Šaulių sąjunga – tai tūkstančiai skirtingų žmonių istorijų, kuriuos vienija bendras tikslas: stiprinti, ginti, saugoti Lietuvą. 15min tęsia pasakojimų ciklą apie žmones, pasirinkusius šaulio kelią.
Prisijungti prie Lietuvos šaulių sąjungos galima užpildžius anketą.
– Jonai, esate iš Panevėžio, tai – jūsų gimtasis miestas?
– Ne, esu kilęs nuo Pasvalio, o nuo 2010-ųjų iki pat 2021-ųjų spalio pradžios gyvenau Jungtinėje Karalystėje.
– Kokie keliai nuvedė į užsienį?
– Kaip ir dauguma jaunų žmonių, norėjau užsidirbti pinigų. Baigęs mokslus išvažiavau į Jungtinę Karalystę, kad negyvenčiau pas mamą, o atsistočiau ant kojų. Sekėsi tikrai gerai, sukūriau šeimą. Juokingiausia, kad Lietuvoje ji gyveno vos už penkiolikos minučių kelio nuo manęs, turėjome bendrų pažįstamų, bet niekada nebuvome susitikę. O susitikome Jungtinėje Karalystėje – už tūkstančių kilometrų.
Jungtinėje Karalystėje pradėjau nuo pačio paprasčiausio darbo įmonėje, kaip ir dauguma lietuvių. Per vienuolika metų užkopiau karjeros laiptais – viskas buvo tikrai gerai. Tačiau atėjo karantino laikas, pradėjome galvoti, ką daryti toliau.
Susilaukėme dviejų vaikų, vienam atėjo laikas lankyti priešmokyklinę grupę, mąstėme ir apie būsto pirkimą. Apmąstymų buvo daug ir galiausiai priėmėme sprendimą grįžti į Lietuvą. Juk niekada kitoje šalyje nesijausi kaip namuose. Iš pradžių grįžo žmona, o aš – maždaug po pusmečio.
Įsikūrėme Paįstryje, pas uošvius, o po metų persikėlėme gyventi atskirai netoli Panevėžio.
– Emociškai nebuvo sunku priimti tokį sprendimą?
– Ne, nebuvo. Žmona norėjo grįžti į Lietuvą, o aš prisitaikiau. Pasidariau savo asmeninę analizę: daug laiko investuota į karjerą, tačiau dirbdamas nuo aštuntos iki penktos valandos karjeros nepadarysi.
Teko dirbti ilgesnes valandas, dažnai ir visas savaitės dienas. Supratau, kad reikia daugiau laiko skirti šeimai, atsižvelgti į jos poreikius, o ne tik į savus norus. Taip ir priėmėme sprendimą.
– Kuo užsiimate dabar?
– Dirbu įmonėje, esu samdomas darbuotojas. Mano pareigos gana įvairios – ir projektų vadovas, ir padalinių vadovas, „sėdžiu“ ant daugelio kėdžių. Dažniausiai mane siunčia ten, kur yra problemų – procesuose, padalinių valdyme. Mano darbo sritis – elektronika.
– Panevėžį lengvai prisijaukinot?
– Labai lengvai. Lietuvos šaulių sąjunga padėjo prisijaukinti Panevėžį. Kadangi nemažai laiko praleidau Jungtinėje Karalystėje, grįžęs čia neturėjau daug bičiulių. Tačiau įstojus į šaulių gretas susipažinau su naujais žmonėmis. Šauliai tikrai padėjo.
Kai išvykau iš Lietuvos, Panevėžys atrodė visai kitoks. Ne kartą teko čia lankytis, o grįžęs pamačiau, kaip jis pasikeitė ir išgražėjo – atsirado parkų, sutvarkytų erdvių.
– Kodėl nusprendėte prisijungti prie Lietuvos šaulių sąjungos ir kiek laiko jos narys jau esate?
– Prisiekiau 2022 m. kovo 11-ąją – reikšminga data. Jungtinėje Karalystėje turėjau ne tik darbą, bet ir įvairių pomėgių: intensyviai sportavau dziudo, dalyvaudavau treniruotėse ir varžybose.
Grįžęs į Lietuvą įsidarbinau Vilniuje, vėliau radau darbą Panevėžyje. Būdavo, kad po darbų ar savaitgaliais nėra ką veikti, o mano prigimčiai reikia judesio. Kai nutariau stoti į Lietuvos šaulių sąjungą ir kalbėjausi su rinktinės vadu, jam taip ir pasakiau: nesu toks žmogus, kuriam patinka būti valtyje, ramiame vandenyje. Mane turi šiek tiek blaškyt, reikia iššūkių. Rinktinės vadas palinksėjo galva: viskas labai gražiai skamba, pažiūrėsime, kaip bus.
Karas Ukrainoje labiausiai paskatino apsispręsti ir prisijungti prie Lietuvos šaulių sąjungos, o taip pat ir noras atiduoti duoklę Tėvynei.
Nors ir anksčiau galvojau apie šią organizaciją, vis tik karo pradžia davė postūmį – supratau, kad noriu įgyti žinių, mokėti ginti šeimą, kraštą, valstybę. Kaip mano sensėjus sakė: „Geriau karys sode, nei sodininkas kare“.
– Ar teko tarnauti kariuomenėje anksčiau?
– Ne, man neteko. Kai gyvenau Jungtinėje Karalystėje, vienu metu norėjau stoti į šios šalies kariuomenę, bet buvo daug formalumų, dokumentų – nepavyko. Tada atsirado šeima: žmona, vaikai.
