Po 2020 metų masinių protestų ir represijų, po instrumentalizuotos migracijos ir pagrobto „Ryanair“ lėktuvo 2021-aisiais ir ypač po rusų karių kolonų Ukrainos kryptimi iš Baltarusijos teritorijos 2022-ųjų vasarį retas užsienio politikos formuotojas ar ekspertas rimtai svarsto oficialaus Minsko vaidmenį keičiant regioninio saugumo situaciją.
Kavos ar arbatėlės pilstymo Vokietijos kanclerei Angelai Merkel Minske era baigėsi.
Visgi atsiranda naujokų, kurie linkę vadovautis „pabandom iš naujo“ formule.
Jiems tenka priminti ir visas režimo spekuliacijas dėl branduolinio ginklo dislokavimo, ir „Vagner“ nusikaltėlių priėmimą, ir dešimtis (ar net šimtus) Baltarusijos gamyklų bei įmonių, aptarnaujančių Rusijos karo mašiną, ir netgi pagrobtų Ukrainos vaikų stovyklas Baltarusijos teritorijoje.
Iš tiesų, kai kam gali atrodyti, kad šiame kontekste demokratija ir žmogaus teisės yra antraeiliai klausimai, bet visos šios geopolitinės pasekmės yra Minsko režimo ir Kremliaus veiklos bei bendradarbiavimo rezultatas, o ne Europos ir jau tikrai ne Baltarusijos demokratų kaltė.
Antras autoritarų mėgstamas triukas yra diskreditacija ir pleišto politika.
