Toks vaizdinys, sąmonės nuotrauka. Neabejoju nebent tuo, kad šis vaikas iš atsiminimo gimė ir buvo auginamas tironijoje. Jeigu tas berniukas dar nešamas ant tėvo kupros, vadinasi, tokio amžiaus, kai šalis dar buvo okupuota. Vėliau mama pasakos, kaip iš „plačiosios tėvynės“ suplūdę rusai mėgavęsi lietuviška vasara ir iš riebaluotų burnų kartoję našė Palanga, našė Palanga, o jai tekdavę atsikirsti: nė vašė, a našė. Trumpos istorijos pamokėlės nekviestiems svečiams prie Baltijos.
Prasuku į priekį, atsimenu: sėdžiu su geriausiu bičiuliu ant suolelio Marso laukuose, po tarsi Basanavičiaus barzda kerojančiu platanu. Šį tą gurkšnojame... Juk turėjome gurkšnoti? Vyną, turbūt ne alų Prancūzijos sostinėje – aišku, vyną. Aš, matai, jaunas Paryžiuje gyvenantis lietuvis, snobas, draugui deklaruoju, kad į Eifelį nelipau ir jau tikrai nelipsiu. Išgeriam. Tada draugas taria: lipam į Eifelį? Aišku, lipam!
