Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriui K.Stašaitis pradėjo vadovauti 2006-aisiais. Tuo metu, pasak jo, skyrius užėmė vos 200 kv. m plotą ir iš esmės atliko tik paskirstymo punkto vaidmenį: į jį atvykę pacientai po apžiūros būdavo arba siunčiami atgal į namus, arba iškart guldomi į vieną iš ligoninės skyrių diagnostikai bei gydymui.
Net ir kritinės būklės pacientai tuneliais iškart būdavo gabenami į reanimaciją, nes pradėti teikti jiems pagalbą to meto skubios pagalbos skyriuje nebuvo nei sąlygų, nei kompetencijų.
„Žinodamas, kad išsivysčiusiose pasaulio šalyse tokie skyriai, atvirkščiai, atlieka vieną svarbiausių vaidmenų visoje ligoninėje, ryžausi imtis šių pareigų ir visomis išgalėmis siekti pakylėti mūsų keliais dešimtmečiais atsilikusį skubios pagalbos ir požiūrio į ją lygį arčiau Vakarų.
Šiandien galiu pasidžiaugti, kad tos pastangos pasiteisino su kaupu – drauge su kolegomis buvusį „paskirstymo punktą“ išauginome iki 15 tūkst. kv. m ploto vieno moderniausių skubios pagalbos centrų Baltijos šalyse, kuriame dirba ne už vienokias ar kitokias bausmes dirbti priėmimo skyriuje „nurotuoti“ gydytojai, kaip būdavo anuomet, o pagal mūsų įsteigtą rezidentūros studijų programą specialiai šiam darbui parengti skubiosios medicinos gydytojai bei aukštos kvalifikacijos slaugytojos“, – pokyčiais pasidžiaugė pašnekovas.
Pasak jo, ligoninės priėmimo skyrius yra ne tik ligoninės veidas, bet ir visos sveikatos priežiūros sistemos atspindys. Dažnas užsienietis, K.Stašaičio teigimu, apie visą šalies sveikatos apsaugos sistemą sprendžia patekęs į skubios pagalbos skyrių.
„Ir galiu pasakyti, kad didžioji dauguma užsieniečių, kuriems teko teikti pagalbą, sako, kad Kauno klinikų Skubios pagalbos skyrius yra toks pat modernus arba dar modernesnis nei jų šalyje, jie čia mato Vakarų valstybių medicinos pavyzdį ir tradicijas. Be to, gerai organizuotas darbas skubios pagalbos skyriuje lemia ir visos ligoninės veiklą – kuo daugiau darbų atliks skubios pagalbos skyrius, tuo mažiau jų teks ligoninės stacionaro skyriams“, – patikino K.Stašaitis.
Ligoninės priėmimo skyrius yra ne tik ligoninės veidas, bet ir visos sveikatos priežiūros sistemos atspindys.
Taip, anot jo, yra sutaupomas gydymui skiriamas laikas, PSDF lėšos, galima pasiekti geresnių gydymo rezultatų.
„Jei man būtų patikėta reformuoti sveikatos priežiūros sistemą Lietuvoje, pirmiausia pradėčiau būtent nuo skubios pagalbos skyrių tinklo ir jo darbo optimizavimo visoje Lietuvoje. Kai pacientai supras šiuolaikinių skubios pagalbos skyrių galimybes ir naudą, niekas nesiverš gultis į ligonines“, – atvirai prabilo pašnekovas.
Baimių liko mažiau
– Mintimis sugrįžkime į laikmetį prieš kiek daugiau nei metus. Ar pamenate, su kokiais pagrindiniais iššūkiais susidurdavote prieš prasidedant pandemijai? Kaip tie iššūkiai pasikeitė išplitus pasaulį sukausčiusiai COVID-19 infekcijai? Gal kažkokios problemos jau nebeatrodo tokios problematiškos?
– Viena pagrindinių problemų prasidedant pandemijai buvo patikimos informacijos trūkumas. Pandemijos pradžioje informacijos apie COVID-19 virusą ir jo sukeliamą susirgimą labai trūko, o vėliau išryškėjo atvirkštinė problema – sprogus informaciniam burbului, tapo sunku iš kasdien besikeitusios informacijos išsigryninti patikimiausią, kurią galėtum susisteminti, perduoti personalui ir parengti atitinkamas ligos ir pacientų srautų valdymo gaires.
Ne ką mažesnis iššūkis buvo ir žinių apie atokesnes ligos pasekmes trūkumas, kuris kurstė personalo baimę dirbti su karščiuojančiais ir COVID-19 galimai sergančiais pacientais.