– Patriotiškumas ateina iš šeimos?
– Tikriausiai. Be to, vaikystėje mes su draugais žaisdavom „karą“ — uniformos, ginklų žaidimai, žygiai miškuose. Tas noras kažkur giliai išliko. Kai lankiausi medicininėje komisijoje, teko bendrauti su jaunais pašauktais jaunuoliais, kurie nenori tarnauti. Būdamas per trisdešimt jiems sakau: jei būčiau tavo amžiaus, kitaip galvočiau ir eičiau į kariuomenę savo noru – čia yra didelės perspektyvos. Aš pats esu komendantinis šaulys.
– Ką tai reiškia?
– Kad ginsiu Lietuvą su ginklu rankose.
– Kiek laiko skiriate Šaulių sąjungai?
– Paskutinį mėnesį visi trys savaitgaliai užimti, nuo penktadienio iki sekmadienio dalyvauju šaulių veiklose. Čia nėra nustatyto grafiko, kiek privalai būti.
Žinoma, kai kurie būriai ir padaliniai susidėlioja savo vidines taisykles — yra specializuotų grupių su tam tikromis gairėmis. Jei nori patekti į tokį būrį, turi būti pasiruošęs: aktyvus ir parengtas. Bet apskritai nėra bendrai nustatyto reikalavimo — kiek širdies atiduosi, tiek ir bus.
Jei gali tik kartą per mėnesį – ateisi kartą per mėnesį. Jei gali daugiau – ateisi daugiau. Aš asmeniškai atiduotu tiek, kiek galiu atiduoti fiziškai, psichologiškai ir visai kitaip. Mes savo kuopoje turime aktyvumo vertinimus, skaičiuojame procentais iš galimų dalyvavimų. Pas mane virš 500 procentų – sudalyvauju penkis kartus daugiau, nei reikėtų. Nes man rūpi.
– Kas jums yra šauliai?
– Mano draugai ir pažįstami – apie 90 proc. yra šauliai. Užsimezgė gražios draugystės. Gyvenime turėjau ir asmeninių problemų, bet žinojau, kam paskambinti ir kas gali padėti. Tai buvo šauliai. Užsimezgė labai daug gražių ryšių.
– Žmona šauliams nepriklauso?
– Ne. Kalbėjome, kad gal eitume kartu, bet paskui nutarėme kitaip. Užtenka vieno šeimoje, nes kažkas turi rūpintis ir šeimos židiniu. Jei būtų diena x, žmona turėtų ką veikti ir taip, juk auginame du vaikus.
– Filosofinis klausimas: ar smerkiame žmones, kurie nenori stovėti su ginklu rankoje – bijo ar negeba?
– Ne, nes kare reikia įvairių profesijų ir veiklų. Lietuvos šaulių sąjungoje yra apie dvidešimt sričių, kur žmonės gali save realizuoti. Nebūtinai, atėjus dienai x, reikia bėgti į frontą su ginklu. Yra kitų sričių – logistika, medicina, ryšiai, tiekimas – kur savo vietą ras tiek jauni, tiek vyresni, tiek turintys negalią. Nėra amžiaus ar kitų apribojimų, kad gali jungtis į organizaciją.
Įsivaizduokite: kad Lietuvos karys būtų efektyvus fronte, už jo turi stovėti dešimt civilių žmonių, kurie jį remtų. Reikalinga įvairi parama – praktinė, materialinė.
Mes turime dronistus, kurie valdo dronus, yra inžinerinės pajėgos, logistinis aprūpinimas, informacinės technologijos, nes karas vyksta ne tik žemėje, bet ir informacinėje erdvėje. Reikia žmonių, kurie suprastų socialinius tinklus, viešą erdvę, taip pat kibernetiką.
Pavyzdžiui, Lizdeikos kuopa labai daug dėmesio skiria kibernetiniam saugumui. Tad veiklos yra įvairios – galima save realizuoti ir be ginklo, atiduoti duoklę Tėvynei, prisidėti prie to, kad būtume stipresni.
– Esate vadas, tad tenka bendrauti su naujai ateinančiais žmonėmis. Kokie dažniausi naujokų klausimai?
– Apie tai, kiek reikia skirti laiko Lietuvos šaulių sąjungai, kokią ekipuotę įsigyti. Kai aš stojau, reikėjo nemažai investuoti asmeninių lėšų, dabar aprūpinimas daug geresnis.
– Kaip kinta Šaulių sąjunga? Kokia ji yra dabar?
– Manau, anksčiau žmonės įsivaizduodavo, kad Šaulių sąjunga – tai vyresnio amžiaus žmonių sambūris: pasibuvimai, renginiai. Tačiau dabar ji kardinaliai pasikeitė. Tai gyvas organizmas, kuris kasmet auga, keičiasi, gauna vis didesnį finansavimą.
Mokomės ir iš Ukrainos pamokų. Šaulių sąjunga tampa stipriomis visuotinėmis pajėgomis, šiuo metu yra apie 17 tūkstančių narių ir ji auga, nes auga žmonių sąmoningumas, jie supranta, kad reikia mokytis, ruoštis. Ne tam, kad rytoj eitume kariauti, o tam, kad, kaip minėjau, geriau būti kariu sode, negu sodininku kare.
– Ar pasiteisino jūsų paties lūkesčiai?
– Tikrai taip, netrūksta iššūkių. Jei visą savaitgalį skiriu šauliams – išmokstu naujų dalykų. Dabar mano valtis jau tokiuose vandenyse, kur blaškoma į kairę ir į dešinę. Man tai patinka.
