Nedidelis Maišiagalos miestelis vos keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus daugybę metų buvo kunigo prelato Juzefo Obrembskio namai.
61-eri metai Maišiagaloje
1906 m. kovo 19 d. Lodzės krašte gimęs kunigas baigė Vilniuje seminariją ir S.Batoro universitete teologijos studijas, kunigavo Šalčininkų rajone esančiuose Turgeliuose. 1950 m. atvyko į Maišiagalą ir niekada jos nebepaliko. Gyveno itin kukliai, sename name, kurį su švelnia ironija vadino „dvareliu“.
Kunigaudamas, kaip pasakoja jį dar prisimenantys vietiniai ir iki paskutinių dienų lankę svečiai iš artimesnių bei tolimesnių Lietuvos bei užsienio kampelių, jis žmonių neskirstė nei pagal tautybę, nei pagal politines pažiūras, nors savo nuomonę net ir politiniais klausimais turėjo iki pat mirties. Mėgo draugiją, mėgo pašmaikštauti, o ypač – pavaišinti, garsas apie jo legendines spurgas sklido toli.
Tarp jo svečių būta ir prezidentų, ir tiek eilinių, tiek aukšto rango kunigų, ir tiesiog tikinčiųjų, kuriems kunigo „dvarelis“ buvo saugus ir malonus prieglobstis.
Smalsuolių, kurie galbūt ne visada vien gero linkėdavo, irgi buvę.
Kaip portale XXIamzius.lt rašė dr. Arūnas Bubnys, kun. J.Obremskis iki pat Sąjūdžio laikų nuolat buvo sovietinio saugumo akiratyje, jį siekta užverbuoti, tačiau kunigas griežtai atsisakęs. Tačiau jo veikla, draugiški ryšiai su Lenkijos kunigija, kitais žmonėmis nuolat buvo stebimi ir sekami. Tai liudija daugybė išlikusių KGB agentų liudijimų.
Pagal testamentą
Kunigo „dvarelis“ Maišiagaloje visais laikais atrodė kukliai. Čia buvo ir jo miegamasis, ir kanceliarija, ir prieglobstis daugeliui kunigų, vienuolių, kurių sovietmečiu niekas nenorėjo priglausti.
Dar 2006-aisiais, praėjus pusmečiui po 100-ojo jubiliejaus, kun. J.Obrembskis surašė testamentą, kuriame didžiausias dėmesys teko būtent „dvareliui“.
Paminėdamas, kad šiame namelyje jis pats gyveno nuo pat 1950-ųjų, kai atsikraustė į Maišiagalą, kad čia paskutinius savo gyvenimo metus praleido nemažai žinomų ir nusipelniusių kunigų (tarp jų – ir buvęs palaimintojo vyskupo Jurgio Matulaičio kancleris Liucijanas Chaleckis), glaudėsi iš Rusijos išvytos stačiatikių vienuolės, o krikšto ar santuokos sakramentas teiktas atvykėliams iš tolimiausių kampelių, kad čia lankėsi Lietuvos ir Lenkijos Bažnyčių aukščiausi dvasininkai ir Vatikano pasiuntiniai, Lietuvos ir Lenkijos prezidentai, kunigas teigė turįs prašymą.
„Namelyje išsaugoti negausūs atminimo ženklai ir nuotraukos, kas primena apie minėtus įvykius, ir juos norėčiau savu laiku perduoti tinkamai globai. Turint omeny minėtas aplinkybes ir prastą pastato, kuris neturi jokios kitokios vertės, būklę, mano noras būtų išsaugoti jį kaip prisiminimą apie tą daugelį nusipelniusių Bažnyčiai ir tikėjimui žmonių“, – testamente rašė kun. J.Obrembskis.
Mano noras būtų išsaugoti namelį kaip prisiminimą apie tą daugelį nusipelniusių Bažnyčiai ir tikėjimui žmonių.
Jo testamente – nė žodžio apie save. Bet jo valią įgyvendinti pavyko – tą padaryti jis prašęs tuometės Vilniaus rajono merės Marijos Rekst.
Kuklus ir paprastas
„Toks visada buvo – labai kuklus“, – sako šiuo metu „dvarelyje“ įkurto Kunigo prelato Juzefo Obrembskio muziejaus vadovė Juzefa Markėvič.
Vedžiodama po namelį ji prisimena kunigą prelatą, pasakoja apie jį su didžiule šiluma. Sako susipažinusi su juo dar 1978 metais būdama studentė. Tuomet draugai ją atsivežė į Maišiagalą ir „dvarelyje“ jie praleidę daug laiko. Vėliau ji šiame miestelyje sukūrė šeimą ir liko gyventi.
Eidama iš kambario į kambarį, kuriuose lubos žemos, o slenksčiai – neįtikėtinai aukšti, ponia Juzefa rodo eksponuojamas nuotraukas, kur kunigas su garbingiausiais savo svečiais, apdovanojimus, kurių irgi ne vienas, įvairiausias padėkas ir sveikinimus. Čia galima pamatyti asmeninius kunigo daiktus, liturginius drabužius ir išgirsti jo paties balsą – maldos žodžius, pamatyti filmų apie jį ištraukas.
