Tai, kad Inga Ruginienė – naujokė socialdemokratų partijoje, jokia naujiena Vyriausybių istorijoje. Ingrida Šimonytė tapo konservatorių premjere nebūdama partijos nare. 2016 metais rinkimus laimėjusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) į premjerus delegavo Saulių Skvernelį, kuris nebuvo LVŽS narys.
Tiesa, „legionierių“ pasikvietimo motyvai – skirtingi. S. Skvernelis Vyriausybės rūmų 339 kabineto duris pravėrė kaip vienas populiariausių šalies politikų. Be to, tuometis LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis pats vadovauti Vyriausybei veržėsi tiek, kiek statistinis moksleivis po vasaros veržiasi į mokyklą.
I. Šimonytė Seimo rinkimuose taip pat buvo populiariausia tarp konservatorių kandidatų, nors pati nebuvo partijos narė. O ir pavardė Ingridos – daug tinkamesnė, nei tuomečio partijos pirmininko Gabrieliaus. Bet kokia Vyriausybė, kuriai vadovautų žmogus, pavarde Landsbergis, automatiškai taptų nepopuliariausia pasaulyje.
Negali sakyti, kad I. Ruginienei trūksta populiarumo. Dar nuo Vilijos Blinkevičiūtės laikų žmonės prijaučia politikams, dalinantiems pinigus. Ypač pensijų ar socialinių išmokų forma. Vis dėlto kritus Gintautui Paluckui socialinės apsaugos ir darbo ministrė nebuvo akivaizdi lyderė lenktynėse į premjero kabinetą.
Be I. Ruginienės, į šias varžybas patys užsiregistravo arba bičiulių buvo užregistruoti laikinasis partijos pirmininkas Mindaugas Sinkevičius, susisiekimo ministras Eugenijus Sabutis, socialdemokratų senbuvis Juozas Olekas, Vilniaus rajono meras Robertas Duchnevičius.
Taigi kaip nutiko, kad galiausiai socialdemokratai premjerę rinkosi iš vienos kandidatės?
Pradėkime nuo gero dalyko.
