Nerija Putinaitė „Mirties politika sovietinėje Lietuvoje“
„Naujasis Židinys-Aidai“
Sovietmečio Lietuvos istorijos tyrinėjimus papildė ši knyga, kurioje autorė kiek netikėtu kampu tyrinėja šį laikotarpį, monografijoje sutelkdama dėmesį į mirties politiką. Kaip rašo mokslininkė, tai knyga apie mirtį, tačiau nemažiau ji yra ir apie gyvenimą: „kaip labai gyvenimiškas dalykas, mirtis neišvengiamai atsiduria įvairių politinių režimų akiratyje. Atsidūrė ji ir sovietinėje politikoje“. Mirties sovietinėje santvarkoje tyrinėjimai atskleidžia to laikotarpio bruožus, valstybės kišimąsi į privatumą, tai, kaip toje santvarkoje siekta perkonstruoti šeimos gyvenimą, kaip buvo trinamos ribos tarp visuomeninio ir privataus gyvenimo.
Šiame kūrinyje autorė tyrinėja, kaip valdžia, siekdama kontroliuoti net šią sritį, ėmė keisti žmonių santykį su religingumu, laidotuvių apeigomis, stengėsi ideologizuoti pačią mirties sąvoką, laužydama ir ankstesnius gyvenimo prasmės pagrindus (kaip, duodama interviu sakė tyrinėtoja, „pati mirtis taip pat buvo ideologizuota, o į ją žiūrima labai materialistiškai – žmogui mirus nieko nelieka. Tai yra pabaiga, galutinis taškas. Tuo tarpu pomirtinis gyvenimas – tai iliuzija, kurią vargstantys žmonės susikuria padedami „religinių prietarų“. Tad galima teigti, kad sovietmečiu buvo diegiamas racionalus požiūris į mirtį“).
Sovietinėje valstybėje mirtis buvo pajungta valstybės tikslams – autorė aprašo patriotizmo ir ateizmo politiką, tai, kokie pomirtiniai ritualai buvo atliekami, koks dėmesys buvo skiriamas mirusiajam, kaip tai formavo hierarchinį modelį.
N.Putinaitė atskleidžia iki šiol dar mažai tyrinėtas sritis, kurios gali sudominti ne tik istorikus, kitų sričių mokslininkus, bet ir platesnę auditoriją: ji aprašo besikeitusius ritualus, gedėjimą privačioje erdvėje ir kolektyvuose, antkapius, „pavyzdines laidotuves“. Autorė konstatuoja, kad ir neveikiant labai sklandžiai, ši politika pakeitė žmonių santykį su gyvenimu ir mirtimi.
Tai ne tik galimybė žvilgterėti į tą laikotarpį, bet ir klausti savęs, kas iš tos diegtos mirties politikos liko šių laikų visuomenėje.
Tokios knygos kaip ši ar Rasos Antanavičiūtės „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“ leidžia suvokti, kaip politika įsiskverbia į pačias įvairiausias gyvenimo sritis ir taip formuoja mūsų pasaulėžiūrą, socialinius santykius.
Mykolas Brenšteinas „Kelionės pėsčiomis po Žemaitiją 1896 metų vasarą dienoraštis“
Sudarytojas Dainius Junevičius
Vilniaus dailės akademija
Šis leidinys leidžia pažvelgti į tai, kaip atrodė Žemaitija XIX amžiaus pabaigoje. 1896 metais du Telšių gyventojai Mykolas Brenšteinas ir Leopoldas Andrijauskas dviem savaitėms išsirengė pėsčiomis po Žemaitiją – nuo Telšių keliavo iki Liepojos, pakeliui aplankydami Platelius, Salantus, Kretingą, Palangą ir kitus miestus bei kaimelius. Pasirinko keliauti pėsčiomis, nes „iš vežimo, nuo balno ar dviračio, kaip žinoma, nepamatysi to, ką pamatysi ar pastebėsi pėsčiomis“.
Tad pasiėmę fotoaparatą ir kelioninį molbertą (taip pat, kaip rašo dienoraštyje, be rekomendacijų, taip pat paėmę „ginklus, įvairius instrumentus, uolektį dešros ir gertuvę su degtinėle“) išėjo į kelią. Šis dienoraštis buvo saugomas Lenkijos nacionalinėje bibliotekoje, o dabar prieinamas ir lietuvių skaitytojams (knygoje pateikiamas ir lenkiškas dienoraščio tekstas).
