Iš Klaipėdos kilusį Vytautą Juozapavičių į kalėjimą atvedė keturiolika metų trukusi priklausomybė nuo heroino ir vagystės visoje Europoje.
Tuo tarpu Rimas – marketingo srityje dirbęs verslininkas, kalbantis keliomis užsienio kalbomis, kurį už grotų pasiuntė nevaldomas potraukis alkoholiui. Rimo prašymu jo vardas pakeistas, tuo tarpu Vytautas kalba neslėpdamas savo tapatybės.
Abu vyrai dalyvauja reabilitacijos programoje, jie abu – dailės terapijos projekto „Gyvi“ dalyviai. Jų bei kitų nuteistųjų kūriniai neseniai buvo pristatyti visuomenei parodoje Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Šio projekto iniciatorė ir kuratorė – atvejo vadybininkė Jūratė Danielė, jau 17 metų dirbanti su nuteistaisiais, iš kurių pastarąjį dešimtmetį – su priklausomybių turinčiais asmenimis.
Ši meninė iniciatyva simboliškai sutampa su svarbia sukaktimi: šiemet Pravieniškių 2-ajame kalėjime minimas Psichosocialinės reabilitacijos būrio veiklos dešimtmetis.
Vytautas: „Niekada nevogdavau iš moterų“
– Vytautai, kaip atsidūrėte įkalinimo įstaigos reabilitacijoje ir kas tapo pagrindiniu postūmiu?
– Nuo heroino esu priklausomas jau 14 metų, o žolę pradėjau rūkyti dar paauglystėje. Esu bandęs gydytis gal septynis kartus, bet visada atkrisdavau – trūkdavo vidinės motyvacijos, dažniau tai darydavau dėl tėvų ar teismo spaudimo. Galiausiai tiesiog pavargau vartoti.
Paskutinis lūžis įvyko po pabėgimo iš atviros kolonijos. Buvau užsienyje – Olandijoje. Ten mane sulaikė ir deportavo į Lietuvą. Gavęs penkerių metų ir devynių mėnesių bausmę supratau: laiko turiu, privalau atsakyti už savo klaidas ir pagaliau pasveikti.
Iš karto patekau į Alytų, tačiau ten, reabilitacijai užsidarius, socialinė darbuotoja pasiūlė Pravieniškes. Susisiekiau su atvejo vadybininke Jūrate Daniele ir ji suteikė man šansą. Čia visai kita aplinka – žmonės tikrai nori keistis, o Jūratę mes vadiname „mama“.
– Už kokius nusikaltimus esate nuteistas, koks buvo jūsų kelias iki čia?
