Sekite 15min Google
Interviu su teisėju metu kalbėtasi apie valstybės galios ribas, žmogaus teisių apsaugą, visuomenės pasitikėjimą teisingumu ir tai, koks, jo manymu, turėtų būti šiuolaikinis teisėjas.
– Teisėjo darbas visuomenei dažniausiai matomas per konkrečias bylas ir sprendimus. Tačiau jūsų profesinė veikla gerokai platesnė – konferencijos, darbo grupės, mokslinės publikacijos, teisės politikos klausimai. Kas jus patį skatina neapsiriboti vien darbu teismo salėje?
– Man visada buvo svarbu teisę matyti ne tik kaip taisyklių taikymą konkrečioje byloje, bet ir kaip nuolat besivystančią sistemą. Teismo salėje sprendžiame individualias situacijas, tačiau dalyvaudami mokslinėse diskusijose, konferencijose ar darbo grupėse galime prisidėti prie platesnio teisės vystymosi.
Teisė nėra statiška – visuomenė keičiasi, atsiranda naujų technologijų, naujų socialinių reiškinių, todėl ir teisiniai sprendimai turi evoliucionuoti. Man įdomu ne tik atsakyti į klausimą, kaip šiandien taikyti įstatymą, bet ir svarstyti, kaip teisė turėtų atrodyti rytoj. Akademinė veikla ir praktinis darbas teisme vienas kitą papildo ir leidžia išlaikyti platesnį požiūrį.
Na, o prisidėjimas prie teisėkūros procesų, dalyvavimas įvairiose darbo grupėse yra ne tik puiki galimybė dalintis sukaupta praktine ir moksline patirtimi su kitais, bet ir leidžia prisidėti prie teisės sistemos tobulinimo ir tolimesnio jos vystymosi.
– Kokias temas šiuo metu daugiausia tyrinėjate kaip mokslininkas? Kodėl būtent jos jums atrodo svarbios?
– Nors mano disertacija buvo tarpšakinė, susijusi tiek su civiline, tiek ir su baudžiamąja teise, rašiau apie valstybės atsakomybę už baudžiamojo proceso pažeidimais padarytą žalą, tačiau pastaruoju metu labiausiai koncentruojuosi į baudžiamąjį procesą ir žmogaus teisių apsaugą.
Pareigūno ar parlamentaro imunitetas demokratinėje valstybėje nėra asmeninė privilegija.
Pastarieji mano moksliniai straipsniai bei pranešimai konferencijose buvo susiję su turto konfiskavimo instituto tobulinimo galimybių paieška bei imunitetų nuo baudžiamosios atsakomybės analize. Iš pirmo žvilgsnio šios temos gali atrodyti gana skirtingos, tačiau jas jungia bendras klausimas – kiek toli demokratinėje valstybėje gali siekti valstybės galia ir kokie saugikliai turi užtikrinti jos teisėtą įgyvendinimą, o tuo pačiu ir žmogaus teisių apsaugą. Manau, pastarosios temos išties įdomios, mažai tyrinėtos ir aktualios visuomenei.
Mano nuomone, kad vienas iš būdų mažinti nusikalstamumą yra jo finansinės naudos mažinimas, o tai galima pasiekti tik turint efektyviai veikiantį turto konfiskavimo institutą.
Be to, tinkamas šios sistemos veikimas suponuoja prielaidas iš „šešėlio“ ištraukti milijonus. Kalbu ne tik apie klasikinį, bet ir civilinį turto konfiskavimą. Juolab, šiais metais privalėsime į nacionalinius teisės aktus perkelti ES direktyvos dėl turto konfiskavimo naujas nuostatas.
Kita vertus, visuomet turi būti laikomasi proporcingumo tarp visuomenės intereso ir konkretaus žmogaus teisių apsaugos. Būtent šios pusiausvyros paieška man atrodo vienas įdomiausių ir sudėtingiausių šiuolaikinės baudžiamosios teisės uždavinių.
Kaip tik šiuo metu tarpinstitucinė darbo grupėje, kurios narys esu, baigėme rengti Civilinio turto konfiskavimo įstatymo pakeitimus, kurie viliuosi, kad prisidės prie principo „kad nusikalsti neapsimokėtų“ efektyvesnio įgyvendinimo.
