Labiausiai humanitariniuose ir socialiniuose moksluose cituojamas šių laikų autorius Michellis Foucault filosofuodamas apie seksą rašė, kad jame reikia išskirti tris elementus: geismą (désir), veiksmą (agir) ir malonumą (plaisir).
Senojoje klasikinės Europos antropologijoje, kurios mes jau nebesuprantame, geismą reikėjo varžyti drausmingumu ir susivaldymu, veiksmas (tada vadinamas santuokos „suvartojimu“ – konsumacija) turėjo atnešti paveldėtojų ir įpėdinių, o malonumas buvo tai, kas pridėta.
Modernioje antropologijoje, kurią praėjusios kadencijos valdantieji atkakliai siekė įtvirtinti gyvenimo įgūdžių programoje, geismą reikia išlaisvinti kuo atidžiausiai tyrinėjant jo objektą, veiksmo pasekmių, t. y. vaikų, atidžiai saugotis, o svarbiausia – siekti, kad visame kame būtų malonumo.
Kai politikai prabilo apie šokius ir gegužines, pasigirdo senosios Europos antropologijos aidas.
Kai politikai prabilo apie šokius ir gegužines, pasigirdo senosios Europos antropologijos aidas. Kokia joje buvo šokių funkcija? Aprengti geismą kultūros ir civilizacijos rūbais.
Prieš šimtą metų Vaižgantas rašė apie lenkų poniutes, kurios stebėjosi lietuvių mužikais, kviečiančiais jas Kaune pašokti, tokiais žodžiais: „gal pasigrūskim?“ Tarpukario Lietuvos sostinėje šokiai buvo diskusijų centre kaip viena iš svarbiausių formų ieškant gyvenimo partnerio, pocarinį mužikiškumą apvelkant inteligencija, nors kai kuriems jaunimo ugdytojams modernieji transatlantiniai šokiai atrodė kaip „laukinių“ šėliojimas, o ne kultūra.
Šokiai mokė abi lytis rūpintis savo lytiškumo ir pagarbos kitai lyčiai išraiška.
O kalbant apie veiksmą: ir tautiniuose rateliuose, ir šėliojant šokiai mokė abi lytis rūpintis savo lytiškumo ir pagarbos kitai lyčiai išraiška. Net ir Bažnyčia sako, kad šeimos pilnatvę formuoja ir vaikai, ir meilės išraiška. Šokiai senojoje antropologijoje leisdavo dar iki santuokos pasitikrinti, ar partneris moka tinkamai išreikšti savo meilę. Ir, neabejotinai, šokiai (plius alkoholis) buvo vienas iš nedaugelio senųjų laikų malonumų, ypač skurdžiose visuomenėse.
Dėl šių papročių, reikia pastebėti, senųjų laikų „moralistai“ šokius stipriai peikė.
Kur esame dabar?
Mūsų geismai atbuko nuo dirginimo ir ekrano nuogybių pertekliaus. Šokiai yra tik viena iš daugelio susipažinimo ir lytinio vienas kito „pažinimo“ formų. Tiesa, ekranas ir jokia kita šiuolaikinė technologija vis dar negali atstoti šokių, nes tik poriniuose šokiuose (išskyrus seksą) du žmonės atsiduoda vienas kitam per pilną susilietimą.
Be šokių mūsų laikų lytiškumas iš tiesų kenčia ir nuo atbukimo, ir nuo kūniško vienišumo.
Todėl be šokių mūsų laikų lytiškumas iš tiesų kenčia ir nuo atbukimo, ir nuo kūniško vienišumo. Šokių jau reikia ne susipažinti, o gydytis nuo chroniškos vienatvės. Apie tai turi kalbėti sveikatos, o ne socialinės apsaugos ministrė.
Kalbant apie vaikus, jie dabar atsiranda ne po šokių, bet iš išskaičiavimo, ir ne kaip paveldėtojai ar tradicijų tęsėjai, o kaip vartojimo subjektas/objektas. Ar šokiai gali čia kuo nors padėti?
Nebent kuriant tokį santykį, kuriame pora galėtų taip pasitikėti vienas kito judesiais, kad vaikas nebeatrodytų kaip „grėsmė saugumui“. Tačiau ir vėl: „saugumą“ šiais laikais labiau užtikrina ne grūdinimasis per kūno pratybas (šokius), o atgrasanti kontracepcija (technologijos).
Todėl pirma jaunimą reikėtų atitraukti nuo ekranų (technologijų), o tik tada kviesti į šokius. Neleiskime mokyklose telefonų, nespauskime prie namų darbų ir mokinių tarybos pačios panorės rengti diskotekas.
Galiausiai šokiai didžiausią malonumą suteikia ne tada, kai be jokio stabtelėjimo ar pasiruošimo puolame „pasigrūsti“, o tada, kai įdedame darbo ir kantrybės.
Šiuolaikinė antropologija formuoja gurmanišką santykį su pasauliu. Geriau paieškoję Lietuvoje rastume daug visokių šokių klubų ir grupelių, šokio mėgėjų ir gerbėjų, šokio pramogų ir progų pasišokimui. Šiuolaikinėje laisvoje visuomenėje vyriausybei nereikėtų persistengti. Pakaktų viską ištirti ir kas gera palaikyti.
Prof. Gediminas Karoblis – Filosofas. VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas.