Teko įdėti nemažai pastangų, kalbant su personalu ir motyvuojant išlikti stipriems. Galiu tik pasidžiaugti, kad visas mūsų kolektyvas vieningai priėmė šį iššūkį ir atliko savo pareigą padėti pacientams nuo pradžios iki galo.
Prasidėjus vakcinacijai ir sukaupus daugiau žinių apie COVID-19 ligą, tų baimių, laimei, liko mažiau.
– Ar jūsų skyrius jau išmoko dirbti vyraujant pandemijai? Kas, prabėgus kiek daugiau nei metams, vis dar kelia rūpesčių?
– Manau, kad tiek pagalbinis personalas, tiek slaugytojai, tiek gydytojai per pandeminius metus labai išplėtė savo komforto zonas bei kompetencijų ribas.
Šiandien esame daug stipresni nei buvome prieš metus.
Rūpesčių, aišku, tebekelia vis atsirandančios viruso mutacijos, vis dar sutrikusios planinės sveikatos priežiūros paslaugos pacientams, nes blogai kontroliuojamos lėtinės ligos sukelia sunkius ligų paūmėjimus, dėl ko pacientai atvyksta į Skubios pagalbos skyrių.
– Suprantama, kad skubios pagalbos skyriaus darbuotojai, ypač pandemijos pradžioje, buvo kiek labiau įsibauginę už kitus. Juk į priėmimo skyrių dažnai atvežami itin sunkios būklės pacientai ir jie gydomi skubiai, net nesulaukus neigiamo ar teigiamo COVID-19 testo rezultato, tad rizika, rodos, kur kas didesnė.
– Skubios pagalbos skyriuje teikiama būtinoji medicininė pagalba visiems pacientams be COVID-19 testo ir nepriklausomai nuo jų COVID-19 statuso.
Siekdami atskirti galimai COVID-19 sergančius pacientus nuo neinfekuotųjų ir taip užkirsti kelią infekcijos plitimui, dar praėjusių metų kovą padalinome mūsų Skubios pagalbos skyriaus patalpas, aparatūrą ir priemones į dvi tarpusavyje nesusisiekiančias dalis.
Atvykęs prie Skubios pagalbos skyriaus, dar prieš patekdamas į vidų, pacientas yra apklausiamas ir ištiriamas pagal specialų algoritmą, įvertinantį jo tikimybę būti infekuotam koronavirusu.
Jei pacientas anamnezėje karščiavo, kontaktavo su COVID-19 sergančias asmenimis, neseniai grįžo iš pandemijos židiniams priklausančių šalių, jis laikomas didelės rizikos (būti užsikrėtusiam SARS-CoV2 virusu) pacientu ir patenka į vadinamąją „karščiuojančiųjų“ skubios pagalbos skyriaus dalį, kur yra atskirai tiriamas ir gydomas laikantis aukščiausių infekcijų kontrolės standartų.
O štai minėtų požymių neturintys pacientai traktuojami kaip nedidelės rizikos asmenys ir patenka į jiems skirtą visiškai atskirą mūsų skyriaus dalį.
Jei atvyksta sunkios būklės sąmonę praradęs pacientas, juo vienodai profesionaliai pasirūpinama nepriklausomai nuo to, į kurią iš skyriaus dalių jis bebūtų pristatytas. Tam abejose skyriaus dalyse turėjome įrengti net atskiras reanimavimo palatas su dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatais ir kita reikiama įranga.
– Kiek procentų jūsų skyriaus darbuotojų vis dėlto nepavyko apsisaugoti – jie persirgo COVID-19? Kiek jų sutiko skiepytis nuo šios infekcijos?
– COVID-19 liga persirgo apie 18 proc. mūsų darbuotojų, keletas iš jų – sunkiai. O pasiskiepijo apie 96 proc. (įskaitant personalą, kuris persirgo prieš 180 dienų iki skiepo).
Pastarosiomis savaitėmis COVID-19 liga, laimei, nesusirgo nė vienas mūsų komandos narys, už tai turėtume būti dėkingi vakcinų nuo SARS-CoV2 gamintojams – jei iki vakcinacijos kiekvieną savaitę COVID-19 liga susirgdavo po 1-2 mūsų komandos narį, tai sulig antrąja vakcinos doze tokie susirgimai tarp mūsų baigėsi.
Esame puikus imunizuotos visuomenės modelio pavyzdys, kuris akivaizdžiai rodo, kad tokioje visuomenėje virusas neplinta, nepaisant to, kad mūsų darbuotojai kasdien gydo pacientus, sergančius COVID-19 liga.
