Bukiškio cerkvė, išgyvenusi amžių pervartas
Pirma stotelė – Bukiškis. Čia stūkso stačiatikių Kristaus Gimimo cerkvė, kurios likimas primena filmą.
Po 1863 m. sukilimo Bukiškio žemės buvo atimtos iš didikų Radvilų ir atiduotos rusų generolui Aleksandrui Božeranui – tam pačiam, kuris malšino sukilimą. Pasak popo Maksimo Krutolevičiaus, cerkvė pastatyta būtent jo iniciatyva. Per Antrąjį pasaulinį karą ji buvo smarkiai apgriauta, sovietmečiu – uždaryta, net planuota paversti ateizmo muziejumi. Vėliau vietiniai čia sandėliavo bulves.
Tik 2001 m. cerkvė grąžinta bendruomenei, o po ilgos restauracijos 2011 m. vėl atgimė. Sakoma, kad kažkur šalia palaidotas ir pats generolas A.Božeranas, tačiau nei kapo, nei paminklo iki šiol nerasta – dar viena paslaptis keliautojams.
Legendinio kunigo Juzefo Obrembskio būtovė
Toliau kelias veda į Maišiagalą – į kunigo Juzefo Obrembskio muziejų, įkurtą buvusioje klebonijoje. Tai ne tik ekspozicija, bet ir vieta, kurioje juntama žmogaus, pergyvenusio 12 valdžių ir išlikusio nepalaužiamu, dvasia.
Ten ir šiandien galima pamatyti jo kuklų gyvenimą, liturginius drabužius, knygas, apdovanojimus.
Monsinjoras J.Obrembskis (1906–2011) – vienas ilgiausiai tarnavusių kunigų Europoje, vadintas Vilniaus krašto patriarchu ir net XX a. Moze. Jis 61 metus gyveno mažame namelyje, kurį juokais vadino „palacek“. Ten ir šiandien galima pamatyti jo kuklų gyvenimą, liturginius drabužius, knygas, apdovanojimus.
Istorikė Valerija Adomaitis pasakoja, kad kunigas buvo persekiojamas tiek sovietų, tiek nacių, bet visada rasdavo būdą padėti žmonėms. Sovietmečiu į Maišiagalą slapta atvykdavo katalikai iš visos buvusios SSRS, ieškodami krikšto ar santuokos sakramentų.
Kovo 19-oji – ypatinga diena: kunigo vardadienis. Tądien muziejuje kepamos spurgos – tokios, kokias vaikystėje gaudavo visi atėję pasveikinti monsinjoro.
Maišiagalos bažnyčia – viena seniausių Lietuvoje
Vos kelios minutės pėsčiomis – ir atsiduri Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Klebonas Edvard Dukel primena, kad parapija įkurta dar 1387 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila krikštijo Lietuvą. Dabartinė mūrinė bažnyčia datuojama 1865 m., tačiau jos viduje saugomi daug senesni lobiai: restauruotas paveikslas „Švenčiausia Mergelė Marija Rožančinė“, taip pat „Šv. Pauliaus atsivertimas“ ir „Šv. Izidorius“.
Parapijos globėjas – šv. Antanas, vaizduojamas ir miestelio herbe. Kadaise jo atlaidai būdavo garsūs ir triukšmingi – šiandien klebonas svajoja juos atgaivinti.
Bonos kalnas primena legendas ir istoriją
Maišiagalos piliakalnis – dar viena įdomi stotelė. Kadaise jis priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui, vėliau – karalienei Bonai, todėl ir vadinamas Bonos kalnu. Liepos 7-ąją čia uždegamas laužas, susirenka svečiai ir kariai.
Vietos legenda pasakoja, kad miestelio pavadinimas atsirado nuo suplyšusio maišo su smėliu, kurį nešė piliakalnio pilies pylimo statytojas. Ar tai tiesa? Galbūt. Bet kalnas tikrai turi savo aurą.
Maišiagalos piliakalnis – dar viena įdomi stotelė.
Išalkusiems – puiki žinia. Šalia Maišiagalos dvaro svirne jau šešiolika metų veikia restoranas „Grafo dvaras“. Pastatas – kultūros paveldo objektas, todėl jo atgaivinimas pareikalavo daug kantrybės.
Šeimininkas Lukas Brasiun sako, kad meniu čia – kaip gyvenimas: kasdien vis kitoks. Dienos pietūs – vos 6 eurai, o trečiadieniais dažniausiai garuoja cepelinai, penktadieniais – Kyjivo kotletai ir kugelis. Užkandžiui verta paragauti čeburekų, gaminamų pagal senovinį receptą.
Houvalto dvare – amatų centras
Maišiagalos, arba Houvalto dvaro rūmuose, yra įsikūręs tradicinių amatų centras – vieta, kur gyva Vilniaus krašto kultūra. Šis dvaras – vienas ryškiausių klasicizmo architektūros pavyzdžių. Dvaras pradėtas statyti 1806 m., viso ansamblio formavimas tęsėsi kelis dešimtmečius ir buvo baigtas tik XIX a. pabaigoje. Jo istorija vingiuoja per Houvaltų giminę, karo audras ir sovietmečio kolūkį.
Šiandien atgaivintuose rūmuose vyksta įvairios edukacijos: muilo gamybos, drožybos, puodininkystės ar sodų rišimo. Pagrindinė edukacija – verbų rišimas, tikras Vilniaus krašto simbolis.
Kovo 22 dieną Houvalto dvare vyks mugė, kur galima įsigyti verbų ir tautinio paveldo dirbinių, o nuo kovo 18 iki balandžio 15 d. – Mozūriškių dvare verbų konkursinė paroda.
Neaprėpiama samovarų karalystė
Kelionę galima užbaigti netikėtu atradimu – apsilankymu pas pensininką Zigmundą Verbaitį, buvusį fizikos mokytoją, kuris surinko įspūdingą samovarų (virdulių) kolekciją.
Viskas prasidėjo nuo jaunystėje pamatytos kolekcijos. Dabar Zigmundas turi apie 130 samovarų – nuo sovietinių iki carinės Rusijos, kai kurie pagaminti iš sidabro ar vario. Jis jų ieško Lenkijoje, Švedijoje, o kartais buvę mokiniai parveža ir savų radinių.
Kolekcija užima visą kambarį, o šeimininkas mielai pasakoja jos istorijas. Vasarą svečiai vaišinami arbata, išvirta samovaru, kūrenamu anglimis, žiemą – elektriniu. Tai ne muziejus, o gyvas žmogaus pomėgio pasaulis.
