Laiką išrado šveicarai?
„Laikas greitėja... Ir žmonės visame pasaulyje pradeda tai pastebėti, – gegužės pabaigoje rašė vienas „Facebook“ vartotojas. – 1968 m. sovietinis laikrodis užfiksavo visiškai įprastai bėgantį laiką.
Atrodo, kad 2026 m. tas pats laikrodis eina beveik DVIGUBAI greičiau. Ir ne – tai jau nebeatmetama kaip „tiesiog nuojauta“.
Atono kalno vienuoliai šimtmečius laikėsi tos pačios šventos tvarkos, naudodami rankų darbo žvakes, specialiai pagamintas taip, kad degtų lygiai 24 valandas. Bet dabar? Tos pačios žvakės išsilaiko kur kas ilgiau, nei tikėtasi.“
Internautas stebėjosi, kad dienos esą išnyksta akimirksniu, savaitės atrodo kaip dienos, o mėnesiai išnyksta anksčiau, nei žmonės spėja susigaudyti.
Daugelis įrašo komentatorių pritarė autoriui: „Na jo, kažkaip įtartinai greitai diena prabėga“, „Taip, +/- 16 valandų dabar yra mūsų para“, „Aš jau tai pastebėjau gal prieš kokį dešimtmetį, o paskutiniu metu pradedu nebesuprasti, jog tam pačiam darbui, kur dirbau tada, dabar beveik dvigubai laiko reikia.“
Smegenys laiką vertina pagal apdorotų naujų patirčių kiekį, o ne pagal tiksintį laikrodį
Ne vienas pateikė ir paaiškinimą, kodėl apėmęs toks įspūdis. „Laiko juostos suspaustos. Perėjimas iš Vandenio eros į kitą. Skubinami įvykiai. Užtemimai Saulės ir Mėnulio tokiu principu greitina laiką“, – išdėstė vienas. „Taip, laikas sutrumpėjo tikrai ir dabar jau labai jaučiasi, be to, kaip žinome. ir Jėzus yra pažadėjęs Šv. Rašte, kad „Paskutinėmis dienomis laikas bus sutrumpintas <..>”, – tikino kita moteris.
Viena komentatorė prisiminė prieš maždaug 25 metus girdėjusi astrologus-parapsichologus sakant, kad Žemės ašis yra pasvirusi ir dar svyra, todėl laikas yra sutrumpėjęs apie 7 val. per parą. „Jei taip, tai šiandien para trumpesnė 9 val.“ – suskaičiavo ji.
Kiti ėjo dar toliau: „Tokio laiko, kaip mums yra įdiegta, išties nėra. Tai yra kontrolės priemonė. Kad galėtu mums minutės tikslumu nustatyti, kaip mes turime gyventi, „Dar per plandemiją (taip sąmokslo teoretikai vadina COVID-19 pandemiją, tvirtindami, kad ji buvo suplanuota – red. past.) pajutau, kad dienos praeina greičiau“, „Esame naikinami per maistą, orą, net ir per laiką…“
Tiesa, kai kurie ieškojo ir konkretesnių paaiškinimų. „Taip, jaučiu, – teigiamai į klausimą dėl esą greičiau einančio laiko atsakė vienas komentatorius, – bet man atrodo taip yra, nes nosys telefonuose. Pasėdėtume kaip vaikystėj, kaime be telefono, vėl laikas sulėtėtų.“
Dar vienas priminė: „Dar (Albertas) Einsteinas nustatė – kuo žmogus senyn, tuo jam laikas greičiau bėga.“ Tiesa, po to dar pridėjo, kad laikas neva neegzistuoja, jį tariamai sugalvojo šveicarai, kad galėtų pelnytis iš laikrodžių biznio.
Supratimą pakeitė Einsteinas
Nors pastaroji versija skamba kaip sąmokslo teorija, komentaro pradžia – bene artimiausia tam, ką apie laiką yra išsiaiškinę įvairių sričių mokslininkai.
Laikas yra nuolatinė egzistencijos eiga, vykstanti iš praeities per dabartį ir į ateitį. Taip pat – vienas didžiausių klausimų fizikoje, filosofijoje ir žmogaus patirtyje.
Žiūrint paprastai, jis yra matavimo sistemos komponentas, naudojamas įvykių sekai nustatyti, įvykių trukmei ir tarpams tarp jų palyginti, pokyčių tempui kiekybiškai įvertinti. Bet tai, „kaip mes laiką matuojame“, nepaaiškina, kas jis yra.
Anglų matematiko, fiziko, astronomo Isaaco Newtono dėka ilgai laiką įsivaizdavome kaip universalų kosminį laikrodį, visur visatoje tiksintį visiškai vienodu greičiu.
Vaikystėje ir jaunystėje nuolat būna pirmų kartų bei naujų patirčių. Smegenys tuomet atmintį fiksuoja ir skaido aiškiais segmentais. Ši informacija būna ryškesnė, atsimenama geriau.