Ne mažiau įdomi man atrodo ir imunitetų problematika. Pastaraisiais metais Lietuvoje netrūko diskusijų dėl parlamentarų ir kitų valstybės pareigūnų baudžiamosios atsakomybės ribų.
Mano įsitikinimu, imunitetas demokratinėje valstybėje nėra asmeninė privilegija. Jo paskirtis – apsaugoti tam tikrų institucijų nepriklausomumą ir užtikrinti netrukdomą jų funkcijų vykdymą. Kai imunitetas pradedamas suvokti kaip priemonė išvengti teisinės atsakomybės, neišvengiamai kyla klausimų dėl lygiateisiškumo principo įgyvendinimo. O tai jau yra ne tik baudžiamosios teisės, bet ir konstitucinės kultūros klausimas.
– Ar mokslinis darbas keičia teisėjo požiūrį į praktines bylas?
– Be jokios abejonės. Mano manymu, mokslinė veikla pirmiausia ugdo intelektualinį nepasitenkinimą paviršutiniškais atsakymais. Praktikoje dažnai kyla pagunda apsiriboti klausimu, kokia yra nusistovėjusi teismų praktika arba kaip konkretus klausimas buvo spręstas anksčiau. Mokslinis požiūris verčia žengti dar vieną žingsnį ir klausti, kodėl būtent toks sprendimas laikomas teisingu, kokiomis vertybėmis jis grindžiamas ir ar jis tebėra adekvatus besikeičiančiame teisiniame kontekste.
Akademinė veikla leidžia nuolat būti platesnėje intelektinėje erdvėje – susipažinti su užsienio valstybių patirtimi, naujausiomis doktrinos tendencijomis, tarptautinių teismų jurisprudencija. Visa tai padeda sudėtingus klausimus vertinti ne vien nacionalinės teisės perspektyvoje.
Nemanau, kad mokslinė veikla teisėją daro drąsesnį priimant sprendimus. Tačiau ji neabejotinai padeda sprendimus grįsti gilesne analize ir platesniu argumentų spektru.
– Marijau, jūs nemažai metų dirbote prokuratūroje. Papasakokite šiek tiek apie tą savo profesinį etapą – kiek metų ten praleidote, kokios sritys ar bylos tuomet buvo arčiausiai jūsų kasdienio darbo?
– Prokuratūroje praleidau beveik 23-ejus metus. Tai buvo labai intensyvus, įdomus ir vertingas etapas, leidęs sukaupti labai įvairiapusišką patirtį.
Karjerą prokuratūroje pradėjau nuo prokuroro techninio padėjėjo pareigų, o ją baigiau vadovaudamas Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriui. Taigi teko dirbti tiek su baudžiamosiomis, tiek ir su civilinėmis bei administracinėmis bylomis. Bylų spektras buvo išties labai platus, nuo elementarių vagysčių iki sudėtingų aplinkosaugos, energetikos, kultūros paveldo apsaugos bylų.
– Kaip perėjimas iš prokuratūros į teismą pakeitė jūsų santykį su teisingumu ir pačia baudžiamąja justicija?
– Požiūris į teisingumą nepasikeitė, ir negali pasikeisti, tai buvo, yra ir bus mano profesinės veiklos vertybinis pagrindas. Pasikeitė tik pats darbo pobūdis. Prokuroras atstovauja valstybei ir siekia įrodyti kaltinimą, o teisėjas privalo išlikti neutralus arbitras, vertinantis visų proceso dalyvių argumentus.
– Ar būna situacijų, kai buvusi prokuroro patirtis teisėjo darbe padeda pažvelgti į procesą kitaip?
– Be abejo. Buvusi patirtis leidžia geriau suprasti, kaip organizuojami ir atliekami ikiteisminiai tyrimai, su kokiais iššūkiais susiduria tyrėjai ir prokurorai. Tačiau svarbu pabrėžti, kad teisėjo darbe ankstesnė profesinė patirtis negali nulemti sprendimo. Ji padeda geriau suprasti procesą, tačiau sprendimai visada priimami remiantis konkrečios bylos duomenimis ir teisės normomis.
