Norėčiau, kad visi mes dažniau eitume į restoraną pietauti ir vakarieniauti. Ne todėl, kad kitaip neišeina ir ne todėl, kad labai nebrangūs dienos pietūs yra neišvengiami, nes nėra kur dėtis pertraukos metu. Ir netgi ne todėl, kad reguliariai privaloma vakarienė garsiame restorane yra asmeninio įvaizdžio kūrimas.
Norėčiau, kad lietuviai norėtų į restoraną. Bet ne į tokį, koks „turi būti“, kokį žiniasklaidoje aprašo kritikai ir patys restoranų savininkai iškilmingų inauguracijų progomis. Ne. Kalbu apie restoraną, kuriame miela ir gera. Apie tokį restoraną, į kurį norisi sugrįžti. O paskui vėl norisi sugrįžti, nors tiksliai net nežinai, kas tave ten traukia. Ir net nesinori techniškai, kulinarine prasme to noro išgliaudyti.
Norėčiau, kad Lietuvoje būtų daug gerų vidutinių restoranų. Beveik idealių vidutiniokų, kuriuose galėčiau jaustis kaip namie.
Grįžti norisi kur? Į namus. Jeigu į restoraną norisi grįžti, vadinasi, restoranas turi kažką tokio, kas jį priartina prie namų sąvokos ir pojūčių. Tai gali būti interjero detalės – stalas, staltiesė, kažkaip kitaip, ypatingai sklindanti šviesa arba visų šių dalykų visuma. Nežinia kaip ir kodėl ji įsibrauna į sąmonę, į atmintį ir tampa kasdienybės dalimi. Teigiama, nostalgiškai ir emociškai nuspalvinta dalimi.
Arba tai gali būti žmogus – restorano savininkas, virėjas, padavėjas. Personažas, kurio kartais trūksta, kaip retsykiais pritrūksta išvykusio šeimos nario. Personažas, kuris juokauja, giriasi, guodžiasi, galiausiai patraukia tave per dantį, o paskui tu jį patrauki per dantį. Tas, kuris prisimena, ką paskutinįsyk valgei, kas tau patiko ir kas sulaukė kritikos.
Toks, na, nei draugas (turi išeidamas jam sumokėti arba palikti arbatpinigių), nei verslo partneris (jis – tau, tu – jam, bet tu be jo negali, vis sugrįžti, nors gal tai ir ne visada apsimoka), nei šeimos narys (paprasčiausiai žinai, kad esi vienas iš daugelio klientų ir tiek). Iracionali figūra, asmeninis sielos ir skrandžio patikėtinis, kuriam gali ateiti ir pasakyti net nesidairydamas į valgiaraštį: „Šiandien aš norėčiau...“
Arba tai gali būti patiekalas. Tas, kurio neaprašė restoranų kritikai, neįvertino profesionalūs gurmė. Būtent tas patiekalas, kuris visiškai neprašytas okupavo tavo prisiminimų ir pasitenkinimų istorijos kertę ir nė neketina iš jos trauktis. Galimas daiktas, – nelabai techniškas. Nebūtinai estetiškai tobulas. Ir turbūt netgi ne tas, kuris galėtų sulaukti daug įvairiaspalvių, įvairiaformių FB patiktukų. Viskas žymiai paprasčiau ir tuo pat metu žymiai sudėtingiau. Tai tavo patiekalas. Nes panašus į tą, kurį valgei vieną kartą Provanse, žydint levandoms arba Toskanoje, mažame „borgo“ arba Londono Fitzrovia kvartale, kai vietoje lietaus plieskė saulė.
Blogiausiu atveju... Atsiprašau suklydau: geriausiu atveju, tai gali būti patiekalas, kuris panašus į tą, kurį valgei vaikystėje, prie stalo, su žmonėmis, kurių jau nebėra. Galbūt jis visai ne toks, gal tik atrodo, kad toks, bet tai jau nebeturi reikšmės. Dėl šio patiekalo gali nelabai racionaliai kažkur toli brautis į TĄ restoraną, išleisti TUOS pinigus, nes taip reikia ir negali būti kitaip. Ir nebūtinai tavo artimas bičiulis, tavo partnerė supras dėl ko taip keistai elgiesi, kas tame patiekale „gurmaniškai tobula“...
