– Animacija – labai plati sritis, kokius projektus jūs kuriate?
– Man dažniausiai tenka dirbti su reklamos kampanijomis, pradedant dizainu, baigiant animacija, lauko reklamomis didžiuosiuose pasaulio miestuose. Taip pat gaunu nemažai užsakymų sukurti animaciją „pičams“ (agentūros pristatymo projektas konkurse, aut. past.).
Kadangi laiko tam dažniausiai skiriama labai mažai, tenka padirbėti ir naktimis bei savaitgaliais, bet viskas dėl gero rezultato. Taip pat prisidedu prie įvairios nekomercinės animacijos. Dirbu prie visokių projektų, kuriems reikia kokio nors judesio.
– Dirbote su tokiomis garsiomis bendrovėmis, kaip „Dulux“, „Jaguar“, „Gucci“, kaip pavyksta gauti tokių užsakymų?
– Pataisysiu, dirbau ne tiesiogiai su kompanijomis, o su prekės ženklais: „Jaguar“, „Honda“, „Gucci“, „Dulux“, „Google“, „Android“ ir kitais. Pavyzdžiui, „Jaguar“ turi savo reklamos agentūrą Anglijoje, kurioje dirbama tik su dviem prekės ženklais: „Jaguar“ ir „Land Rover“. Šie žmonės mane atrado per pažįstamus. Toje agentūroje mano žmona dirbo projektų vadove, o klientui prireikė greito ir labai gero rezultato.
„Gucci“, „Google“, „Intel“, „Motorola“ – prekės ženklai, su kuriais dirbo viena didžiausių reklamos agentūrų pasaulyje „TAG Worldwide“. Joje, sudėjus viską, praleidau gal daugiau nei metus. Jie mane rado per tarpininkus tarp agentūrų bei laisvai samdomų dizainerių, animatorių, judesio dizainerių ir kitų specialistų, kurių tuo metu trūksta agentūroms.
Man dažniausiai tenka dirbti su reklamos kampanijomis, pradedant dizainu, baigiant animacija, lauko reklamomis didžiuosiuose pasaulio miestuose.
Dar kiti ateina tiesiogiai. Tiesiog kažkada vienoje ar kitoje agentūroje teko dirbti su projektų vadovais, kurie perėjo į kitas agentūras ir jie vėliau kvietėsi mane padėti.
„Android“ – vienas nuostabiausių projektų, kuriuos esu daręs Anglijoje. Užsakymą gavau, kai vienas projektų vadovas, anksčiau dirbęs „TAG Worldwide“ agentūroje, perėjo į kitą reklamos agentūrą ir paprašė prisidėti prie naujo projekto. Aš žinau, kaip jis dirba ir ko tikisi, jis žino, ką aš galiu padaryti, tai taip ir dirbom. Taigi, užsakymų gaunu visaip.
– Atvykęs į Didžiąją Britaniją iš karto ėmėtės darbo pagal išsilavinimą?
– Tiesą pasakius, animacija ir judesio grafika nėra mano išsilavinimas. Tai buvo mano hobis, kuris dabar teikia ne tik malonumą, bet ir yra pajamų šaltinis. Pagal išsilavinimą esu telekomunikacijų inžinierius, bet net savo baigiamąjį darbą dariau su „Flash“ programa, naudojama animacijai. Bendramoksliai baigiamuosius darbus dėliojo iš žodžių ir nuotraukų, aš saviškį animavau ir programavau.
Nebenorėjau varginti savo dėstytojų skaitymais ir taisymais, tuo puikiai pasirūpino mano grupiokai. Tuomet sukūriau mokomąją programėlę, bet, regis, ne visi komisijos nariai patikėjo, o gal nesuprato kaip dvidešimt kelerių metų vaikis galėjo padaryti tą vienas.
Bendramoksliai savo darbus dėliojo iš žodžių ir nuotraukų, aš saviškį animavau ir programavau.
– Regis, jums puikiai sekėsi, radote gerą darbą, kodėl nelikote Lietuvoje?
– Vienoje didžiausių reklamos agentūrų dirbau beveik trejus metus. Tai įmonei iki šiol esu dėkingas, nes įgijau daugybę žinių ir patirties. Tačiau nusprendžiau, kad laikas mažai žuvelei plaukti į platesnius vandenis. Norėjosi naujų klientų, naujos patirties, naujų žinių ir, žinoma, toliau mokytis iš tarptautinių agentūrų.
Išsiunčiau savo darbų pavyzdžių ir gyvenimo aprašymą į daugelį pasaulio agentūrų, bet tik ne į Angliją. Nežinau kodėl, bet nelabai norėjau čia važiuoti. Gal dėl žiniasklaidos piešiamo vaizdo, gal dėl klimato... Laukiau, kol gausiu kokį atsakymą iš kitų agentūrų Danijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, netgi Naujojoje Zelandijoje. Deja, per savaitę niekas neatrašė.
Vieną dieną, visai netikėtai ir neieškant, už akių užkliuvo darbo skelbimas viename mano tų laikų mėgstamiausių tinklalapių – būtent Anglijoje viena agentūra ieškojo animatoriaus ir judesio dizainerio. Galvojau pabandysiu, blogiau nebus. Dar tą patį vakarą jie man paskambino. Tą savaitę turėjau du SKYPE pokalbius ir vieną bandomąją užduotį. Taip ir nutarėme, kada bus mano pirmoji darbo diena, į Lietuvą atsiuntė man darbo sutartį bei dokumentus, o po mėnesio jau sėdėjau pas juos.
– Esate laisvai samdomas kūrėjas, tad pajamos – nenuolatinės. Kaip manote, ar Didžiojoje Britanijoje sau dirbantiems žmonėms – paprasčiau nei Lietuvoje?