– Palyginkime. Kiek per parą sulaukdavote pacientų iki pandemijos? Kokios dažniausiai vyraudavo jų atvykimo priežastys? Kaip visi tai pakito pandemijos metu? Ar jaučiate, kad sumažėjo besikreipiančiųjų?
– Suaugusiųjų Skubios pagalbos skyriuje iki pandemijos apsilankydavo apie 180-250 pacientų per parą.
Maždaug pusė jų atvykdavo greitosios medicinos pagalbos (GMP) automobiliais, o likusi dalis – patys.
Proporcijos nepasikeitė ir pandemijos metu, tačiau bendras atvykstančių pacientų skaičius pandemijos pradžioje kiek sumažėjo – iki 155 pacientų. Šį sumažėjimą siejame su tuo, kad bijodami užsikrėsti virusu, žmonės, veikiausiai, susilaikydavo nuo vykimo į skubios pagalbos skyrių dėl menkų sveikatos sutrikimų, kaip kad būdavo anksčiau.
Šia prasme pandemija tarsi padarė gerą darbą, išgrynindama mūsų pacientų srautą iki tų pacientų, kuriems tikrai reikia būtinosios pagalbos. Tačiau pastarųjų savaičių statistika rodo, kad pacientų srautas pamažu grįžta į ikipandeminį lygį.
Spektras priežasčių, dėl kurių pacientai kreipiasi į mus pagalbos, išliko panašus.
Kauno klinikos yra miokardo infarkto, insulto ir traumų centras, kuriame koncentruojami šiomis patologijomis sergantys pacientai iš aplinkinių regionų, todėl tiek ikipandeminiu laikotarpiu, tiek ir pandemijos metu be perstojo teikėm pagalbą šiems pacientams.
Dažnai sulaukiame ir širdies bei kraujagyslių ligų paūmėjimų, lydimų širdies funkcijos nepakankamumo, taip pat dažnai kreipiamasi ir dėl ritmo sutrikimų, kvėpavimo takų ligų, pilvo skausmų, akių traumų.
Suaugusiųjų Skubios pagalbos skyriuje iki pandemijos apsilankydavo apie 180-250 pacientų per parą.
Neprognozuojamas srautas
– O ar įmanoma paskaičiuoti, kiek pacientų per parą yra pajėgus priimti jūsų skyrius? Būta kada, jog viršijote savo galimybes ir pacientams teko laukti greitosiose?
– Nustatyti pacientų, kuriuos gali priimti vienu metu, skaičiaus ribą neleidžia nei skubiosios medicinos filosofija, nei Hipokrato priesaika, nei elementarus žmogiškumas.
Kad ir koks perpildytas būtų skyrius, negali užsirakinti durų ir pasikabinti lentelės „šiandien daugiau ligonių nepriimsime“.
Jei žmogus, kuriam tikrai reikalinga būtinoji pagalba, atvyko, tavo pareiga jam ją suteikti. O kaip tą padaryti perpildymo sąlygomis – čia jau tavo lankstumo, išradingumo, lyderystės, gebėjimo priimti greitus sprendimus klausimas.
Šių savybių mūsų skyriuje dirbantiems prisireikia kone kasdien, nes pacientų srautas yra labai kintantis ir neprognozuojamas.
Vieną valandą gali atvykti 5 nauji pacientai, kitą – jau 35. Vieną parą jų gali būti 150, kitą – 250.
Todėl esame įgudę kiekvieną akimirką vertinti situaciją ir ieškoti problemos sprendimo būdų – pristatomų lovų, papildomų kėdžių, kolegų pagalbos.
Kai ir šios priemonės tampa išsemtos, ligonių paprašome palaukti mūsų skyriuje ant GMP ratų, kol atlaisvinsime jiems vietą.
Su žmogiškųjų išteklių paskirstymu yra kiek lengviau.
Lietuvoje, o ir daugelyje pasaulio šalių, būtinoji medicinos pagalba teikiama ne pagal paciento atvykimo laiką, o pagal jo būklės sunkumą.
Todėl esant perpildytam skyriui ir atvykus papildomam sunkios būklės pacientui, mūsų darbuotojai nedelsdami imasi gelbėti jį, dėl ko kitiems, tuo metu esantiems skyriuje su lengvesniais sveikatos sutrikimais, gydytojo konsultacijos ar vaizdinio tyrimo tenka palaukti ilgėliau.
– Ir tie, kuriems tenka ilgėliau palaukti, dažnai piktinasi tomis ilgomis laukimo valandomis. Ar procedūros tobulėja? Kaip dar galima būtų skubios pagalbos suteikimą pagreitinti? Ar laukimo terminas pandemijos metu yra sutrumpėjęs, o gal net pailgėjęs?