-
Arkivyskupas ir kankinys Teofilius Matulionis iškilmingai paskelbtas palaimintuoju
-
Lietuvos šventieji ir palaimintieji: turime ne tik šv. Kazimierą
-
Dievo tarnaitės E.Spirgevičiūtės istorija: devyniolikmetė, kurią siekiama paskelbti palaimintąja
-
Su Lietuva susijęs palaimintasis: iš Giedraičių kilęs, bet Krokuvoje gyvenęs Mykolas Giedraitis
-
Pusšimčiu metų aplenkęs II Vatikano susirinkimą: ko palaimintasis Jurgis imtųsi šiandienos Lietuvoje?
-
Lietuva laukia: po 600 metų namo grįžta palaimintojo Mykolo Giedraičio relikvijos
-
Nuo Bonos kalno iki verbų rišėjų: kelionė po gyvąjį Vilniaus krašto paveldą
Kreipsis į arkivyskupą G.Grušą
Būtent muziejaus vadovė tapo pagrindine iniciatore, siekiant pradėti kunigo beatifikacijos bylą.
„Tiesiog pagalvojau – kada, jeigu ne dabar? Matyt, Šventoji dvasia čia man pakuždėjo, kad reikia to imtis“, – šypsosi J.Markėvič ir prisipažįsta: ir kunigui esant gyvam sunkiausiais gyvenimo momentais skubėjusi pas jį patarimo ar paguodos, ir dabar net nejaučianti, kad jo seniai nebėra, nes mintyse iki šiol pasikalbanti.
Tiesiog pagalvojau – kada, jeigu ne dabar? Matyt, Šventoji dvasia čia man pakuždėjo, kad reikia to imtis.
Šiuo metu yra parengtas raštas Vilniaus arkivyskupui Gintarui Grušui, po juo renkami tiek bendruomenės narių, tiek ir svečių, pažinojusių kunigą prelatą, parašai. Tai ketinama daryti iki vasaros, tuomet jau kreiptis į arkivyskupą su prašymu pritarti. Jeigu atsakymas būsiąs teigiamas, tada bus ieškoma postulatoriaus ir procesas, kaip tikimasi, pajudės.
J.Markėvič neturi iliuzijų, kad viskas vyksią labai greitai, bet sako, kad jie jau turi užrašę ne vieną liudijimą, kuriuos vadina stebuklais. Vienas susijęs su ilgai vaikų negalėjusia susilaukti šeima. Atvykę pas kunigą prelatą jie guodėsi dėl to, abu jau artėjo prie 50-mečio. Išlydėdamas svečius kunigas esą pasakęs: „Melskitės“. Jau po metų šeima džiaugėsi pirmagimiu, vėliau susilaukė ir dar vieno vaiko.
Antroji istorija – apie išsigelbėjimą. Ji nutikusi kareiviui, kuris iš kunigo rankų buvo gavęs atminimui kryželį arba medalioną, su kuriuo niekada nesiskirdavo. Ir kartą budėdamas sargyboje pajuto, tarsi jį kas būtų labai stipriai pastūmęs, dėl ko vyras griuvo. O tada į tą vietą, kur prieš akimirką jis stovėjo, pataikė sprogmuo.
Kaip sako J.Markėvič, tai turėtų būti dorybių byla – apie tą įgimtą kuklumą, meilę artimui, kuo taip garsėjo kunigas prelatas.
Pirmiausia – žmonių noras
Panevėžio vyskupijos kurijos kancleris kun. Vitalijus Kodis turi sukaupęs daug patirties beatifikacijos bylose – šiuo metu jis yra kun. Alfonso Lipniūno, kun. Jurgio Pabrėžos beatifikacijos bylų postulatorius ir palaimintojo arkivysk. Jurgio Matulaičio kanonizacijos bylos vicepostulatorius.
Jis sako, kad beatifikacijos procesas prasideda nuo žmonių noro: „Viskas prasideda nuo to, kad žmonės nori kažkam pradėti beatifikacijos procesą. Tada žmonės kreipiasi į vyskupą – tos vyskupijos, kurios teritorijoje mirė kandidatas. Jeigu, tarkim, jūsų minimas kandidatas mirė Vilniaus arkivyskupijos teritorijoje, vadinasi, reikia kreiptis į Vilniaus arkivyskupą.
O tada prasideda teisiniai procesai, procedūros įvairiausios – vyskupijos fazė, Romos fazė. Tai trunka ilgai. Bylos yra kelių rūšių: dorybių byla, kankinystės byla, gyvenimo paaukojimas.
Vienoms byloms yra reikalingas stebuklas, kitoms ne. Jeigu šiuo atveju tai yra dorybių byla, norint pasiekti beatifikaciją reikalingas ir stebuklas. Pradedamos dvi bylos, viena dėl dorybių, kita – dėl stebuklo“.
Konkretaus laiko, kiek gali trukti visas procesas, nėra. Kaip sako kun. V.Kodis, „galbūt galima tilpti į dešimt metų“.
Ir bus reikalingas, taip pavadinkime, advokatas bendruomenei – tai yra postulatorius, kaip aš esu.