– Sunku atsakyti į šį klausimą. Pažįstu ne vieną labai gerą laisvai samdomą dizainerį/kūrėją Lietuvoje, kurie dirba ne tik su lietuviškais projektais. Manau, svarbiausia – mokėti suktis ir sugebėti parduoti savo paslaugas. Negirdėjau, jog jie kažkuo skųstųsi. Nesiskundžiu ir aš (šypteli).
– Jūsų darbe dažniau tenka įgyvendinti užsakovo idėjas ar pačiam sugalvoti projektą nuo A iki Z?
– Dažniausiai mano užduotis būna suteikti idėjai judesį. Agentūros turi savo meno direktorius, kūrybininkus. Būna, kad man pateikia visą „storyboard’ą“, kaip kas turi būti animuota, ir aš turiu tai padaryti per tam tikrą laiką.
Ne kartą buvo ir taip, jog man tiesiog duoda spausdintą reklamą, kurią, tarkim, kūrė laikraščiams ir sako „klientas nori iš šito varianto padaryti kažką įspūdingo”. Na, ką aš galiu atsakyti (ir dažniausiai atsakau) – „bus padaryta. Nieko nėra neįmanomo”.
Išsiunčiau savo darbų pavyzdžių ir gyvenimo aprašymą į daugelį pasaulio agentūrų, bet tik ne į Angliją.
Tada atsidarau reikiamas programas, „karpausi“ tą reklamą, o vėliau viską keliuosi į 2D, o kartais į 3D dimensiją ir „judinu“.
– Ko griebiatės, jei gavęs užsakymą nesugalvojate, kaip perteikti norimą idėją?
– Taip būna labai retai. Bet pirmiausia griebiuosi už galvos. Pakedenu plaukus ir pradedu galvoti, visada save raminu, jog nėra padėties be išeities. Kitas dalykas, klientai Anglijoje labai sukalbami. Jei reikia daugiau laiko, taip ir pasakau.
Niekas labai nepanikuoja ir prireikus atideda terminą dėl gero rezultato. Mažai kas darbuose naktimis ar savaitgaliais sėdi. Na, nebent, kaip anksčiau minėjau – artėja kokie „pičai“, kurių datų nepakeisi.
Būna, pradedu naršyti internete, būna, pasikviečiu žmonių, kurie daugiau dirbę su tuo klientu ir žino, ko jis gali tikėtis. Žinoma, naudoju ir visokias „idėjų audras“. Svarbiausia, sukurti pirmąjį variantą, o jau po to viskas pradeda judėti paprasčiau, nes visada visi turi kokių nors komentarų. Tada ir rezultatas būna malonesnis.
– Prie kokio projekto dabar dirbate?
– Mano naujausias darbas – ilgesnis nei 5 min. animacinis filmukas, skirtas Lietuvai. Tai Luko Šidlausko (slapyvardžiu Šventinis Bankuchenas) kurtu repu perteikta Lietuvos istorija.
Filmuko iliustracijas kūrė Aistė Papartytė, kūrinį „sumiksavo“ Eugenijus Konstantinovas, muzikos pasaulyje geriau žinomas „Genio“ vardu. Tai bus labai smagus kūrinys, o lietuviai į Lietuvos istoriją galės pažiūrėti iš linksmosios pusės.
– Kuris projektas jums pačiam buvo įdomiausias?
– Sunkiausias, įdomiausias ir didžiausias projektas buvo „Android“ animacijos. Man leido jį kurti iš namų, tad ne tik dirbau, bet ir prižiūrėjau savo mažametę dukrelę. Dirbdavau naktimis, kuomet šeima miegodavo, o dienomis laukdavau klientų komentarų, o mažajai užmigus pietų miegelio – taisydavau.
Taip pat šis projektas buvo ir vienas sėkmingiausių, būtent su tų žmogeliukų animacijomis laimėjome konkurse prieš kitą agentūrą, kuri irgi darė tą patį, tik ne taip greitai, kaip norėjo klientas.
Ne kartą buvo ir taip, jog man davė spausdintą reklamą, kurią kūrė, tarkim, laikraščiams ir sakė: „Klientas nori iš šito varianto padaryti kažką įspūdingo.“
Sunku buvo, nes daugybei ekranų, kuriuose bus rodoma reklama, turėjo būti kuriama skirtinga animacija, negalėjau panaudoti vieno sukurto veikėjo kitam ekranui. Kiekvienam ekranui kurta animacija turėjo savo istoriją. Darbo buvo labai daug, bet tai sukėlė man didžiausią džiaugsmą. Mačiau, kaip tai pačiai kampanijai Niujorke buvo kurta animacija, tai netekau žado. Tai buvo globalus reiškinys ir labai džiaugiuosi, kad buvau jo dalimi čia, Anglijoje.
– Kaip manote, kokią svarbą užsienyje gyvenantiems lietuviams turi tautiškumas?
– Manau, kad vieniems tai turi labai didelę svarbą, kiti tiesiog jaučiasi pasaulio piliečiais ir labai to nesureikšmina.
Bet kaip yra pasakęs Gustavas Freytagas, „Kiekvieno žmogaus širdyje yra miniatiūrinis jo tautos portretas“. Tad norėčiau ir linkėčiau, jog būtų keliamos geriausios tautos savybės, o jų tikrai yra labai daug, jei pasidomėtumėm Lietuvos istorija. Viena iš jų – baroko kultūroje klestėjusi tolerancija, kuo stebėjosi net į Lietuvą atvykę užsieniečiai ir ko kartais Lietuvoje šiais laikais labai trūksta.