Deja, neišlikę pačių keliautojų darytos nuotraukos, tačiau leidėjai šiai knygai parinko to laikmečio fotografijų, tad versdami puslapius galime įsivaizduoti, ką keliaudami matė abu jaunuoliai. Knygoje taip pat randame ir žemėlapius, paveikslų reprodukcijas, tad įdomus šis leidinys ne vien tik dėl teksto, bet ir dėl vizualinio aspekto.
Dienoraštyje smulkiai aprašoma tai, ką jie mato kelyje, kokie kraštovaizdžiai, pastatai, bažnyčios. Daug dėmesio skiriama ir menui, istoriniams inkliuzams, tas detalumas padeda įsivaizduoti, kaip atrodė to laiko miestai. Tiesa, reikia pastebėti, kad autorius neretai rašo kiek sausoku stiliumi, mažai čia pokalbių su sutiktais žmonėmis, tačiau visgi randame ir epizodų, kaip jie užeina į karčemas, puotauja pas kunigą. Yra ir įdomių faktų, – tarkime, kad tuo metu buvo Žemaitijoje nemažai „žiniuonių“, apsimetančių daktarais ir apgaudinėjančių žmones. Ir abu keliautojai vienoje vietoje taip pat buvo palaikyti tokiais „daktarais“.
Leidinys įdomus kaip Žemaitijos pažinimo šaltinis, kaip vienas iš kelionių po Lietuvą literatūros pavyzdžių, taip pat galbūt kažkam bus įkvėpimas panašų maršrutą pakartoti ir šiais laikais.
David Frick „Artimieji, giminės, kaimynai. Bendruomenės ir konfesijos XVII a. Vilniuje“
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras
Bent jau man viena įdomiausių knygų šiame sąraše. Žinomas amerikiečių istorikas Davidas Frickas šioje knygoje nusprendė pažvelgti į XVII amžiaus Vilnių, ir pats mokslininkas sakė, kad norėjo atsakyti į klausimus, kuo to laiko Vilnius skyrėsi nuo kitų Europos miestų, kaip čia derėjo skirtingų konfesijų ir religijų atstovų gyvenimai, kaip vilniečiai derino konfesinius skirtumus organizuodami privatų ir viešąjį gyvenimą. Ši dar 2013 metais JAV išleista knyga jau sulaukė istorikų dėmesio, o dabar prieinama ir skaitantiems lietuviškai.
Neretai sakoma, kad Vilnius nuo senų laikų buvo tolerantiškas miestas, kuriame darniai sugyveno skirtingų tikėjimų atstovai. Tačiau ar išties buvo taip? kaip tai veikė kasdieniame, praktiniame lygmenyje? Į tai atsakymus gali padėti atrasti šis kūrinys.
Knyga pradedama nuo pasivaikščiojimo to meto Vilniumi – dairomasi, kokiose gatvėse, kvartaluose gyveno skirtingų sluoksnių gyventojai, kur telkėsi įvairių amatų darbuotojai. Po tokio įžanginio gido autorius pamažu veria duris į vilniečių gyvenimą ir sugyvenimą. Pasakoja, kaip buvo organizuojamas mokslas, šeimos gyvenimas, kaip vyko krikštijimas, vedybos, skyrybos ar laidotuvių procedūros. Kaip sugyvendavo skirtingų konfesijų atstovai, kai apsigyvendavo kaimynystėje? Kaip buvo įmanoma viename mieste suderinti gyvenimo ritmus, kai vieni pasninkauja, o kiti puotauja. Žvelgia į to laiko stereotipus (tarkime, aptaria protestantų sąsają su budelio profesija).
Nors tai neabejotinai gausybe šaltinių, mokslinių tyrimų paremtas leidinys, visgi jis kuo puikiausiai tinkamas bet kuriam istorija besidominčiam žmogui – autorius pasakoja gausybę buitinių epizodų, bylų, papročių, pasakojimas gyvas ir įtraukiantis.
