Pirmą kartą apie iš Vėžaičių Klaipėdos rajone kilusį 52-ejų metų A.Vengalį, kaip aistringą ir vieną žymiausių šalies kolekcininkų, išgirdau apžiūrėdama „Sugiharos namų“ muziejaus Kaune eksponatus. Ant sienų kabojo tarpukario laikus menantys japoniški pasaulio žemėlapiai. Juos pašnekovas muziejui padovanojo, o dovanoja tuomet, kai mato prasmę.
Susitikusi kolekcininką viename renginyje išgirdau istoriją apie „ne tą užsakytą spintą“.
Pasirodo, telekomunikacijų eksperto Audriaus kolekcijoje – apie 4 tūkst. žemėlapių, ir laikomi jie antikvarinėse, vokiškose, architektų naudotose spintose. Kai pritrūko vietos vienoje, užsisakė kitą. Tiksliau, manė, kad užsisakė tokią pačią, tačiau į namus atkeliavo kur kas didesnė.
Audriaus šeimyna ir augintinis šuo nebuvo labai patenkinti (švelniai tariant), pamatę naują interjero detalę, užėmusią didelę dalį namų svetainės.
Sutarėme apžiūrėti tą „nesusipratimą“ ir jo turinį stalčiukuose, kol jis vis dar Audriaus šeimos bute. Kaip atrodo 4 tūkst. istorinių žemėlapių vienoje vietoje?
Kolekcininko kabinete – ne tik žemėlapiai
Prisipažinsiu, užsukusi į Vengalių namus Kauno technologijos universiteto (KTU) studentų miestelyje Kaune, nustebau, kad bendrovės „Bitė“ Tinklo plėtros skyriaus vadovas negyvena kokiame moderniame name – tiesiog butas įprastame daugiabutyje.
Pirmasis vangiu amsėjimu mane pasitiko šuo Bučkis. Jis greitai nosytės baksnojimais į koją pareikalavo svečio apsilankymo mokesčio – paglostymų.
Audrius pakvietė į savo „darbo“ kabinetą, kuriame – viskas, kas susiję su kolekcininko veikla. Jame – ne tik žemėlapiai, bet ir senovinių telefonų kolekcija, įspūdinga vokiečių kirpėjų kėdė, bankininkų lempa, XVI a. ypatinga knyga, kitos įdomybės.
„Vyro urvas. Nebetelpa jau niekas. O kai nebetelpa, apsiramini, nebeperki“, – prajuokino Audrius.
Prisėdę su arbatos puodeliais rankose, ėmėme kalbėtis apie gana neįprastą Lietuvoje hobį – antikvarinių žemėlapių bei atlasų kolekcionavimą, jų pirkimą bei pardavimą.
– Audriau, vos tik su jumis apsikeitėme keliais sakiniais, jau galiu pasakyti vieną ryškiausių jūsų būdo bruožų – mėgstate stabilumą. 27-eri metai vienoje įmonėje, ilgametis šeimos butas.
– (Nusijuokė). 5-erius metus prieš tai dar dirbau Danijoje pas „Bitės“ savininkus. Vadovavau vienam projektui – kūrėme 3G ryšio tinklą, kurį, beje, pernai išjungėme. Labai keista. Abi dukros gimė Danijoje. Tuomet reikėjo priimti sprendimą: likti ten ar grįžti į Lietuvą. Nusprendėme grįžti. Lietuvoje jautiesi savas.
Pusvelčiui dabar pardavinėja rečiausius pašto ženklus – kolekcininkai už galvų susiėmę.
Esu pusiau programeris, pusiau elektronikas, baigęs radioelektronikos mokslus KTU. Tiesa, mokykloje svajojau būti kulinaru (šyptelėjo). Tačiau pagalvojau, kad reikia rimtesnės specialybės. Kompiuteriai buvo tik atsiradę, mačiau perspektyvą, nes iki tol elektronikai buvo tik televizorių taisytojai, o tai neatrodė kaip įdomus užsiėmimas. Užkabino būtent kompiuteriai. Nuo nulio pradėjome, su tuo užaugome.
– Rodos, laiku įšokote į traukinį. Kompiuterinės technologijos, kaip ir mobilieji telefonai, ėmė vystytis žaibišku greičiu. Buvo ką veikti. Tačiau gyventi sugrįžote prie pat savo universiteto.