Tad šiuo atveju bendruomenės noras ir ryžtas yra, tad kai bus kreiptasi į arkivyskupą, viskas priklausysią nuo jo.
„Ir bus reikalingas, taip pavadinkime, advokatas bendruomenei – tai yra postulatorius, kaip aš esu. Postulatorius yra ieškovo atstovas, toks advokatas, kuris yra visos bylos variklis, jis žino teisines procedūras, ką turi daryti ir t.t.
Postulatorius yra kvalifikuotas žmogus, turintis Vatikano patvirtintus dokumentus, baigęs specialius kursus, kuris geba atlikti šitą darbą. Paskui, žinoma, reikalingi istorikai, teologai, bažnytinis teismas. Bet visa tai kuruoja postulatorius. Jis yra architektas, kuris žino, kur ir ką daryti tiek Lietuvoje, tiek ir Vatikane.
Jis vadovauja būriui žmonių ir jų darbui, todėl reikalingas kvalifikuotas ir motyvuotas postulatorius, kad tas darbas eitų į priekį.
Vis dėlto pirmasis dalykas, kai žmonės kreipiasi, yra vyskupo nuomonė – ar vyskupas sutinka, ar nesutinka. Jeigu vyskupas sutinka, mato, kad reikia to dalyko, tada įsijungia postulatorius ir pradeda judėti tie dalykai“, – apie nelengvą procesą pasakojo patyręs postulatorius.
„Šventumo garsas“
Jis pabrėžė – svarbiausi yra du dalykai:
- kandidatas turi būti vertas palaimintojo vardo;
- reikia išpildyti teisines-bažnytines procedūras, nes tai yra ne tik medžiagos surinkimas, kuri nuvežama į Romą, bet reikia atlikti tinkamai teisines procedūras, kitaip tariant – biurokratinį darbą.
Bet būtent vyskupas yra vienintelis žmogus, kuris gali pradėti bylą arba jos nepradėti.
Tačiau svarbiausia – kandidatas į palaimintuosius turi turėti „šventumo garsą“, kuris turi būti tikras, o ne iš knygų.
Kun. V.Kodis neslepia – yra bylų, kur žmonės siekė dešimtmečiais, kol vyskupas sutiko, kad byla būtų pradėta. Bet būna ir taip, kad ilgai įtikinėti netenka, atsakymas iš karto būna teigiamas.
„Tačiau svarbiausia – kandidatas į palaimintuosius turi turėti „šventumo garsą“, kuris turi būti tikras, o ne iš knygų“ – pabrėžė kun. V.Kodis.
Stadijos – skirtingos
Bylos, kuriose pats kun. V.Kodis šiuo metu eina postulatoriaus pareigas, yra skirtingose stadijose.
Kunigo Alfonso Lipniūno beatifikacijos bylą jau išnagrinėjo iš įvairių tautų istorikų bei teologų sudarytos Vatikane komisijos, kurios teigiamai pasisakė dėl beatifikacinės bylos bei kandidato tinkamumo būti pripažintu palaimintuoju.
1905 m. gimęs kunigas mirė 1945 m. kovo 28-ąją Lenkijoje, sunkiai susirgęs evakuacijos metu iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, kur praleido beveik dvejus metus.
Anot V.Kodžio, toliau dar laukia kardinolų komisija, bei popiežiaus galutinis sprendimas dėl paskelbimo kun. A.Lipniūną palaimintuoju. Pagal itin optimistinį scenarijų, tai gali nutikti šiais ar ateinančiais metais.
Darbas dėl A.Lipniūno paskelbimo palaimintuoju prasidėjo dar 2006 metais vyskupijos fazėje. Beatifikacijos byla iš Panevėžio vyskupijos į Vatikaną buvo perduota 2021 metais. Šie penkeri metai, kaip sako V.Kodis, buvo labai intensyvaus darbo.
Antroji V.Kodžio byla tik įgauna pagreitį: 2026 m. vasario 10 d. Vatikanas leido pradėti beatifikacijos procesą kunigui pranciškonui Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai (1771-1849). Gavus Šventųjų Skelbimo dikasterijos leidimą, 2026 m. balandžio 12 d. Kretingoje vyks pirmasis iškilmingas viešas beatifikacijos bylos atidarymo posėdis.
Ir dar viena byla – tai palaimintojo arkivysk. Jurgio Matulaičio kanonizacijos byla, šioje byloje kun. V.Kodis yra vicepostulatorius.
Šiuo metu yra tiriami įvairūs atvejai, kurie galėtų būti pripažinti stebuklais – mokslu nepaaiškinami pasveikimai. Jei bus įrodytas bent vienas stebuklas, tai Palaimintasis Jurgis Matulaitis bus paskelbtas šventuoju, o tai vyksta jau Romoje. Kartais stebuklo laukiama ne dešimtmečiais, o šimtmečiais.
Vyskupas Jurgis Matulaitis palaimintuoju paskelbtas 1987 m. 2017 m. vyko iškilmės, kai palaimintuoju paskelbtas dar vienas lietuvis – arkivyskupas Teofilius Matulionis (1873–1962).
