Tradicinę uždarą visuomenę palaikė bendradarbiavimas ir papildomumas: vienas gydytojas, vienas klebonas, vienas mokytojas, vienas kalvis, vienas siuvėjas, vienas audėjas ir t.t. Beveik visi buvo maisto ir vaikų augintojai, nors vienas kitas likdavo bevaikis arba pašvęsdavo savo gyvenimą „dangiškai šeimai“.
Savitarpio pagalbos tokiame „kaime“ sulaukdavo ir likusieji be vaikų: vienoj ar kitoj troboj fone sukdavosi bevaikis „dėdytė“ ar bevaikė „tetulė“. Pašventusiais savo gyvenimą „dangiškai šeimai“ pasirūpindavo Bažnyčia arba vienuolynas: iš surinktų aukų arba palikto turto. Toks „kaimas“ veikė kaip daugiau ar mažiau darni uždara visuma.
Moderni visuomenė veikia pagal atviros konkurencijos principus: joje yra daug siuvėjų, audėjų, kalvių, mokytojų ir sielos gydytojų … Ir dar visokiausių kitų užsiėmimų ir profesijų – visų neišvardinsi. Visi jie konkuruoja darbo rinkoje. Ir rinka, ir konkurencija daugeliu atvejų siekia pasaulio pakraščius.
Tačiau kaip tik dėl ilgo studijų laiko, specializacijos ir konkurencijos darbo rinkoje, vokiečių demografo Herwigo Birgo (g. 1939) manymu, poros nebenori auginti vaikų. Vaiko pradėjimas ir auginimas laikomas labai atsakingu biografiniu sprendimu sukeliančių toli siekiančias pasekmes. Todėl dažniausiai atidėliojamas iš baimės.
Su vaikais prarandamas konkurencingumas rinkoje.
Galų gale panašu, kad atviroje konkurencinėje visuomenėje nebeapsimoka auginti vaikų. Su vaikais prarandamas konkurencingumas rinkoje, šeimos palaikymui būtinas uždaros visuomenės modelis tempia kita kryptimi.
Maisto augintojų šiais laikais daug nebereikia. Maisto auginimas virto profesija – panašiai kaip ir kitos profesijos. Šimtui gyventojų pakanka kelių ūkininkų. Daugelis valstybių dotuoja ūkininkų darbą, siekdamos užtikrinti gyvybiškai būtiną maisto tiekimo pastovumą. Gal tada, už gerą kainą, ir vaikus „pagal valstybinį užsakymą“ galėtų užauginti saujelė šimtui gyventojų tenkančių profesionalių „ūkinink(i)ų“?
Visi kiti galėtų su džiaugsmu pasinerti į profesinės savirealizacijos ir asmenizuotų pramogų pasaulį. Tokia vizija be abejo yra utopinė ir nehumaniška, tačiau visai tikėtina, kad išsekus visoms kitoms priemonėms jos gali griebtis autokratinės valstybės. Jau rašiau apie vaikų fermas.
Ir vis dėlto kaip tada modernioje visuomenėje reikėtų spręsti „pensijų kaupimo“ klausimą? Pirmąsias socialinio draudimo įmokas apskaičiavo ir įgyvendino protestantų bažnytinės institucijos. Atšaukę celibatą, protestantiškos bažnyčios leido savo kunigams tuoktis. Tačiau pastoriams mirus dažnai reikėdavo išlaikyti jų našles ir našlaičiais likusius vaikus. O tam reikėdavo lėšų. Tas lėšas sukaupdavo kas mėnesį nuskaičiuodami nuo pastoriaus atlyginimo. Šis pensijų modelis vėliau buvo perkeltas į valstybės institucijas.
Nobelio premijos laureatas Paul Samuelson (1915 - 2009) matematiškai argumentavo, kad valstybinės pensijų sistemos yra būtinos norint sumažinti senatvėje tenkančią ekonominę naštą ir užtikrinti ekonominį stabilumą senstančioje visuomenėje. Jis pabrėžė, kad valstybinės pensijos perskirsto turtą iš darbingo amžiaus gyventojų pensininkams, taip palaikant vartojimo lygį ir ekonominį stabilumą.
