Pirmiausia įvertinkime, ko Lietuva imasi dabar.
Atnaujinti NATO regioninės gynybos planai numato konkrečias pajėgas, kurios atskubėtų į pagalbą ginkluoto užpuolimo atveju.
Lietuvos prezidento vadovaujama Valstybės gynybos taryba patvirtino atnaujintą ginkluotosios gynybos koncepciją.
Daugiau Giedriaus Petkevičiaus apžvalgų
- Kasetiniai šaudmenys – galingas ginklas. Ukrainoje ir Lietuvoje
- Kariniai vandenų dronai – kas jie tokie ir ką pakeis Ukrainos kare?
Per biurokratų kabinetus pradėjo kelią šauktinių reformos dokumentai, o visuomenėje ir ekspertų gretose mąstoma apie visuotinės gynybos koncepcijos praktinio įgyvendinimo iššūkius.
Lietuva nutarė suformuoti kariuomenės diviziją, kurios šarvuotu stuburu taps tankų batalionas.
Maždaug nuo 2025-ųjų Lietuvos kariuomenėje atsiras raketinės sistemos HIMARS, kurių amunicijos nomenklatūroje bus ir garsiosios ATACMS – iki 300 kilometrų atstumu skriejančios raketos.
Panašiu laiku mūsų valstybė turės 500 vienetų JLTV visureigių, keturis „Black Hawk“ sraigtasparnius, du batalionus pėstininkų kovos mašinų „Vilkas“, pasirašytas sutartis tolesnei kariuomenės mechanizacijai ir batalioną naujų savaeigių haubicų „Caesar“.
Visa tai puiku. Šios priemonės būtų efektyvios kare. Bet įskaičiavus technikos gavimo laiką, personalo parengimo trukmę bei integraciją į bendrą gynybos struktūrą, didelė dalis šių priemonių efektyviai gali būti panaudojamos – pasiekti pilną operacinį pajėgumą – iki 2030-ųjų.
Ar mes tam turime laiko? Ar tiek laiko suteiks mums Rusija? Ką daryti, kad kariniai lietuviški raumenys sustiprėtų kiek greičiau? Atsakymas ganėtinai paprastas – įsisavinti karo Ukrainoje pamokas, pateikiamas tiek ukrainiečių, tiek juos okupuoti bandančio agresoriaus.