Ir perskaičius knygą grįžtant prie tolerantiškojo miesto įvaizdžio galima atsakyti – nors smurto mieste, žinoma, taip pat buvo, visgi Vilnius buvo miestas, kuriame konfesijos ir religijos užėmė apibrėžtas erdves, kur galėjo būti ir sutapimų, ir galimybių kirsti ribas, kur „skirtingumas buvo daugiau ar mažiau nenoromis toleruojamas sambūvio aspektas“, o įvairovė galėjo būti reiškiama viešai.
„Nemuno žmonės 1918–1945 m. Laivai ir skaičiai, laiškai ir liudijimai“
Sudarytojas Dainius Elertas
Lietuvos jūrų muziejus
Anksčiau Nemuno upė buvo svarbi ne tik prekybinė, susisiekimo arterija, čia susiformavo bendruomenė su savais papročiais, kalbinėmis ypatybėmis, terminija, jausena, mąstysena. Deja, 1940–1945 metais okupacijos metu imta naikinti šią socialinę sanklodą, po karo kai kuriomis senosiomis praktikomis dar iš inercijos buvo naudojamasi, tačiau galiausiai tai buvo sunaikinta.
Ši Dainiaus Elerto sudaryta knyga leidžia atsigręžti į tai, kas bendriniu apibūdinimu pavadinta „Nemuno žmonės“. Čia surinkta medžiaga leidžia įvairiais pjūviais pažvelgti į upeivių ir jų šeimų gyvenimą – skaitant techninius duomenis apie laivus, jūreivių laiškus ar atsiminimus. Neabejotinai svarbi yra ir vizualinė knygos dalis – nuotraukos iš tų laikų jau pačios perteikia laikmečio ženklus.
Kaip ir rekomenduoja pats knygos sudarytojas, ne laivybos srities specialistams siūlyčiau knygą pradėti skaityti nuo trečiosios dalies. Čia – prisiminimai apie gyvenimą Nemuno laivuose ir šalia upės, kalba šiuose pasakojimuose išlaikyta autentiška, dažnai neatitinkanti kalbos normų, o kai kurios istorijos (pirmiausia, žinoma, Vinco Kudirkos pasakojimai, kuriuose galima įžvelgti antisemitizmo atspalvių) šiomis dienomis gali atrodyti sunkiai suprantamos. Tačiau visgi tai – to laikmečio veidrodis.
Šiuose pasakojimuose randame įspūdžius keliaujant Nemunu, tai, kokie atsiveria vaizdai, aprašoma kasdienybė plaukiant laivais (paminint ir trūkumus, negeroves – tarkime, problemas dėl purvinų batų ar prastos kokybės arbatos), aprašoma mityba, kriminaliniai nusikaltimai ar keisti nutikimai (tarkime, dviejų garlaivių kapitonų varžytuvės upėje), anekdotinės situacijos ir poetiški įkvėpimai. Tikra spalvų ir atspalvių paletė.
Kiti skyriai – daugiau techninio pobūdžio. Jūrininkų laiškuose skleidžiasi to laiko laivybos problemos, techniniai niuansai, o štai pirmojoje – jūrų kapitono Romano Vilčinsko-Vilko parengtas XX a. pirmosios pusės Nemuno laivų registras, perteikiantis žinių apie šį amatą ir papildantis tarpukario nepriklausomos Lietuvos laivybos istorijos tyrinėjimus.
Ingrida Jakubavičienė „Antanas Smetona. Nelengvi pasirinkimai“
Leidykla „Alma littera“
Labai reikalinga ir aktuali knyga. Pastaraisiais metais vis įsiplieskia diskusijos apie tai, kaip turėtume vertinti Antano Smetonos prezidentavimą. Kokie buvo jo veiksmų padariniai Lietuvai? Kaip tuometinę politinę padėtį turėtume vertinti tiek tuometiniame Europos kontekste, tiek žiūrint iš šių dienų perspektyvų? Be to, dabar kalbėdami apie Rusijos grėsmę vis prisimename ir tų laikų okupaciją, apmąstydami, kaip elgtumės šiuo metu.
