Susitarimu būtų patvirtinamas įsipareigojimas priimti 1105 prieglobsčio prašytojus, tačiau sulaukus papildomo prašymo ar nurodymo iš Europos Sąjungos institucijų „kvotų ar kitokiu privalomuoju principu priimti nenustatytą papildomą kiekį prieglobsčio prašytojų, išreikšti tvirtą, aiškią ir nedviprasmišką valstybės poziciją dėl tokio priėmimo negalimumo“.
Susitarimas numatytų tik vien išlygą – sprendimas galėtų būti koreguojamas ir pabėgėlių priimama daugiau, bet tik nusprendus Seimui ir ne mažiau kaip pusės parlamentarų balsais. Siūloma, kad partijų susitarimas galiotų iki 2020 metų pabaigos, „neatsižvelgiant į rinkimų ciklus, kampanijas, rezultatus ir politinės valdžios pasikeitimą“.
Susitarimu taip pat skelbiamas nepritarimas „priverstinei prieglobsčio prašytojų kvotų sistemai visos Bendrijos mastu“, teigiama, kad „tokia migracijos politika yra neteisinga, ydinga, trumparegiška, nepadedanti išspręsti nelegalių migracijos srautų“.
Taip pat išsakomi nuogąstavimai, kad kartu su pabėgėliais į Europą gali patekti teroristai, o „neegzistuoja realios ir efektyvios galimybės patikrinti prieglobsčio prašančių asmenų praeitį, galimus ryšius su nusikalstamomis grupuotėmis ar polinkį daryti nusikalstamas veikas“, pabrėžiama pozicija, kad dauguma pabėgėlių – ne karo pabėgėliai, o ekonominiai migrantai.
Darbo partijos frakcijos išplatintame pranešime pabrėžiama, kad dokumentas „toliau gali būti tobulinamas“.
Pernai daugiau nei 1,2 mln. žmonių atvyko į Europą ieškoti geresnio gyvenimo, o toks antplūdis sukėlė Senajame žemyne rimčiausią pabėgėlių krizę nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. ES parengė schemą, pagal kurią tūkstančiai pabėgėlių turėtų būti paskirstyti po Bendrijos valstybes, tačiau iš numatytų 160 tūkst. žmonių iki šiol buvo perkelti vos keli šimtai.
Lietuva pagal Europos Sąjungos programą yra priėmusi dvi pabėgėlių šeimas, o per dvejus metus yra įsipareigojusi priimti 1105 žmones.
