Ataskaitoje aiškiai pabrėžiama – susiduriame su visapusiška demografine krize, kurios pasekmės paveiks visus visuomenės sluoksnius.
Didžioji dalis pasaulio valstybių susiduria su žemu gimstamumu ir visuomenės senėjimu. Tai iš esmės keičia mūsų supratimą apie globalius iššūkius – pavojus ne populiacijos perteklius, o nykstanti visuomenė.
Be to, migracija nėra ilgalaikis sprendimas: migrantai taip pat sensta, o jų kilmės šalys susiduria su panašiomis demografinėmis problemomis.
Ataskaitoje siūlomos sprendimų kryptys: skatinti gimstamumą, mažinti neplanuoto bevaikiškumo priežastis – per finansinę paramą šeimoms, darbo ir šeimos suderinimą, visuomenės požiūrio keitimą; stiprinti sveikatos sistemą, investuoti į senjorų priežiūrą, inovacijas ir slaugos personalo rengimą; pertvarkyti pensijų sistemas, įtraukiant privačius mechanizmus ir atsižvelgiant į ilgesnę gyvenimo trukmę; kovoti su vienatve, stiprinant bendruomeninius ryšius, kuriant socialines erdves ir įtraukiant įvairaus amžiaus gyventojus; formuoti subalansuotą migracijos politiką, grindžiamą integracija, pagarba kultūrai ir valstybės interesams; išlaikyti demokratinį stabilumą retėjančiose vietovėse, adaptuojant rinkimų sistemas.
Apibendrinant ataskaitą vienu sakiniu: joje siekiama, kad ir vilkas būtų sotus, ir senelė laiminga, ir Raudonkepuraitė sveika ... tiksliau, gimusi, o ne „atidėta“, nes „medžiotojai saugantys miške nuo vilkų brangiai kainuoja“.
O jeigu rimtai, ataskaitoje išryškėja keletas kritinių momentų. Pirma, iš ESBO šalių tik Centrinės Azijos šalyse gimstamumas siekia tris vaikus vienai moteriai.
Jau rašiau, kad tai gali paveikti ir Rusijos-Ukrainos karą, ir imigracijos srautus į Europą, ypač vis dar nemažai rusiškai kalbančias postsovietines šalis.
Antra, pagal dokumente išdėstyto teksto balansą ir akcentus, galima daryti išvadą, kad visuomenės senėjimas kaip demografinė problema Europos politikų laikomas daug svarbesniu už gimstamumo mažėjimą.
Ataskaitoje minimi „gimstamumo skatinimo“ šaltiniai paskandinami kalbose apie kilnų amžėjimą.
Faktiškai tenka konstatuoti, kad ataskaitoje minimi „gimstamumo skatinimo“ šaltiniai paskandinami kalbose apie kilnų amžėjimą.
Nors kviečiama priimti drąsius sprendimus, nenorima aiškiai pasakyti, kad Europos visuomenė savo ateičiai privalo rinktis arba jaunystės, arba senatvės provaizdį.
Reikia sau ir savo rinkėjams tiesiai į akis pasakyti, jog šiais laikais dirbantieji apskritai pajėgia išlaikyti pensininkų komfortą tik dėl to, kad jie renkasi išlaikyti daug mažiau vaikų. Kitaip sakant, dėl visuomenės gerovės „aukotis“ turi arba seneliai, arba vaikai. Kadangi pastarieji iš tiesų negali rinktis ir rinkti, rezultatas aiškus.
Galiausiai, kai kuriose šalyse, kur gimstamumas itin žemas, pavyzdžiui, Pietų Korėjoje ir Lietuvoje, yra dar blogiau: kenčia abi išlaikytinių grupės – vaikai negimsta, o pensininkai skursta.
Europos politikai vengia kalbėti apie Europos senelių atsakomybę.
Jeigu Europa nori susigrąžinti jaunystę, Europos „seneliai“ turėtų išlaikyti savo „vaikus“ iki trisdešimties metų (apie tėtės ir mamos „banką“ parašysiu kitą kartą) tik tuomet, kai šie kuria šeimas ir gimdo vaikus.
Europos seneliai turėtų gyventi arčiau anūkų, priimti mažesnę ir (gal net) ankstyvesnę pensiją (Lietuvai kol kas netaikytina), ir daugiau laiko skirti ne pramogoms ir darbui, o jaunųjų šeimų saugumui ir gerovei palaikyti.
Deja, bet Europos politikai vengia kalbėti apie Europos senelių atsakomybę.
Prof. Dr. Gediminas Karoblis – Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto (NMTU) Muzikos instituto profesorius, filosofas
