Juana Meller de Pargament gimė 1924-ųjų metų rugpjūčio mėnesį Entre Rios provincijoje. Tai nedidukė, blaivaus proto bei ryžtingo balso moteris, vis prisimenanti kolibrio lengvumą ir uolos tvirtumą. Jos trumpos kojos yra nuėjusios milijonus kilometrų aplink Mayo piramidę – žlugusį obeliską, kuris yra simbolinė Motinų rato ašis.
Juanita teigia, jog jos ilgi gyvenimo metai yra tikra dovana jai, tačiau neatsisakytų dar poros, sakosi turinti dar daug ką nuveikti. Su meile ji prisimena tuos laikus, kai pati savarankiškai galėjo tvarkytis savo gyvenimą, augino vaikus, mąstė, vaikščiodavo ir vakare, prisimindama savo dieną, aiškiai galėjo įvardyti septynis ar aštuonis nuveiktus dalykus per dieną. O dabartinė padėtis moters nedžiugina, priešingai, verčia nerimauti.
Juanitos dukra Griselda ir anūkės surengė sąmokslą prieš ją, draudžiantį jai išeiti vienai, keliauti metro ir nebeleido moteriai gyventi vienai savo nuosavam trijų aukštų name. Tas nusistatymas, jog „vienos pagyvenusios moterys yra pavojus“ – suniurzga Juanita.
„Aš viską matau, viską žinau. Pats gyvenimas man atnešė tą vienatvę, tačiau turiu eiti pirmyn, daryti tai, ką dariau, ir neapkrauti kitų žmonių“, – sakė Juanita. „Dabar esu kaip čigonė, gyvenanti patogiai savo dukros namuose. Bet kiekvieną savaitę grįžtu į savo namus, padedama vienos mergaitės, patvarkyti, palaistyti gėles. Ir kaskart galvoju, jog išauš diena, kai vėl grįšiu į savo namus, tik šįkart ilgam.“ Juanitos dukra ir anūkės yra rūpestingos ir malonios, bet jai užtektų, kad šeima tik retkarčiais palydėtų ją pas gydytojus ir leistų išlaikyti asmeninę nepriklausomybę.
Mano sūnus Albertas Jose buvo gydytojas – psichoanalitikas, ir kai įvyko tai, kas įvyko, pasižadėjau, jog ieškosiu jo, ir tęsiu savo pažadą ligi šiol.
„Aš auginau savo du vaikus, dukrą bei sūnų, kurį išsivedė. Mano sūnus Albertas Jose buvo gydytojas – psichoanalitikas, ir kai įvyko tai, kas įvyko, pasižadėjau, jog ieškosiu jo, ir tęsiu savo pažadą ligi šiol. Kas daugiau, jei ne motina, ieškos savo sūnaus? Kas jį prisimins? Kas visa tai išgyvens labiau už kitus?“
Juanitos tėvai buvo lietuviai. Bėgdami nuo gyventojų žudymų (pogromo) atvyko į Argentiną. Įsikūrė Entre Rios provincijoje, o 1930 metais persikėlė į Buenos Aires, kur įsteigė savo siuvyklą. Šeimoje buvo trys vaikai, vienas iš brolių mirė avarijoje. Mergina mokėsi anglų kalbos ir sulaukusi septyniolikos įsidarbino Kanados banke, kur susipažino su savo būsimu vyru vokiečiu.
Prisimena jį kaip išsilavinusią, humanišką bei žavingą asmenybę. „Susituokėme. Tai buvo laimės metai. Mano vyras vertėsi pardavimais kitose šalyse, tačiau Perono laikais išvyko į Montevideo, buvo įsitikinęs, jog Perone tuo metu buvo įsivyravusi diktatūra. Turėjome vaikų, nusipirkome namus Buenos Airėse, viskas buvo gerai. Jis grįždavo iš Montevideo beveik kiekvieną savaitę. Galiausiai visi užbaigėme Urugvajuje. Tačiau 1960 metais mano vyras susirgo, jam buvo kepenų vėžys. Operavo. Bet neilgai tvėrė. Mirė.“ Šis įvykis pakreipė moters gyvenimą. Įsidarbino ir dešimt metų pradirbo kaip dvikalbė sekretorė. Darbas padėjo Juanitai išlaikyti vaikus, kol šie mokėsi.