– Ar šiandien teisėjui pakanka tik priimti sprendimą, ar vis dėlto atsiranda ir platesnis vaidmuo – aiškinti, kalbėti, dalyvauti viešose diskusijose?
– Manau, kad šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje teisėjo vaidmuo neapsiriboja vien sprendimo priėmimu. Be abejo, pagrindinė teisėjo misija išlieka nepakitusi – nepriklausomai ir nešališkai vykdyti teisingumą. Tačiau šiandien teismų autoritetas grindžiamas ne vien priimtų sprendimų teisėtumu, bet ir visuomenės pasitikėjimu teisingumo sistema.
Prokuratūroje praleidau beveik 23-ejus metus.
Pasitikėjimas neatsiranda savaime. Visuomenė pagrįstai tikisi suprasti, kaip veikia teismai, kokiais principais vadovaujamasi sprendžiant bylas ir kodėl tam tikri sprendimai kartais gali neatitikti visuomenės lūkesčių ar emocijų. Todėl teismų atvirumas ir gebėjimas aiškiai komunikuoti tampa svarbia teisinės valstybės dalimi.
Žinoma, teisėjas negali tapti viešųjų ryšių specialistu ar viešosios nuomonės formuotoju. Tačiau dalyvavimas profesinėse diskusijose, akademinėje veikloje, teisės aiškinimo ir teisinio švietimo iniciatyvose leidžia prisidėti prie geresnio teisės ir teismų vaidmens supratimo visuomenėje. Mano įsitikinimu, tai nėra papildoma funkcija šalia teisingumo vykdymo – tai viena iš priemonių stiprinti visuomenės pasitikėjimą teisine valstybe.
Neatsitiktinai yra sakoma, kad teisingumas turi būti ne tik vykdomas, bet ir matomas kaip vykdomas. Ši mintis aktuali ir šiandien – visuomenė turi ne tik gauti teisingą sprendimą, bet ir suprasti, kodėl jis buvo priimtas.
– Kodėl, jūsų manymu, visuomenei svarbu suprasti sudėtingus teisinius procesus, o ne tik matyti galutinį rezultatą?
– Manau, kad visuomenei svarbu suprasti ne tik galutinį teismo sprendimą, bet ir tai, kaip bei kodėl jis buvo priimtas. Teisingumo vykdymas yra procesas, grindžiamas įrodymais, teisės normomis, procesinėmis garantijomis ir argumentų vertinimu. Matant tik rezultatą, ypač rezonansinėse bylose, gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad sprendimai priimami atsietai nuo faktų ar teisės principų.
Demokratinėje teisinėje valstybėje pasitikėjimas teisingumo sistema remiasi ne vien sprendimo turiniu, bet ir įsitikinimu, kad sprendimas buvo priimtas laikantis sąžiningos procedūros. Todėl visuomenės supratimas apie teisinių procesų esmę padeda geriau suvokti, kodėl kartais teismo sprendimas gali skirtis nuo išankstinių lūkesčių ar viešojoje erdvėje susiformavusios nuomonės.
Teisingumas turi būti ne tik vykdomas, bet ir matomas kaip vykdomas.
Kita vertus, teisė yra ne tik profesionalų bendruomenės reikalas. Ji reguliuoja visų mūsų gyvenimą, todėl kuo geriau visuomenė supranta teisės veikimo principus, tuo stipresnė tampa teisinė kultūra, pagarba žmogaus teisėms ir pačiai teisinės valstybės idėjai.
Visuomenė turi ne tik, kaip minėjau, matyti teisingumo vykdymą, bet ir suprasti jo logiką.
– Ką jums pačiam duoda dalyvavimas akademinėje bendruomenėje ir tarptautinėse konferencijose?
– Pirmiausia – galimybę mokytis. Teisė nuolat vystosi, todėl labai svarbu girdėti kitų mokslininkų ir praktikų įžvalgas.
Tarptautinėse konferencijose ypač vertinga pamatyti, kaip panašūs teisiniai klausimai sprendžiami kitose valstybėse. Kadangi globalizacija yra akivaizdi ir neišvengiama, tad manau, kad šiandieninis teisės profesionalas jau negali apsiriboti vien nacionaline teise, o turi turėti ir tarptautinės teisės žinių.