Istorikė Ingrida Jakubavičienė knygą parašė įkvėpta 2004 metų A.Smetonos jubiliejaus ir jos kuruotos parodos, taip ir pavadintos „Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“. Pati autorė sako, kad tikisi, jog šis istoriniais dokumentais ir biografiniais tyrimais paremtas pasakojimas „padės iš lietuvių sąmonės ištrinti ilgus dešimtmečius kerojusius negatyvius, iškreiptus vaizdinius apie ilgiausiai Lietuvai vadovavusį Prezidentą“.
Šioje knygoje autorė užgriebia platų temų lauką – nagrinėja A.Smetonos biografiją, atkreipdama dėmesį į tai, kas formavo jo charakterį, jo kelią į politiką, aplinką, priimtus sprendimus, tai, kaip jis sprendė politines ir ekonomines problemas, na, ir žinoma, aptariamas jo pagrindinis pasirinkimas – palikti Lietuvą. Nemažai dėmesio skiriama autoritarinei sistemai, kurį jo politinės veiklos istorikas L.Truska vadino „aksomine diktatūra“, I.Jakubavičienė atkreipia dėmesį į tai, kad A.Smetonos dėka buvo išvengta surytėjimo, vyko europėjimo procesas, tačiau kartu XX a. 4 dešimtmečio viduryje Lietuva buvo viena nedaugelio šalių, kurioje neveikė parlamentas, ir tai kenkė prestižui.
Tai turbūt svarbiausia per ilgą laiką parašyta knyga apie A.Smetoną, o tuo pačiu ir apie tarpukario Lietuvą. Knyga, liudijanti, kad nėra lengvų atsakymų į A.Smetonos priimtus sprendimus, o mes neturėtume paslysti, kai mums siūlomi labai vienareikšmiškai suformuluoti vertinimai.
Svarbi ir pačios autorės suformuluota mintis: „A.Smetonos gyvenimo kelionė įrodo, kad kiekvienas sprendimas yra svarbus ir lemia būsimų įvykių tėkmę“. Dabartinėje geopolitinėje situacijoje tai, regis, neretai užmirštama.
Rūta Sinkevičienė „(Pra) Rasta karta“
Leidykla „Alma littera“
„Tai pasakojimas apie mus – ištvėrusius sovietmetį ir nepasilikusius jame“, – rašo šios knygos autorė, televizijos žurnalistė ir režisierė. Ir tai dar viena knyga šiame sąraše, kurioje nusikeliama į sovietmetį. Tiesa, Nerijos Putinaitės knyga – mokslinė analizė, sovietmečio tyrinėjimuose gulanti greta tokių kūrinių kaip Danutės Gailienės „Ką jie mums padarė“, Dalios Leinartės „Neplanuotas gyvenimas“ ar Ievos Balčiūnės „Augintiniai“, o ši knyga daugiausia paremta asmeniškomis istorijomis žmonių, gyvenusių tuo laikotarpyje. Prisitaikiusių, maištavusių, išgyvenusių. Galbūt galima būtų kažkuria prasme lyginti šį principą su Ritos Valantytės „Laužytojais“.
Ši knyga gimė iš LRT rodytos laidos „(Pra) Rasta karta“, kurioje buvo siekiama atskleisti užmaskuotą sovietinį palikimą. Tai – kasdienybės istorijos, kelionės prisiminimų labirintais, grįžtant atgal į sovietmetį ir atgaminant tai, kokia buvo vaikystė, deficitiniai laikai, gyvenimas mieste ir kaime, medicinos paslaugos, santykiai su valdžia, girtavimas ir pramogos. Pačios autorės prisiminimus papildo žinomi žmonės – aktoriai, muzikantai, žurnalistai, kitų sričių atstovai, o konteksto suvokimui autorė pasitelkia ir kiekvienos srities, kuri aptariama tame skyriuje, specialistą, pasakojimai papildomi istorikų komentarais.
Gyvenusieji tais laikais šiose istorijose nesunkiai atras ir savo pačių patirtis, atributus, tai greičiausiai bus déjà vu jausmas, rodantis, kokią pilką visuomenę stengėsi kurti sovietai, kur individualios patirtys galiausia nuguldavo kolektyvinėse, – ir tai proga dar kartą įsitikinti, kokioje absurdiškoje, slegiančioje, laužančioje realybėje gyvenome.
