Antanas Smetona – Vasario 16-osios akto signataras, prezidentas, autoritaras. Tai tik maža dalis dalykų, kuriuos galima pasakyti apie bene garsiausią tarpukario Lietuvos politiką. Jo pasitraukimas į Vokietiją po to, kai 1940 m. birželio 14 d. Maskva pateikė ultimatumą ir Sovietų Sąjungos kariuomenė įžengė į Lietuvos Respubliką, daug metų buvo įvardijimas kaip „bėgimas per upelį“, tokiu būdu šį žingsnį pasmerkiant.
Istorikas Norbertas Černiauskas Žinių radijo laidoje „Mokslo dvikova“ sako, kad būtent paminėti „trys dėmenys“ yra pagrindiniai, kuriuos reikia turėti omeny norint suprasti A.Smetoną. O pasitraukimas, anot jo, yra labai stipriai pervertintas kaip reiškinys.
-
Kontroversiška Antano Smetonos asmenybė ir 17 nelengvų jo gyvenimo pasirinkimų
-
Ukmergėje atkurtas biustas prezidentui Antanui Smetonai
-
10 knygų norintiems naujų žvilgsnių į Lietuvos istoriją: disidentai, kelionės, Smetona, protestai ir senasis Vilnius
-
Skelbiamas konkursas prezidento Antano Smetonos paminklui sukurti
„Yra labai didžiulis įdirbis ir sovietinės propagandos, o tuo pačiu čia nereikia visko nurašyti tik sovietinei propagandai, nes ir mūsų išeiviai, ano meto Lietuvos politikai labai smarkiai šitai iškėlė vieni kitus kaltindami ir teisindamiesi, kas čia įvyko.
Man atrodo, kad toje situacijoje, kurioje buvo atsidūręs prezidentas, jo sprendimas yra tikrai neprastas – bandyti, mėginti trauktis ir išgelbėti tam tikrus valstybingumo likučius bei galimybę galbūt ateityje apie tai, kas įvyko, pranešti pasauliui.
Kitas dalykas – išgelbėti net ir save. Mes kartais ciniškai galvojame, kad tai nėra kažkokia vertybė, kad turėjo atsidurti kaip Latvijos ir Estijos prezidentai baisiose sąlygose ir žūti.
Tai aš čia nematau jokių didesnių problemų. Jeigu ieškotume problemų, tai galbūt galėtume nusikelti į 1939 metų spalio mėnesį, ten gal galėjo imtis ryžtingesnių sprendimų. O gal prezidentas jau būdamas Vakarų Europoje galėjo veikti aktyviau, nors, žinoma, visur jam sąlygos politiškai aktyviai veikti buvo labai sudėtingos“, – Žinių radijo laidoje kalbėjo istorikas.
Anot N.Černiausko, kitose šalyse nelaukta, kad A.Smetona imtųsi politikos, bet esą galime jam papriekaištauti dėl to, jog jis galėjęs palikti ryškesnę poziciją po to, kai pasitraukė į Vakarus. Bet paties pasitraukimo istorikas sako negalįs įvardinti kaip didesnės problemos.
Knygų „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ ir „Fado. Trumpa neįvykusios Lietuvos istorija“ taip pat sako, kad negalime lyginti to, kokia Lietuva buvo 1940-aisias ir kas mes esame šių dienų kontekste.
„Jeigu rusai puls, tai, man atrodo, geopolitinė situacija yra akivaizdžiai visiškai kitokia ir Lietuvos padėtis Europoje yra kardinaliai skirtinga. Skirtumas yra ne tai, ką nuspręs per paskutinį posėdį politikai. Apskritai situacija yra kitokia.
Kartais man atrodo, kad antraščių formuotojai tai praleidžia, tarsi viskas sprendžiasi dėl to, ką prezidentas pasakys per paskutinį posėdį ignoruojant viską, kas vyko aplink“, – pabrėžė N.Černiauskas.
A.Smetona kartu su kitais signatarais pasirašė Vasario 16-osios aktą 1918 metais. 1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Taryba jį išrinko pirmuoju Lietuvos Valstybės prezidentu. Šias pareigas jis ėjo iki 1920 m. gegužės 15 d., kai prezidento įgaliojimus perdavė Lietuvos Steigiamojo Seimo pirmininkui Aleksandrui Stulginskiui.
Dar kartą prezidentu jis išrinktas po 1926 m. gruodžio 17 d. įvykusio valstybės perversmo.
Jo vadovavimo Lietuvos Respublikai laikotarpį 1940 m. birželio 15 d. nutraukė ultimatyvius reikalavimus pateikusios Sovietų Sąjungos kariuomenės įžengimas į Lietuvos Respubliką. Suvokdamas iškilusį pavojų valstybei, Antanas Smetona su šeima pasitraukė į Vokietiją, vėliau į Šveicariją. 1941 m. atvyko į JAV, apsigyveno Klivlende su sūnaus šeima.
Antanas Smetona žuvo 1944 m. sausio 9 d., namuose kilusio gaisro metu Klivlende, buvo palaidotas Klivlendo Knolvūdo mauzoliejuje, 1975 m. palaikai buvo perkelti į Ohajo valstijos Čardono miestelio Visų Sielų kapines.