Vokiečių fizikas A.Einsteinas šią idėją sugriovė savo reliatyvumo teorija. Jis įrodė, kad laikas yra ne absoliutus, o santykinis ir persipynęs su erdve į keturmatį audinį, vadinamą erdvėlaikiu. Dėl to laikas gali išsikreipti ir išsitempti. Kuo greičiau judate erdve, tuo lėčiau judate laiku, lyginant su stovinčiuoju vietoje. Erdvėlaikį gali iškreipti gravitacija – kuo stipresniame gravitaciniame lauke esate (pavyzdžiui, šalia juodosios skylės), tuo lėčiau jums bėga laikas.
Grynosios fizikos lygtyse dauguma dėsnių yra „grįžtami laike“ – veikia nepriklausomai nuo to, ar laikas teka pirmyn, ar atgal. Mes laiką jaučiame judantį tik viena kryptimi, mat visata natūraliai juda iš tvarkos būsenos į netvarką. Nukritęs puodelis gali sudužti, bet neįmanoma pamatyti šukes savaime susijungiančias į dailų indą. Netvarkos būsenos – entropijos – sąvoka apibrėžta antrajame termodinamikos dėsnyje.
Mūsų smegenys laiką vertina kaip istoriją. Jo mes nejaučiame, pastebime tik aplinkos ir savo vidinių būsenų pokyčius. Laiką smegenys suvokia naudodamos prisiminimus, dabarties pojūčius ir ateities laukimą. Kaip tik todėl laikas mums atrodo toks elastingas: valanda darbe ar pas gydytoją prailgsta iki amžinybės, o atostogų kelionė praskrieja akimirksniu.
Rutina laiką greitina, emocijos – lėtina
Pojūtis, kad sulig kiekvienais gyvenimo metais laikas bėga greičiau, taip pat yra moksliškai pagrįstas reiškinys. Tai vyksta, nes, kaip rodo tyrimai, smegenys laiką vertina pagal apdorotų naujų patirčių kiekį, o ne pagal tiksintį laikrodį.
Fizikinis laikas yra išmatuojamas ir vienodas. 8 val. yra ir namie, ir mokykloje, ir traukinių stotyje, net jei jūsų vėluojantis laikrodis rodo 7:53, o nuojauta kužda, kad jau yra gerokai vėliau. Kitas žmogus tą patį laiką gali suvokti visai kitaip.
Kodėl žmogui bręstant ir senstant laikas bėga greičiau, paaiškina kelios teorijos. Pavyzdžiui, proporcingumo, kurią dar 1897 m. pasiūlė prancūzų filosofas Paulis Janet: ilgainiui tam tikras laikotarpis sudaro vis mažesnę viso žmogaus gyvenimo dalį. Pavyzdžiui, metai penkiamečiui yra net 20 proc. jo gyvenimo, o penkiasdešimtmečiui – vos 2 proc.
Svarbus ir rutinos efektas: vaikystėje ir jaunystėje nuolat būna pirmų kartų bei naujų patirčių. Smegenys tuomet atmintį fiksuoja ir skaido aiškiais segmentais. Ši informacija būna ryškesnė, atsimenama geriau. Suaugus gyvenimas tampa labiau rutiniškas, patirtys ir įvykiai atpažįstami kaip žinomi. Dėl to smegenys sukuria mažiau unikalių atminties blokų ir tiesiog užkoduoja blankų pėdsaką.
Tai paaiškina, kodėl dažnas prisimename žaidimus su vaikystės draugais, ką rengėmės į pirmą pasimatymą arba kaip vaikas žengė pirmus žingsnius, bet pamiršome, ką ryte kalbėjome su kolegomis.
Įtakos turi ir informacijos apdorojimo procesas. Tyrimai rodo, kad vyresnės smegenys vizualinę informaciją apdoroja ir aiškius atminties kadrus formuoja lėčiau, todėl subjektyviai atrodo, kad laikas bėga greičiau.
Ne paskutinėje vietoje – ir šiuolaikinių žmonių įpročiai, kuriuos paminėjo paminėjo vienas iš cituotų „Facebook“ komentatorių. Daug laiko suryja socialiniai tinklai. Ne vienas esame pagalvoję, kad perskaitėme vos porą bičiulių ar garsenybių įrašų, užmetėme akį į filmuką, o pusvalandžio – kaip nebuvę.
Beje, laiko tėkmės suvokimas priklauso ir nuo žmogaus būdo, ir nuo jo elgesio. Eksperimentinės psichologijos atstovė Ruth Ogden yra nustačiusi, kad kuo emocingesni ar labiau susijaudinę esame, tuo laikas bėga lėčiau. Tas pats nutinka ir tuomet, kai dėmesį sutelkiame į laiką. Kai linksminamės su draugais, į laikrodį žvilgčiojame rečiau, todėl vakaras klube prabėga greitai. O šviesoforo signalui pasikeisti iš raudono į žalią, atrodo, prireikia valandos.
15min verdiktas: trūksta konteksto. Tiesa, kad žmogui senstant atrodo, jog laikas ima bėgti greičiau. Tai nesusiję nei su bandymais kontroliuoti žmones, nei su Žemės ašies pasvirimu. Tiesiog ilgainiui patiriame vis mažiau naujų dalykų, smegenys lėčiau apdoroja informaciją, o kiekvieni nugyventi metai sudaro vis mažesnę gyvenimo dalį, todėl apima toks pojūtis.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, ja siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