Paprastai perskaičius tokias knygas pirmiausia į galvą ateina D.Gailienės žodžiai „ką jiems mums padarė“, o tą jausmą pati autorė knygos pabaigoje apibendrina kaip „neatitaisomą apmaudą dėl to, kiek mes kaip valstybė ir tauta praradome“. Ir kai skaitai šiuos prisiminimus, dar sunkiau suvokti bet kokias sovietinės nostalgijos apraiškas, kurios kažkokiu būdu kartais išlenda net ir karo Ukrainoje metu.
Gerarda Elena Šuliauskaitė „Kai nugali baimę“
Fondas „Donum“
Tiems, kas nori pagilinti savo žinias apie kovą su sovietine sistema, 1940–1990 metų istoriją, ginkluotojo ir neginkluotojo pasipriešinimo dalyvius, rekomenduoju seriją „Pergalės ženklas“. Prieš tai buvo išleisti du kūriniai šioje serijoje (Felicijos Nijolės Sadūnaitės „Skubėkime daryti gera“ bei Petro Plumpos „Kelionė į gyvenimą“), o štai visai neseniai pasirodė ir trečioji knyga – Gerardos Elenos Šuliauskaitės „Kai nugali baimę“.
Vienuolė Elena Šuliauskaitė buvo vienas esminių žmonių leidžiant, platinant „LKB kroniką“, ji po Sigito Tamkevičiaus suėmimo tapo viena iš keturių seserų, perėmusių „LKB kronikos“ leidybą (2021 metais ji už tai buvo apdovanota Laisvės premija). Ši knyga sudaryta iš pokalbių su ja, ir randame čia sesers Gerardos atsiminimus – nuo vaikystės, studentavimo, išmetimo iš instituto už akciją, kurią ji kartu su kitais surengė minint Vengrijos sukilimą, vedant gyvenimo liniją savo pašaukimo, tikslo link. Tai istorija apie atsidavimą, užsispyrimą, darbą vardan laisvės. Ir, žinoma tikėjimą.
Skaitant šiuos atsiminimus dabar neįmanoma nesižavėti pasipriešinimo dalyvių drąsa ir pasiaukojimu. „LKB kroniką“ leidę žmonės puikiai žinojo, kad juos seka, puikiai žinojo istorijas tų, kurie buvo suimti įkalinti ir kankinti, tačiau visgi jiems tikslas buvo svarbesnis. Pati sesuo Gerarda prisiminimuose savo drąsos nesureikšmina, priešingai, sakydama, kad ji visada buvo bailė, tačiau jos ir jų bendražygių veiksmai liudija ką kita. „Bijojau, bet niekada nekilo mintis trauktis, – pasakoja ji. Dar vėliau priduria: – Kunigas Sigitas sakydavo, kad, važiuodama spausdinti „LKB kroniką“, turiu apsirengti kaip į kalėjimą, kad nebūtų sagų, jas iškerpa dar areštinėje, jog nebandytum nusižudyti: turiu pasiimti 50 rublių ir pasą. Kad baigsis viskas kalėjime, aš net neabejojau, tik nežinia, kada.“
Kad baigsis viskas kalėjime, aš net neabejojau, tik nežinia, kada.
Pats S.Tamkevičius, cituojamas šioje knygoje, sako, kad „beveik galima laikyti stebuklu, kad taip ilgai dirbdama „LKB kronikos“ redakcijoje neįkliuvo į KGB rankas“. Sesers Gerardos prisiminimose randame jos pačios mintis apie tikėjimą, pasipriešinimą, tai, kaip buvo organizuojama leidyba ir platinimas, ji perteikia nerimu persmelktą atmosferą, o visa istorija atrodo tarsi nuolatinis laviravimas ant lyno, kur nenugriūti – labai mažai šansų. Pasiseka tik kai kuriems.
Šioje knygoje – ne tik E.Šuliauskaitės papasakota istorija, bet ir priedai, kuriuose galima rasti informaciją apie „LKB kronikos“ vertimus, platinimą užsienyje, pasakojimą apie sumanymą „LKB kronikas“ teikti Nobelio premijai, kitų pasipriešinimo dalyvių portretus, čia – daugybė nuotraukų ir dokumentų, tad ši knyga puikiai papildo laisvės kovų tyrinėjimus.
