Kuo toliau, tuo labiau teisė į reabilitaciją po sunkios ligos, traumos, operacijos, gydymo ligoninėje tampa vis sunkiau pasiekiama paslauga Lietuvoje. Ne vienam pacientui jos tenka laukti mėnesius, o sveikimo procese svarbi kiekviena diena – kuo anksčiau pradėsi reabilitaciją, tuo tas procesas bus rezultatyvesnis.
Kokius kryžiaus kelius teko nueiti dėl savo artimojo, 15min papasakojo kaunietė Justina.
Ištiko insultas
Gegužės 23 d. 72-ejų metų Ukmergėje gyvenantis Justinos tėtis A.P. pasijuto blogai. Atvykus į LSMU Kauno klinikų priimamąjį paaiškėjo, kad vyrą ištiko insultas. Jis buvo pasiųstas gydytis į Hipodromo gatvėje veikiantį LSMU Kauno ligoninės Neurologijos skyrių.
Padarius išsamius tyrimus paaiškėjo, kad tai – jau antrasis insultas, pirmasis A.P. ištiko maždaug prieš mėnesį, tuomet jį „pražiūrėjo" Ukmergės gydytojai.
„Pirmą kartą susitikus su tėtį gydančia gydytoja, ši informavo, kad situacija bloga, bandys pagydyti ir po to iškart neva bus paskirta reabilitacija – tam, kad pastatytų ant kojų.
Gydymas buvo tokio lygio, kad pati ėjau ir visko prašiau. Kasdien tikrindavau, ar padaryti tyrimai, kokie atsakymai, prašiau paskirti širdies gydytojo konsultaciją. Nuolatinis darbas – ryte bei vakare važiuoju į ligoninę, einu per kabinetus ir prašau, prašau, prašau“, – teigė Justina.
Ji aptiko internete informacijos apie vienus nekompensuojamus vaistus, kurie padeda atstatyti kognityvines funkcijas žmonėms, patyrusiems insultą, savaitę prašė gydytojos, kad išrašytų receptą.
„Tuomet savaitę prašiau, kad pradėtų lašinti ligoninėje tuos vaistus. Pati juos nupirkau ir atnešiau. Gal 10 laiškų parašiau skyriaus vadovei“, – toliau pasakojo moteris.
Nereabilituojamas
Pradėjus gydymą, Justina laukė, kol po truputį atsigaunančiam tėčiui bus paskirta reabilitacija, kai vieną dieną paskambino iš ligoninės ir pranešė, kad pacientas A.P. išrašomas.
„Paaiškino, kad reabilitologė įvertino, jog mano tėtis – nereabilituojamas, reikalinga slauga. Ką tik buvau parėjusi iš tėčio. Nustebau: kaip tai nereabilituojamas, jei atsisėda, kartu pavalgome, pasimankštiname, pašnekame, kiek jam ten pavyksta ištarti žodžių?
Jis pilnai samprotauja, tiesiog stringa kalba – ne tokį žodį pasako, liežuvis susimala. Jis ant savų kojų atsistoja, tik dešinė ranka yra suparalyžiuota. Jis su kaire ranka iš lėkštės valgo, kavą geria. Nieko nesupratau: paėmė ir staiga panoro išrašyti iš ligoninės? Į niekur?“ – tolimesne įvykių eiga stebėjosi Justina.
