Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Palmira Martinkienė: „Urodai“, „kiaunės“ ir žvaigždučių honoras

Gyveni, žmogau, ir mokaisi. Iki šiol maniau, kad kiaunės yra tokie kailiniai žvėreliai su į voverės panašia uodega ir aštriais dantukais. Tačiau Lietuvos „žvaigždūnų“ padangėje įsiplieskus naujam skandaliukui, sužinojau, kad kiaunės dar būna ir merginos. Tos, kurios postina per koncertą. Pasidarė, atvirai pasakysiu, truputėlį neramu: juk ir aš, nepaisant solidaus amžiaus (žiūr. nuotr.), kartais per koncertus postinu. Siaubas, netgi ir aš esu kiaunė.
Palmira Martinkienė
Palmira Martinkienė

Nusikelkime į gūdžius 1974 metus. Tada Klaipėdoje, tuometėje filharmonijoje, įkurtoje iš katalikų atimtoje ir dėl to nebaigtoje statyti Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje, vyko Stasio Povilaičio koncertas. To paties, tik gerokai jaunesnio.

Koncerto klausėmės ir mes, uostamiesčio 9-os vidurinės mokyklos dešimtokų grupelė: keli ne itin pažangūs bernai ir pora pirmūnių. Sėdėjome balkono pirmoje eilėje pačiame centre, puikiose vietose.

Prasideda pirmoji koncerto dalis – duoklė sovietinei cenzūrai su tokiais anų laikų hitais kaip „Vragi sožgli rodnuju chatu“ (priešai sudegino gimtąją trobą – rus.).

Nuobodu, tyliai kikename (garsiai negalima). Iš mandagumo paplojame, kantriai laukdami antrosios dalies, vis į saują paprunkšdami.

Ir štai – antroji dalis, prasideda tikroji Stasio žvaigždžių valanda! Viena vogta garsių užsienio atlikėjų daina keičia kitą vogtą dainą, tiesa, visos gražiai išverstos į gražią lietuvių kalbą, o išvertė jas pats Stasys, taigi visiems atrodo, kad tai jo paties kūryba. Kita vertus, kam tai gali rūpėti, kai prasideda nemirtingoji „Žaros šilkinės juosia lankas...“ Ir – priedainis: „Vėl, švieski man vėl!“ 

Ir staiga – kad pašoks nuo kėdės pats nedrausmingiausias mūsų klasės bernas, kad ims šokinėti bei, akimirksniu nuplėšęs nuo savęs švarką (o siaube!), kad ims juo sukti sau virš galvos!

Pirmąją minutę sėdžiu apakusi, bet jau antrąją ir aš pašoku nuo savo kėdės ir pradedu kratytis į taktą, garsiai pritardama Povilaičiui: „Vėl, švieski man vėl!“ Nespėjus sudainuoti iki galo pirmos priedainio eilutės, šalia lyg iš po žemių išdygsta du augaloti vyrai, kurie bemat pagriebia už pažastų švarką sau virš galvos sukantį klasioką ir akimirksniu ištempia jį iš balkono.

Vienas jų dar spėja, pasižiūrėjęs man į akis, piktai pro dantis iškošti: „Kad man tuoj pat sėstumeis į vietą, mergše!“. „Eik tu nh...“, – mintyse jį pasiunčiu, bet iš tikrųjų susigūžusi kresteliu atgal į kėdę.

Vienas jų dar spėja, pasižiūrėjęs man į akis, piktai pro dantis iškošti: „Kad man tuoj pat sėstumeis į vietą, mergše!“. „Eik tu nh...“, – mintyse jį pasiunčiu, bet iš tikrųjų susigūžusi kresteliu atgal į kėdę. Tikrų tikriausias „urodas“, kalbant dabartiniu žargonu.

Bet grįžkime į 2014-uosius. Ir vėl koncertas, tik ne Klaipėdoje, o Londone. Ir ne S.Povilaičio (nors ir jis ten kartais koncertuoja), o gražios jaunos šiuolaikinės žvaigždutės. Ji nevagia užsienio atlikėjų dainų, ji pati jas kuria. Pasak jos, kuria „meną“.

O štai jos koncerto atėję pasiklausyti Londono lietuviai, tie sunkiai dirbantys „urodai“ ir „kiaunės“, jos meno nesupranta. Ir ne tik kad nesupranta, bet jie dar ir leidžia sau koncerto metu valgyti traškučius, kalbėtis ir postinti! Siaubas, kur tai matyta, eina jie visi nh! 

Džiaugiuosi, kad jau seniai nebėra Lietuvoje KGB smogikų, kurie, laužydami rankas, iš koncertų anais laikais išvedinėdavo laisvės ištroškusius jaunuolius.

Bet kartu šiurpstu, skaitydama, kaip jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusi graži, jaunosios Lietuvos elitui priskiriama atlikėja perėmė tą pačią anos represinės sistemos „struktūrų“ leksiką ir net panašius kampuotų tipų veikimo būdus – žinoma, ne rankų laužymą, o įsitikinimą, kad ji turi teisę nurodinėti suaugusiems žmonėms, už jos „meną“ mokantiems „dideles babkes“, kur ir kaip jie turi stovėti, ką jie privalo daryti bei kaip turi elgtis jos koncerto metu. „Kad man sėstumeis į vietą, kiaune“!

P.S. Kas atsitiko su tuo klasioku, kurį tada išsivedė kampuoti KGB tipai? Nieko tragiško, palaikė parą rūsyje, sudaužė taip, kad išoriškai nesimatytų, ir paleido baigti mokslų, įrašę, žinoma, į nepilnamečių įskaitą. Dabar jis yra klestintis verslininkas, turi gražią žmoną teisininkę ir neseniai jau susilaukė anūkų. Ar lankosi naujosios kartos lietuvių atlikėjų koncertuose, nežinau, bet pernai prieš Kalėdas buvau jį sutikusi Chriso Normano koncerte. Prisišokome iki valios.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
Užsisakykite 15min naujienlaiškius