Kitos šioje serijoje esančios knygos irgi turėtų sudominti norinčius geriau pažinti šį laikotarpį. Antisovietinės grupės „Laisvę Lietuvai“ įkūrėjas Petras Plumpa spausdino pirmuosius „LKB kronikos“ numerius, buvo kalintas, tačiau niekuomet neatsisakė savo įsitikinimų. Tai – ir jo biografija, ir apmąstymai apie laisvę bei dvasinį kelią.
Tuo tarpu Nijolės Sadūnaitės knygoje apjungiami du jau anksčiau išleisti kūriniai – „KGB akiratyje“ bei „Gerojo Dievo globoje“. Šis jungtinis leidinys jau buvo išleistas anksčiau, tačiau prieš kurį laiką pasirodė ir atnaujintas leidimas. „Tardoma numečiau 20 kg, plaukai slinko kuokštais – mane švitino, už kameros sienos stovėjo rentgeno aparatas. Sveikatą tikrinančioms moterims buvau tiesiog „ką tik iš Černobylio atvežta Ivanova“, – girdėjau, kaip jos kalbėjo, kad vargšelė Ivanova radiacijos gavusi 10 kartų daugiau nei įprasta norma...“ – vėliau prisiminė Nijolė Sadūnaitė. Šioje knygoje rasite jos pasakojimą apie tardymus, areštą, tremtį, grįžimą į Lietuvą ir jos kovą.
„Iliustruotas vadovas po senąsias Vilniaus spaustuves“
Parengė Ina Kažuro, Mindaugas Marazas, Veronika Girininkaitė
Vilniaus universiteto leidykla
Šis dvikalbis vadovas (lietuvių ir anglų kalbomis) turėtų sudominti tuos, kam svarbi Vilniaus, o ir visos Lietuvos spaudos, knygų istorija. Kaip teigia šio leidinio sudarytojai, Vilnius turėjo išskirtinę reikšmę Lietuvos ir Rytų Europos spaudos istorijai, jis buvo LDK spausdintinės knygos lopšys. Šiame leidinyje surinkta informacija apie šešias privačias ir šešias institucines rankines spaustuves, veikusias Vilniuje iki XIX amžiaus pradžios, taip pat aptariama ir anoniminių to laiko spaustuvių veikla.
Leidinio sudarytojai siekė apčiuopti savitumą, stebint spaustuvių darbo sąlygas ir veiklos tendencijas, parodyti, kaip keitėsi spausdintinio žodžio kultūra, kokie bruožai būdingi senajai vilnietiškai knygai.
Knygos pradžioje pateikiami trys įvadiniai straipsniai, padedantys giliau pažvelgti į to laikmečio spaudos istoriją: apžvelgiama, kas kūrė spaustuves, kokie leidiniai pirmiausia juose buvo spausdinami, pateikiama informacija apie tai, iš kur atvykdavo spaustuvininkai, dailininkai, kas valdė spaudos centrus, kokie buvo knygų įrišimai, formos ir šriftai.
Vėliau jau šioje knygoje randame žinyną, kuriame aprašomos spaustuvės ir jų darbuotojai, randame čia ir tais laikais leistų knygų, dokumentų, o taip pat ir nuotraukų, pagal kurias galima susiorientuoti, kurioje dabartinėje Vilniaus vietoje yra buvusios spaustuvės. Norintiems surengti originalų pasivaikščiojimą knyginiais Vilniaus keliais pateikiamas ir Vilniaus žemėlapis su spaustuvių vietomis. Skaitydami šią knygą matome, kaip Vilniuje keitėsi knygų leidyba, patys leidiniai, tai puikiai vizualiai parengtas leidinys ne tik leidybos istorikams, bet ir visiems, tikintiems knygų magijos galia.
Lina Michelkevičė „Tarytum ruošėmės tikram veiksmui. Kultūros kūrėjai ir protestas“
Leidykla „Kitos knygos“/ Vilniaus dailės akademijos leidykla
Dar vienas įdomus istorinis pjūvis: šįsyk susikoncentruojant ties kultūros kūrėjų įsitraukimu į protesto politiką. Knygos autorė, meno ir kultūros tyrėja, šioje knygoje aptaria tris judėjimus, sulaukusius nemenko tiek kultūrinės bendruomenės įsitraukimo, tiek visuomenės dėmesio: už „Lietuvos“ kino teatrą (2005–2011), prieš Reformatų skvero rekonstrukciją (2018–2019) Vilniuje ir prieš Nemuno krantinės gatvės projektą Kaune (2019–2024).