– Šiais metais dalyvavote Visuotinio teisėjų susirinkimo diskusijoje mentorystės tema. Ar šiandien mentorystė teismų sistemoje tampa svarbesnė nei anksčiau?
– Manau, kad taip. Teisėjo profesija reikalauja ne tik teisinių žinių, bet ir gebėjimo priimti sudėtingus sprendimus, valdyti didelę atsakomybę, išlaikyti profesinį atsparumą.
Šių dalykų neįmanoma išmokti vien iš vadovėlių. Todėl patyrusių kolegų pagalba ir profesinės patirties perdavimas tampa itin svarbūs. Mentorystė stiprina ne tik individualias teisėjo kompetencijas, bet ir visą teismų sistemą.
– Kaip matote jaunų teisininkų ir būsimų teisėjų kartą? Kas jus joje labiausiai džiugina arba, priešingai, kelia klausimų?
– Labiausiai džiugina jų atvirumas naujovėms, tarptautiškumas ir gebėjimas greitai prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos. Jauni teisininkai dažnai turi platesnį požiūrį į teisę ir drąsiau kelia naujus, ne visada patogius klausimus.
Kita vertus, kartais kyla klausimas, ar šiuolaikiniame greito vartojimo pasaulyje pakankamai vertinamos tokios kompetencijos kaip: kantrybė, nuoseklus darbas ir gili analizė. Įprastai teisėje greitų atsakymų nebūna, todėl gebėjimas skirti pakankamai laiko sudėtingiems klausimams spręsti išlieka labai svarbus.
– Marijau, jūs dirbate labai intensyvioje srityje, kurioje daug atsakomybės ir sudėtingų temų. Kas jums pačiam padeda išlaikyti profesinį smalsumą ir vidinę motyvaciją?
– Didžiausią motyvaciją suteikia pats teisės gyvybingumas. Nėra dviejų visiškai vienodų bylų ar identiškų teisinių problemų. Kiekviena sudėtinga byla yra intelektualinis iššūkis, reikalaujantis nuodugnios analizės ir argumentuoto sprendimo.
Profesinį smalsumą taip pat palaiko akademinė veikla, bendravimas su studentais, kolegomis Lietuvoje ir užsienyje. Mokydamas kitus nuolat mokaisi ir pats. Ne veltui Seneka yra pasakęs: „Homines dum docent discunt“ – žmonės mokydami mokosi.
Nėra dviejų visiškai vienodų bylų ar identiškų teisinių problemų.
– Ir pabaigai – koks, jūsų akimis, šiandien turėtų būti teisėjas? Kas būtų šiuolaikinio teisėjo siekiamybė? Ir kokio teisėjo, jūsų manymu, šiandien tikisi visuomenė?
– Manau, kad šiandieninis teisėjas turi gebėti suderinti du esminius dalykus – vertybinį tvirtumą ir intelektinį atvirumą.
Vertybinis tvirtumas reiškia nepriklausomumą, nešališkumą, profesinę drąsą ir ištikimybę teisės viršenybės principui. Tai savybės, kurios nesikeičia nepriklausomai nuo laikmečio.
Tačiau kartu šiuolaikinis teisėjas turi būti pasirengęs veikti pasaulyje, kuris keičiasi gerokai greičiau nei anksčiau. Skaitmenizacija, dirbtinis intelektas, globalizacija, naujos žmogaus teisių sampratos, tarptautinės teisės plėtra – visa tai kelia klausimus, kurių anksčiau apskritai spręsti nereikėjo arba bent jau tų klausimų apimtis nebuvo tokia plati, kokia yra šiandien.
Todėl šiuolaikinio teisėjo siekiamybę matau kaip nuolatinį profesinį augimą. Teisėjas neturėtų nustoti mokytis, abejoti, ieškoti geresnių argumentų ir platesnio konteksto.
Mano nuomone, visuomenė šiandien tikisi būtent tokio teisėjo – kompetentingo, sąžiningo, turinčio tvirtą bendražmogiškų vertybių pagrindą, tačiau kartu ir principingo ginant teisės viršenybę. Būtent tokio teisėjo siekiamybę matau ir pats.