Tačiau ar „Samuelsono sistemoje“ (moki, kol dirbi – pay-as-you-go) apsimoka auginti vaikus? Nors ši pensijinė sistema yra pagrįsta „sutartimi“ tarp drauge gyvenančių gyvų žmonių kartų, bet išreikšta ji pinigais – kaupiamu senatvei kapitalu.
Sakykime pusė iš šimto augina po du vaikus, o kita pusė – nė vieno. Jeigu pensija priklausoma nuo uždarbio, antrieji turi galimybių dirbti ir užsidirbti daugiau, taip pat – užsidirbti didesnę senatvės pensiją. Jeigu gerovė priklauso nuo pinigų, jiems tenka didesnė gerovė senatvėje.
Tačiau tą bevaikių žmonių gerovę vėlyvoje senatvėje užtikrinti gali tik pirmos grupės užauginti vaikai.
Tačiau tą bevaikių žmonių gerovę vėlyvoje senatvėje užtikrinti gali tik pirmos grupės užauginti vaikai.
Ar teisinga, kad pirmos grupės žmonių neapmokėtu darbu (!) užauginti vaikai „pagal sutartį tarp kartų“ dirbtų už antros grupės senatvėje sukauptus pinigus?
Gana įdomi diskusija šia tema išsiplėtojo ateitininkų tarpe (žr. – abėcėlės tvarka – Emilijos Karvelytės, Igno Kriaučiūno, Augmino Petronio ir Jovitos Tautkevičiūtės publikacijas portale ateitis.lt). Jaunimas siekia teisingumo ir rūpinasi savo ir Lietuvos ateitimi. Ir tai yra labai gerai. Ši diskusija apie teisingas pensijas labai reikalinga Lietuvai.
Vengrijos sistema garsi savo už vaikus šeimoms skiriamomis išmokomis ir mokesčių lengvatomis (žr. atitinkamą straipsnį Vikipedijoje). Tačiau kai kurie vengrų ekonomistai (pvz. József Banyár, g. 1961) mano, kad išmokos ir mokesčių lengvatos nepilnai sprendžia šeimos politikos klausimus. Jų manymu, ir pinigai, ir vaikai vienodai svarbūs „pensijos kaupimui“.
Todėl siūlo iš esmės pakeisti įprasto pensijos kaupimo (moki, kol dirbi – pay as you go) modelį. Valstybė turi ne tik šiek tiek palengvinti vaikų auginimo naštą, bet pakeisti pačią pensijos mokėjimo filosofiją. Iš pensijos turi būti aišku, kad vaikus auginti apsimoka.
Iš pensijos turi būti aišku, kad vaikus auginti apsimoka.
Be to, valstybė turėtų ne tik įvesti pensijas, priklausančias nuo vaikų skaičiaus arba nuo vaikų auginimo laiko (kaip tik tai savo straipsnyje siūlo Ignas Kriaučiūnas). Tiesą sakant, tokios (tiesa – labai nežymios) pensijų modifikacijos egzistuoja daugelyje Europos šalių (Prancūzijoje, Vokietijoje ir t.t.), įskaitant Lietuvą (pagal dabartinę formulę +25 eurai į mėnesį už du vaikus).
Tačiau, vengrų ekonomisto manymu, valstybė turėtų mokėti sumažintą pensiją bevaikiams asmenims ir savo pilną pensiją jie turėtų susikaupti patys. Toks požiūris į pensijų sistemą reikalauja radikalaus pensijų filosofijos permąstymo bei palaipsninio įgyvendinimo.
Deja, net „bet kokia kaina“ gimstamumą skatinanti Vengrijos vyriausybė nedrįsta keisti pensijų sistemos filosofijos. Todėl šiuolaikinėje visuomenėje kol kas niekam ir nekyla abejonių, kad kalbant tik apie pinigus, kaupimą ir paslaugas senatvėje, vaikų auginti neapsimoka.
Prof. Dr. Gediminas Karoblis – Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto (NMTU) Muzikos instituto profesorius, filosofas.