Nors autorė čia koncentruojasi būtent į kultūros srities aktyvizmą, visgi daug tai atskleidžia ir besikeičiantį visos visuomenės įsitraukimą į protestus, diskusijas, suvokiant savo reikšmę sprendimų priėmime.
Pati autorė, dalyvaudama diskusijoje Vilniaus knygų mugėje, sakė, kad per šiuos protestų pavyzdžius „galime gana aiškiai atverti visą spektrą kitų iniciatyvų, tarkim, viešų debatų, diskusijų apie miesto politiką. Tai viešosios erdvės, urbanistinės plėtros, gamtos mieste klausimai, taip pat valdžios bendradarbiavimo ar nebendradarbiavimo su miestiečiais ir bendruomenėmis klausimai“.
Knygoje aprašoma šių protestų dinamika, analizuojamas jų poveikis, svarbūs ir pačių dalyvių prisiminimai bei tai, kodėl jie prisijungė prie šių veiksmų. Autorė kelia ir klausimus, kaip paversti šiuos protestus labiau organizuotais, reikšmingas skyrius „Kultūros kūrėjas kaip aktyvistas“, kuriame analizuojama viešojo intelektualo pozicija Lietuvoje, tai, kaip patys kultūros kūrėjai mato savo vaidmenį socialiniuose judėjimuose, kaip jie suvokia kūrybinės ir politinės veiklos dermę.
Panašių tyrimų pas mus dar nedaug, tad šis, analizuojant kultūros lauką, yra labai svarbus.
Hermannas Zudermannas „Kelionė į Tilžę“
Iš vokiečių kalbos vertė Adomas Druktenis
Leidykla „Tyto alba“
Tiems, kas nori paklaidžioti po istoriją grožinės literatūros pagalba, rekomenduojamas štai šis apysakų rinkinys, kurio autorius – vokiečių rašytojas ir dramaturgas. Kaime netoli Šilutės gimusio rašytojo (gyvenusio 1857-1928 metais) kūriniuose atsispindi pamario žmonių gyvenimas. Pagal jo dramas Lietuvoje buvo statomi spektakliai, sukurtas televizijos spektaklis, netgi pastatyta opera, tačiau visgi įdomiausia būtent atsiversti jo kūrinius, ir dabar pirmą kartą vienoje knygoje galima rasti visų keturių lietuviškųjų jo apysakų („Kelionė į Tilžę“, „Mikas Bubulis“ ir „Jonas ir Erdmė“ jau buvo publikuoti anksčiau, o štai apysakos „Merga“ vertimas spausdinamas pirmą kartą) vertimus.
Nors tai ir grožinė literatūra, visgi šių apysakų skaitymas gali būti ir puiki istorinio pažinimo priemonė, mat autorius rašo labai realistiškai, perteikdamas tą laikotarpį, jis pats nemažai keliavo po kraštą, rinkdamas informaciją, bendraudamas su žmonėmis. Kaip pabaigos žodyje rašo vertėjas, „apysakų herojai pasižymi darbštumu, paprastumu, prisirišimu prie gamtos. Kartu tai stiprūs, valingi žmonės, iš visų jėgų kovojantys dėl savo laimės, net pralaimėję neprarandantys vilties, pasitikėjimo savimi, pasiryžę ir toliau grumtis su naujais išbandymais“.
Mažosios Lietuvos vaizdai čia skleidžiasi autoriui perteikiant vietos vaizdus, buitį, žmonių charakterius. Čia galima pajausti ir vokiškąją, ir lietuviškąją kultūrą, pamatyti miesto ir kaimo žmonių gyvenimus, to laikmečio dilemas, tai detalūs, atmosferiški pasakojimai, kurie patraukia ir savo siužetais, tačiau visgi norintiems būtent istorinės kelionės, vertingiausia čia tas vietinio kolorito tapymas žodžiais.
