Ši ir panašios organizacijos emocingai skelbia, kad ir iki šiol reikia kovoti už tikrąją Lietuvą nuo dabar jau kitų grėsmių, neva kylančių iš Vakarų. Emocijos užverda daugelyje politinės ir kultūrinės vaizduotės sričių, pvz., tokia yra, tarkim, nacionalistų-katastrofistų retorika: dangus griūva, Lietuva žūva. Tokia panika būdinga anaiptol ne tik Lietuvai. Bet čia, rizikuodamas sulaukti naujų piktų emocijų, noriu pažvelgti į tai, kaip į įvykius reaguoja šiaip jau intelektualesni ir racionalesni žmonės, tarkim, kultūrininkai.
Pirmiausia pabrėšiu, kad į brutalią ir niekaip nepateisinamą Rusijos karinę agresiją prieš Ukrainą reaguoti be emocijų neįmanoma. Tai yra vienas iš tų istorinių atvejų, kai tikrai spalvų tėra juoda ir balta: vienoje pusėje akivaizdus blogis, kitoje savigyna nuo to blogio. Į tokį pasaulinio lygio blogį neįmanoma žiūrėti vien racionaliai, be stiprių jausmų. Tai yra esminė požiūrio sutelktis, neginčytinas vertybinis centras. Bet nuo šio centro emociniai raibuliai neišvengiamai plūsta plačiai ir apima šalutines sritis.
Čia noriu taip apibrėžti: yra esminis požiūrio laukas ir periferinės sritys, kuriose požiūrio principas juoda-balta tampa abejotinas. Juk sunku būtų teigti, kad Čaikovskis arba Čechovas priskirtini aiškaus blogio sričiai. Čia blogis suvokiamas tik pagal sąsają su tauta (nors esama aiškinimų, kad visa rusų kultūra iš esmės imperialistinė, o tai jau ryškus emocinis perteklius).
Šia tema būtų galima plėstis, bet tik patarsiu dar kartą atsigręžti į Lietuvoje neseniai gerai įvertintą ir nemažai dėmesio sulaukusią britų istoriko Orlando Figeso rusų kultūros istoriją „Natašos šokis“, nes, kaip ir visas pasaulis, taip ir rusų kultūros pasaulis yra ne plokščias ir vienalytis, o įvairus ir kupinas prieštaravimų (plokščia gali būti tik mūsų vaizduotė). Nors emocinis nepakantumas viskam, kas rusiška, Lietuvoje turbūt šiek tiek didesnis negu kaimyninėse ES šalyse (kartais priartėjantis prie tautinės neapykantos lygio), šių emocijų nenoriu visiškai atmesti. Man pačiam būtų nejauku, jeigu dabar Lietuvoje lyg niekur nieko būtų statomos Čechovo pjesės arba atliekama Čaikovskio muzika. Tik reikia sau patiems prisipažinti, kad čia labiau veikia emocijos negu kokia nors logika.
Tik reikia sau patiems prisipažinti, kad čia labiau veikia emocijos negu kokia nors logika.
O visų kultūrinių ryšių nutraukimas su šiandienine Rusija yra tiesiog logiškas, todėl kad galioja sankcijos. Sankcijos turi paliesti visus šalies agresorės piliečius, taip pat ir kultūrininkus – lygiai taip pat per Antrąjį pasaulinį karą buvo reaguojama į nacistinę Vokietiją: jokie kultūriniai ryšiai nebuvo įsivaizduojami.
Bet čia išryškėja ir skirtumas: tie vokiečių menininkai, intelektualai, kurie pasmerkė Hitlerio režimą ir emigravo, Vakaruose buvo vertinami ir teigiamai pripažįstami – ryškiausia asmenybė buvo Thomas Mannas, kai karo metu jo pasirodymai Amerikoje surinkdavo pilnas sales. Šiandien Vakaruose panašiai vertinami emigravę rusai Putino režimo ir karo smerkėjai, bet Lietuvoje neretai stengiamasi juos visaip diskredituoti ir nuvertinti, o tai irgi yra emocinis perteklius.
Šiuo metu Vilniuje gyvena žinomi rusų opozicijos veikėjai Leonidas Volkovas ir Vladimiras Milovas. Vakarų žiniasklaidoje (pvz., BBC) kartais klausiama jų nuomonės, nes šį tą apie Rusijos valstybės ydas ir pažeidžiamumą jie išmano, o kada mes Lietuvoje matėme interviu su jais? Jie vengtini dėl savo tautybės (pilietybės), o tai vėlgi emocinga. Latvijoje ir Lenkijoje požiūris į panašius emigrantus palankesnis.
Iš emocijų kyla įvairiausi sprendimai, pvz., Gruziją pervadinti Sakartvelu, paneigiant seną tradiciją, gyvą dar nuo klasikinių Antano Vienuolio „Kaukazo legendų“. Lenkų, latvių, estų ir kitose kalbose pavadinimas Gruzija kaip buvo, taip ir liko. Beje, iš tikrųjų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarime teigiama, kad „abu pavadinimai taisyklingi“: „oficialiuoju valstybės pavadinimu paskelbtas Sakartvelas, Gruzija lieka kaip tradicinis pavadinimas. (Kalbos komisija šį sprendimą priėmė raginama Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos.)“
Taigi, pavadinimas Gruzija nėra nevartotinas, sprendimas buvo politizuotas, o didelė dalis rašančiosios ir kalbančiosios visuomenės tai nelabai mąstydama priėmė iš emocinio, neva solidaraus nusiteikimo.
