainą, tie perspėjimai seniai nebėra teoriniai: jie virto tragiška realybe – nuo Krymo ir Donbaso iki Zaporižios ir Chersono.
Tuo pat metu Vakarų vyriausybės vis dar ieško taikos formulės, pernelyg dažnai traktuodamos šią doktriną kaip derybų objektą, o ne kaip pagrindinį Rusijos ankstesnių ir būsimų teritorinių užgrobimų variklį.
Kai 2014 metais Rusija aneksavo Krymą ir netrukus užėmė dalį Donbaso, daugelis stebėtojų Vašingtone ir Europos sostinėse tai laikė nors ir sukrečiančiu, bet lokalaus pobūdžio teritoriniu užgrobimu. Dažnai buvo priimamas naratyvas, kad Krymas ir dalis Rytų Ukrainos yra „rusiškos žemės“, apgyvendintos rusakalbių, neva norinčių tapti Rusijos dalimi, o Maskva esą tik reagavo – nors ir neteisėtai – į vietos gyventojų pageidavimus.
Savo komentare CNN perspėjau, kad toks aiškinimas praleidžia esminį Kremliaus doktrinos elementą: Maskva pasisavino vienašališką teisę kištis visur, kur tik deklaruoja esant „tėvynainių“, nepaisydama to, ko iš tikrųjų nori tos bendruomenės.
Mano knygoje „Beyond Crimea: The New Russian Empire“ ši doktrina išsamiai analizuojama, parodant, kad „tėvynainių apsaugos“ strategija yra platesnio reimperializacijos projekto pagrindas, kuriuo siekiama perbraižyti sienas posovietinėje erdvėje, įskaitant Ukrainą.
Joje parodžiau, kaip tas pats metodas – kultūrinė sklaida, propaganda, pasų dalijimas ir galiausiai karinė „apsauga“ – buvo taikomas Moldovos Padniestrėje, Sakartvelo Pietų Osetijoje ir Abchazijoje bei Ukrainos Kryme, Luhanske ir Donecke, ir kaip jis gali būti nukreiptas ir prieš kitas kaimynines valstybes.
2022 metais plataus masto invazija į Ukrainą patvirtino, kad Krymas nebuvo išimtis – tai buvo bandomasis projektas. Vladimiras Putinas karą grindė argumentais neva būtina atkurti tariamą istorinę Rusijos vienybę ir apsaugoti Donbaso rusakalbius nuo tariamos diskriminacijos, taip išplėsdamas „tėvynainių“ naratyvą visos Ukrainos mastu.
Tačiau net ir tada, kai Rusija bombardavo Ukrainos miestus ir mėgino užimti Kyjivą, daugelyje Vakarų diskusijų į tam tikras Ukrainos teritorijas – ypač Krymą ir Donbasą – ir toliau buvo žiūrima kaip į erdves, kuriose Rusijos pretenzijos galėtų būti iš dalies teisėtos arba bent jau tapti derybų objektu. Ši konceptuali išimtis išliko ir per pastaruosius ketverius metus, subtiliai formuodama pasiūlymus apie „žemę mainais į taiką“ ar konflikto „įšaldymą“ pagal dabartines fronto linijas.
Mano tyrimai apie Kremliaus „naująją Rusijos imperiją“ parodė, kad idėja apie vieningą rusų tautą, besidriekiančią per valstybių sienas, yra labiau politinė ambicija nei sociologinė realybė.
Kremlius jau seniai trina ribas tarp nerusiškų etninių mažumų (abchazų, osetinų), rusakalbių ir politinių „tėvynainių“, taip sukurdamas tariamą bendruomenę, kuri esą pateisina karinį įsikišimą net ten, kur rusakalbiai sudaro mažumą arba visai nenori būti „ginami“.
Tą patį matome šiandien ir Ukrainoje: Maskva tvirtina kalbanti rusakalbių vardu, tačiau iš tiesų okupuotose teritorijose juos bombarduoja, kankina, deportuoja ir represuoja. Milijonai ukrainiečių, kurie namuose kalba rusiškai – įskaitant daugelį tokiuose miestuose kaip Charkivas ar Odesa – pasirinko priešintis Rusijos pajėgoms, savanoriauti Ukrainos kariuomenėje arba trauktis į Vakarus, taip paneigdami prielaidą, kad kalba lemia lojalumą.