Vėliau, pasakoja Juanita, vaikai patys susimokėjo už aukštesnįjį išsilavinimą. „Aš stengiausi būti geriausia mama savo vaikams. Ir gavau atsaką tiek iš Griseldos, tiek iš Alberto. Kai dingo mano sūnus, jis turėjo draugę, kuri laukėsi. Buvome maža, tačiau graži šeima. Vėliau man pasakė, jog sūnus atliko karinę tarnybą. Jį išsivesdavo naktimis, mušdavo, jai liepdavo slėptis po antklode ir palikdavo. Ketvirtą ryto ji man pranešdavo, kad išeičiau iš namų, kad nelikčiau juose viena, nepaaiškindama jokių detalių. Ji man nepasakė, ar žinojo, jog sūnus kariavo. Buvo gera jo draugė. Tokiomis aplinkybėmis ir gimė anūkas. Jam gimus švęsti negalėjau, nes iš manęs atėmė sūnų. Ji turėjo išauginti anūką, o mano sūnaus tebereikėjo ieškoti. Ji išvyko su naujagimiu į Braziliją.“
Juanitos nuotrauką rasite čia.
Juana Pargament tame pačiame sakinyje nuklysta į praeitį, grįžta į dabartį, beveik nebeatrasdama žodžių saviraiškai. Tai lūžis, suskaldęs gyvenimą į dėlionę, kurioje visada trūks detalių.
„Taip, jie pasiliko Brazilijoje daug metų“, – priduria. Buvo ten iki tol, kol vieną dieną į Motinų namus atvyko daugiau kaip dvidešimt metų sulaukęs vaikinas. „Manęs prašo mūsų, Motinų, sūnų nuotraukų albumo. Jo klausiu, ar jis kažkaip yra susijęs su tuo. Apžiūrinėdamas albumą ir rodydamas į mano sūnaus nuotrauką, man sako, kad tai jo tėvas, ir jis būsiąs Javieras. Pažiūrėjau į jį ir pasakiau, kad džiaugiuosi jį matydama. Visada galvojau, kad atvyks manęs paklausti, koks buvo jo tėvas. Papasakojo, kad buvo Buenos Airėse kartu su savo motina ir nauju jos draugu. Pažadėjo, kad atvyks manęs aplankyti mano namuose. Gerdami kokakolą peržiūrėjome nuotraukas, o vėliau jis grįžo manęs aplankyti daugiau kartų. Jis turėjo motinos pavardę. Kai pasidariau DNR testą, rezultatai parodė, jog taip ir yra – tai mano anūkas, vaikinas gavo tėvo Pargamento pavardę.
Juanita nukreipia savo žvilgsnį į nuotrauką, kurioje matomi pirmųjų metų ketvirtadienio pasivaikščiojimai kartu su jaunomis motinomis, susikabinusiomis rankomis bei pasidabinusiomis baltomis skarelėmis. Moteris nusišypso šiek tiek melancholiškai ir jos gyvas akis aptemdo ašaros.
„Aš visą save atidaviau sūnaus paieškoms. „Beccar“ ligoninėje, kurioje jis dirbo, man pasakė, jog buvo atvykęs kažkoks sužeistas žmogus ir kad jis nesutiko duoti parodymų žmonėms, norintiems jį apklausti. Ieškojimas man tapo kova už gyvybės palaikymą. Ir nieko daugiau. Žinau tik viena – turiu tęsti. Mano anūkės ir mano dukra suprato šią kovą, suprato, kad turėjau įsipareigojimų savo bendražygėms dėl to, kas įvyko, dėl savo sūnaus atminimo, dėl vertybių, idėjų ir projektų. Nežinojau, kur kariavo mano sūnus, kad galėčiau plėsti paieškas. Galbūt ir smalsumas manęs nenugalėjo, nenorėjau per daug gilintis į valdžią, partijas. Bet kokiu atveju visus išsivedė dėl kažkokios priežasties, dėl to, jog galvojo kitaip ir kovojo už save. Tai ir yra tikroji vertybė. Tai ir yra istorija, kurios nederėtų pamiršti.“