O dabar apie šiuo metu garsiai skambantį kultūros bendruomenės protestą. Aš jam visiškai pritariu ir džiaugiuosi, kad tai yra istorinė sėkmė, kai mūsų sferos žmonės padarė bent XXI amžiaus Lietuvoje neregėtą poveikį politikos procesui, nors galutinis rezultatas tebėra pakibęs ir neaiškus. Apie tai, kad Žemaitaičio sambūris yra gėda mūsų šaliai ir niekaip nesuderinamas su jokia autentiška ir sąžininga kultūros raiška, čia nesikartosiu, nes visa tai daug kartų išaiškinta ir motyvuota.
Nors tai irgi buvo argumentuota, bet dar kartą pabrėšiu, kad visi priekaištai dėl rinkėjų valios nepaisymo yra nepagrįsti. O net jeigu rinkėjų valia būtų tiesiogiai iškėlusi Nemuno gėdą į valdžią, tai nereiškia, kad tam negalima prieštarauti (tai ir vyksta kai kuriose Vidurio Europos šalyse). Bet čia buvo ne taip – rinkimuose 15 proc. balsų gavusi partija negali turėti neginčijamų pretenzijų į valdžią, ir čia buvo ne rinkėjų valios, o tik valdančiosios koalicijos sudarymo klausimas.
Gal net nereikia stebėtis bei piktintis, kad kultūrininkų retorika buvo perspausta, nes tokiuose ryžtinguose sąjūdžiuose tai neišvengiama. Vis dėlto atsikvėpus galima pripažinti, kad tokie šūkiai kaip „Gal jau paskutinis kartas“, lyginimas su Sąjūdžio pasipriešinimu okupacijai, su esmine grėsme valstybei, su Slovakijos arba Gruzijos situacija yra neadekvatūs, tai tiesiog emocinga ir iracionali retorika. Vienas ministras, kad ir koks netinkamas ar pavojingas savo sričiai, niekaip negali pakeisti per dešimtmečius nusistovėjusio Lietuvos vidaus ir užsienio politikos kurso. Tokia retorika, be kita ko, teikia degios medžiagos mūsų priešininkams – žiūrėkit, kaip nusišneka tie kultūrininkai.
Bandant racionaliai pagrįsti nuogąstavimus, buvo minėta, kad neva Slovakijoje viskas prasidėjo nuo vienos ministerijos. Nežinau, kas čia turėta omeny, bet turiu priminti, kad Slovakijoje nacionalistas populistas Robertas Fico pirmą kartą premjeru tapo 2006 metais ir po dviejų pertraukų vėl valdžioje. Tose pertraukose dominavo priešingos, proeuropietiškos ir aktyviai antirusiškos jėgos. Kai kuriose Vidurio Europos šalyse politinės svarstyklės nuolat svyruoja nuo vienos pusės į kitą. Čekijoje Andrejus Babišas dabar irgi ne pirmą kartą atėjo į premjero postą.
Mums reikia džiaugtis, kad Lietuvoje tokių ryškių nusvyrimų į Rusijos pusę nebuvo, nors pavojaus būta didesnio nei dabar (pvz., kai Rolandas Paksas tapo prezidentu, bet tada tarptautine padėtis dar nebuvo tokia grėsminga). Dabar buvo suvokta kaip grėsmė kurioziška žinia, kad kažkas iš Žemaitaičio šutvės veikėjų domėjosi galimybe atnaujinti kultūrinius santykius su Rusija. Tai arba šie veikėjai nušokę nuo proto, arba visai nutolę nuo tikrovės. Nes tai padaryti net fiziškai neįmanoma – kaip jūs įsivaizduojate: kad pakvies į Lietuvą kokį nors Rusijos teatro kolektyvą, arba lietuviai važiuos į Rusiją?! Mūsų muzikantai net nedrįstų (dauguma turbūt ir nenorėtų) sugroti nekaltą Šostakovičiaus valsą – kur jau ten tiesioginiai ryšiai su Rusija.
Bet čia išnyra mūsų provincializmo bėda. Dabar kai kurių kultūrininkų asmeninių ryšių pastangomis epizodiškai susidomėta, pvz., kasdienine padėtimi Slovakijoje ir kitur. Bet iki šiol ilgą laiką mes neturėjome jokios informacijos (iš esmės ir dabar neturime), kaip vyksta kasdieninis politinis ir kultūrinis gyvenimas, pvz., Slovakijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Rumunijoje. Šis tas trumpai nuskambėjo po dviejų lietuvių teatrų viešnagės Vengrijoje, bet tai buvo atsitiktinis atvejis. Juk yra žinoma (ir, beje, dėsninga), kad sostinės (šiuo atveju Budapešto) meras yra Orbanui priešingų, liberalių europietiškų pažiūrų politikas. Tai kaipgi ten gyvena jam palankesni kultūros žmonės ir institucijos, kas ten išvis dedasi? O kaip kitose to regiono šalyse?
Šiuo metu populistinės ir bent potencialiai prorusiškos jėgos Lietuvos politikoje didelės įtakos neturi, bet negarantuota, kad taip bus visada. O domėtis mūsų pokomunistinio regiono šalių gyvenimu reikia ne tik todėl, o ir dėl to, kad visais atžvilgiais neverta būti uždariems, reikia domėtis ir siekti pažinti viską, kas vyksta pasaulyje, o pirmiausia – mums artimos istorijos šalyse. Kad apie padėtį Vidurio Europos šalyse šį tą minimaliai sužinome tik iš trumpų tarptautinių žinių pranešimų, yra ryški mūsų žiniasklaidos spraga.