Būtent todėl savo publikacijose nuosekliai teigiau, kad „tėvynainių apsauga“ yra karo doktrina, o ne mažumų teisių politika. Praktikoje ji veikia kaip nuosekli strategija: pirmiausia Maskva apibrėžia plačią ir lanksčią „tėvynainių“ kategoriją; tuomet teigia, kad jie diskriminuojami; tada siūlo jiems Rusijos pasus; ir galiausiai pareiškia turinti pareigą ginti naujuosius piliečius, o prireikus įsikišti kariniu būdu.
Kai tik šis Kremliaus naratyvas pasirodo mūsų diskusijose – analitiniuose centruose, diplomatiniuose pokalbiuose ar žiniasklaidoje – ją reikia suvokti kaip prievartos ir galimos aneksijos eufemizmą, o ne neutralų mažumų teisių problemų apibūdinimą. Priimti „apsaugos“ terminiją Maskvos sąlygomis reiškia priimti imperinę logiką regione, kuriame sienos turėtų būti grindžiamos tarptautine teise, o ne istorinėmis nuoskaudomis ar abejotinais etniniais argumentais.
Praėjus ketveriems metams nuo plataus masto invazijos pradžios, Vakarų politiką vis dar riboja šių mitų liekanos. Kai pareigūnai užsimena, kad taikos susitarimas galėtų reikšti, jog Ukraina „pripažįsta realybę“ Kryme ar okupuotose rytinėse teritorijose, jie iš esmės atkartoja idėją, kad šios teritorijos yra mažiau ukrainietiškos – lengviau paaukojamos – dėl savo demografinės ir kalbinės sudėties.
Praktikoje tai reikštų Kremliaus „tėvynainių“ politikos legitimizavimą ir apdovanojimą, nors būtent ši politika jau leido Rusijai užgrobti teritorijų Moldovoje, Sakartvele ir Ukrainoje. Tokios logikos priėmimas Ukrainos atveju siųstų signalą, kad rusakalbių ar „tėvynainių apsaugos“ naudojimas kaip pretekstas okupacijai ir aneksijai yra priimtinas valstybės politikos instrumentas.
Tokia žinia ne tik įtvirtintų Rusijos laimėjimus Ukrainoje – ji taip pat atvertų kelią panašioms taktikoms kitose Rusijos kaimynėse, nuo Kazachstano iki Baltijos valstybių, kur Maskva galėtų vėl instrumentalizuoti rusakalbes ar kitas mažumų bendruomenes, pateisindama būsimą agresiją.
Norint priartėti prie tikros taikos, Vakarų vyriausybėms reikia atnaujinti ne tik karinę ar ekonominę politiką, bet ir savo mąstymo žemėlapius. Tai reiškia atmesti Rusijos reimperializacijos strategiją, paremtą „tėvynainių“ mitais, kurie tyliai skatina prielaidą, kad Krymas ir Rytų Ukraina yra „kitokie“ ir todėl Maskva ten turi ypatingų teisių. Vietoj to reikia pripažinti, kad rusakalbiai ukrainiečiai yra Ukrainos piliečiai, kurių saugumas ir politinė valia turi būti gerbiami lygiai taip pat kaip ir visų kitų.
Tai reiškia, kad „tėvynainių apsauga“ privalo būti vertinama ne kaip teisėtas interesas, kurį reikia balansuoti derybose, o kaip įspėjamasis ženklas, kad Kremlius ruošia dirvą tolesnei agresijai. Todėl bet koks būsimas susitarimas privalo būti grindžiamas tarptautine teise ir pripažintomis Ukrainos sienomis, o ne Vladimiro Putino ambicijomis atkurti Rusijos imperiją
Nuo mano pirmųjų analizių 2014 m. iki knygos „Beyond Crimea“ ir vėlesnių darbų mano išvada išliko ta pati: kol Vakarai tyliai pripažins Rusijos „tėvynainių“ doktrinos legitimumą ir jos mitus apie „rusiškas žemes“ Ukrainoje, Sakartvele, Moldovoje ar kitur, tol bus sunku užbaigti šį karą teisingomis, tvariomis ir tikrai europietiškomis sąlygomis.
*Šis straipsnis buvo pirma publikuotas anglų kalba „Atlantic Council“. Lietuviška versija yra šiek tiek adaptuota.
Dr. Agnia Grigas – Vašingtono analitinio centro Atlantic Council (Atlanto tarybos) vyresnioji mokslo darbuotoja, penkių knygų įskaitant „The New Geopolitics of Natural Gas“ ir „Beyond Crimea: The New Russian Empire“ autorė.