Tai va, – norėčiau, kad tokie restoranai, restoranėliai, užkandinės, kavinės, tokios karčiamos, vyninės būtų.
Norėčiau, kad juose vyrautų ne interjero žvaigždžių sukurtas šaltas, negailestingas Milano baldų salono tendencijų rinkinys, kuriame viskas apskaičiuota, viskas teisinga, bet šiek tiek liūdna, o eklektiška daiktų, šviesos ir individualumų pozicija, skirta pažadinti biurų pilkumoje ir stresuose nuskendusį klientą, sugrąžinti jam akių spindesį po sunkios darbo dienos.
Norėčiau, kad viešojo maitinimo įmonėse, kurios įmonių registre, VMI, VMVT įrašytos kaip viso labo viešojo maitinimo įmonės, būtų visai ne įmonės ir visai ne maitinimo, o autorinės bendravimo su klientu erdvės. Kad svarbiausias jų elementas, variklis, strateginė plano dalis, – kaip norime taip ir vadinkime, būtų žmogus, tos erdvės šeimininkas. Tai nebūtinai turėtų būti įmonės savininkas, juk kartais atsitinka taip, kad restorano savininkas tūno pasislėpęs kabinete, o tikrasis erdvės savininkas, charizmatiškas bendravimo su klientu režisierius yra padavėjas arba barmenas arba samdomas virtuvės šefas.
Visaip gali būti... Norėčiau, kad šis restorano žmogus draugiškai pridengtų iš interjero, iš valgiaraščio, iš kainų, iš bendravimo įžūliai kyšantį verslo planą. Jis gali būti, kodėl gi ne, verslo planas – mielas, draugiškas, nelabai įkyrus, žaviai perteiktas, bet jis turėtų būti sugrotas elegantiškai, aistringai, panašiai, kaip koncerto metu tromboną pučiantis muzikantas pučia taip, kad jam išpampsta gyslos ant kaklo, ir niekas iš klausytojų tuo metu garantuotai negalvoja, jog muzikantas grodamas galėtų mąstyti apie honoraro sumą, o ne apie melodiją.
Norėčiau pagaliau suprasti, kokia yra restoranų Lietuva: spalvotas „fine dining“ spektaklis, kurį nuolat transliuoja žiniasklaida? Techninė laboratorija, kurioje išprotautus kulinarinius eksperimentus supranta tik patys jų kūrėjai? Degustacinių meniu maratono distancija, kurios finiše valgytojai jaučiasi pavargę tarsi bėgę maratoną?
Ar atvirkščiai – pigaus, greito, pramonės nualinto maisto restoranų Lietuva?
Matote, valstybės gastronominis pajėgumas skaičiuojamas panašiai kaip ir ekonominis – finansinis. Jį rodo ne milijonierių skaičius, tenkantis šimtui tūkstančių gyventojų, o bendro vidaus produkto išraiška eurais, tenkanti vienam gyventojui. Štai kodėl dešimt ar dvidešimt trižvaigždžių „Michelin“ restoranų nerodo tikrojo valstybės gastronominio pajėgumo Jį rodo vidutinis lygis. Rodo vidutinio restorano valgiaraštis, patiekalų skonis ir kokybė, aptarnavimas. Tai, kas skirta vidutinių pajamų valgytojui, kritinei restoranų rinkos maitintojų masei.
Norėčiau, kad Lietuvoje būtų daug gerų vidutinių restoranų. Beveik idealių vidutiniokų, kuriuose galėčiau jaustis kaip namie, galėčiau bendrauti, klausti ir sulaukti atsakymų, rasti juose ne kulinarijos madas, o laiką ir teritoriją įprasminančius patiekalus. Norėčiau, kad būtų daug restoranų, į kuriuos negalėčiau nesugrįžti.
P.S. Šį tekstą inspiravo vienas tautietis. Jis atvyko į Romą ir man pasakė: „Noriu nueiti į restoraną ir pavalgyti ne daugiau kaip už 30 eurų, išgerti taurę vyno, kažką naujo patirti ir sužinoti, pajusti maisto kokybę“. Paskui pridūrė: „Tai, žinoma, nėra įmanoma...“ Pradėjome drauge ieškoti idealaus vidutinio restorano už 30 eurų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Ministre B.Markauskai, juk jūs nebijote piktžolių, tiesa?