– Taip, grįžau į KTU studentų miestelį. Kaip kokia lašiša grįžau išneršti (nusijuokė). Šalia universitetas, studentų bendrabučiai. O ir įsikūrę nuo 2010 m. su šeima mes tikrai ne įprastame daugiabutyje – vadinamame KTU profesūros name. Butai čia – 120 kv. m. Kiekvienas dar turi po kambarį palėpėje, kur buvo numatyti profesorių darbo kambariai. Namas su požeminiais garažais kieme. Darė kaip Vakarų Europoje. „Priduotas“ namas 1997 m.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado žemėlapiai? Spėsiu: mokykloje mėgote geografijos pamokas?
– Tiesą sakant – nemėgau mokytis (nusijuokė). Mokiausi mažai, bet gaudavau gerus pažymius. Labai įsiminė tie dideli žemėlapiai. Prieš pamoką liepdavo juos pakabinti ant lentos, po to – sukabinti pagal numeriukus į tokią aukštą spintą. Gal 50 tų žemėlapių buvo. Bet ne tuomet ta meilė užgimė.
Būnant studentu su žmona išvykome į Angliją rinkti braškių. Pririnkome tiek jų, kad įsigijome Lietuvoje vieno kambario butelį (šyptelėjo). Tokie laikai buvo, kad per vieną vasarą renkant dviese braškes galima buvo užsidirbti butui. Tai tame butelyje jau buvau pasikabinęs didelį „National Geographic“ pasaulio žemėlapį. Nusipirkau knygyne gal už 50 litų. Buvo tiesiog gražu. Guli dabar jis kažkur rūsyje.
Po to, pamenu, vieną dieną kažko skelbimų portale ieškojau ir išmetė žemėlapį. Buvo gal 2013-ieji. Nebuvo tas žemėlapis labai senas – XIX a. Lietuva. Galvoju, o tai kiek kainuoja dar senesnis? Pradėjau ieškoti, radau XVIII a. vokiečių leistą LDK laikų žemėlapį. Užkabliavo.
Ilgai susirašinėjau su tuo antikvariatu Vokietijoje, domėjausi preke, nagrinėjau, bijojau, kad tik neapgautų, padirbto neįkištų. Mes, lietuviai, juk labai nepatiklūs. Nusipirkau gal už 450 eurų, nusiderėjau. Tebekabo šis žemėlapis mano darbo kambaryje.
– Kodėl būtent žemėlapiai, o ne, pavyzdžiui, pašto ženklai?
– Sunku atsakyti. Susidomėjimas pašto ženklais, beje, šiuo metu labai kritęs. Pusvelčiui dabar pardavinėja rečiausius pašto ženklus – kolekcininkai už galvų susiėmę. Naujai kartai gal nebeįdomu, nes niekas laiškų nebesiunčia. O štai numizmatikoje – bumas. Tik labai daug klastočių.
Žemėlapių rinkoje to nelabai būna, neužtaikęs aš. Specialiai negamina, nebando apgauti tavęs. Nebent iš nepatyrimo gali nusipirkti kopiją. Sunku atskirti, nes aukcionuose deda fotografijas, kurios – nelabai kokybiškos. Turi papildomos informacijos prašyti, bet ne visi atsiunčia.
Šiaip lengva atskirti iš plokštės ar sulenkimo žymės ant žemėlapio, – padirbinys ar originalas. Be to, dar nė vienas spausdintuvas neišgauna tokio detalumo, tų siūliukų.
Žemėlapiai dažniausiai būna juodai balti. Senovėje buvo spalvintojų profesija, spalvotus atlasus brangiau parduodavo. Jei pirkėjas – turtingas, viršelį net pagamindavo brangesnį, su auksiniais raštais. Dabar, pavyzdžiui, nespalvotas toks pat žemėlapis gali kainuoti 3 tūkst., spalvotas – 4 tūkst. eurų. Nes gražiau atrodo. Beveik visi antikvariatai, kurie užsiima žemėlapiais, spalvina. 30 proc. brangiau gali parduoti spalvotą žemėlapį.
Aš to nedarau, nepatinka – tai jau autentikos praradimas, nors pasaulyje tikinama, kad žemėlapį nuspalvindamas jo nesugadini, jei to laikmečio spalvas naudoji.