– Apmaudu, kad žmonės vis dar dažnai renkasi manyti, – „skubios pagalbos skyriuje pralaukiau net 5 valandas“, užuot galvoję, – „skubios pagalbos skyriuje vos per 5 valandas mane ištyrė, nustatė ligą, paskyrė gydymą, jį pradėjo, stebėjo organizmo atsaką ir, įsitikinę, kad mano organizmas toleruoja tokį gydymą, išleido sveikti namo“.
Antroji formuluotė kur kas realiau atspindėtų esamą situaciją, mat šiais laikais vis dar nemaža dalis žmonių laukimu vadina visą diagnostikos ir gydymo procesą.
Vien tam, kad sužinotume, kas dedasi paciento kraujyje, turime punktuoti periferinę veną, surinkti kraują, jį pristatyti į laboratoriją, nucentrifuguoti, nustatyti norimos medžiagos koncentraciją, patvirtinti tyrimo rezultatus, įkelti juos į elektroninę ligos istoriją, kad gydantis gydytojas pamatytų rezultatus.
O ką jau kalbėti apie imunofermentiniais metodais paremtus kraujo tyrimus, kurių metodologiškai neįmanoma atlikti greičiau nei per valandą, kompiuterinės tomografijos tyrimus ar kt. Visa tai kainuoja laiko ir mūsų skyriuje užtrunka ne ilgiau nei kitose Vakarų šalių ligoninėse.
Be to, skubi pagalba Lietuvoje pacientams teikiama ne jų atvykimo, o būklės sunkumo eilės tvarka, taip užtikrinant, kad sunkiausios būklės pacientai pagalbos sulauktų greičiausiai, dėl ko besikreipiančių dėl nežymių sveikatos sutrikimų ištyrimas prioriteto tvarka nusikelia į antrą planą.
Tai, atrodytų, turi būti savaime suprantamas dalykas. Juk vargu, ar patys, atvykę į skubios pagalbos skyrių su insulto simptomais, norėtume rizikuoti negrįžtamai prarasti dalį smegenų vien todėl, kad kompiuterinė tomografija pirmiau būtų atliekama ne jums, o pirštą susižalojusiam kitam asmeniui, nes jis atvyko prieš jus.
Mūsų skubios pagalbos skyriuje turime įsidiegę specialią pacientų eilių monitoravimo sistemą, kuri leidžia kasdien matyti, kiek vidutiniškai laiko pacientas praleidžia skyriuje nuo atvykimo iki išleidimo į namus.
Lyginant su ikipandeminiais metais, minėta trukmė pastaruoju metu nežymiai išaugo.
Tai lemia pandemijos metu atsiradusi būtinybė po kiekvieno paciento papildomai dezinfekuoti diagnostinę aparatūrą, lovas, mažo ploto patalpas.
Pavyzdžiui, jei anksčiau mūsų skyriaus kompiuteriniai tomografai galėjo skenuoti pacientus vieną po kito su minimalia dezinfekcija tarp pacientų, tai pandemijos metu, siekiant užkirsti kelią koronaviruso plitimui, po kiekvieno paciento tomografo stalas privalo būti išpurškiamas dezinfekuojančiais chemikalais papildomai, išlaikoma pakankama ekpozicijos trukmė viruso dalelėms sunaikinti ir tik tuomet guldomas naujas pacientas.
Visa tai užtrunka ir galiausiai pailgina laiko, kurį pacientas praleidžia skubios pagalbos skyriuje, trukmę.
Nepaisant to, mūsų įdiegta automatinė pasitenkinimo paslaugomis sistema rodo, kad daugiau nei 80 proc. mūsų pacientų išeina patenkinti.
– Užsiminėte, kad pandemija išmokė nesikreipti į skubios pagalbos skyrių dėl nedidelės traumos ar susirgimo, tačiau įdomu, kaip dažnai iki pandemijos pasitaikydavo, kad pacientas kreipdavosi dėl visiško menkniekio, pavyzdžiui, eilinio lengvo peršalimo? Kiek procentų atvykusiųjų į priimamąjį yra išleidžiami atgal dar tą pačią dieną?
– Maždaug 66 proc. į mus besikreipiančių pacientų, suteikus pagalbą, tą pačią dieną keliauja atgal namo.
Anksčiau ši dalis buvo gerokai mažesnė, o didėti ji pradėjo, kai įkūrėme geriausius Vakarų šalių pavyzdžius atitinkantį Skubios pagalbos centrą ir Lietuvoje pradėjome rengti kvalifikuotus skubiosios medicinos gydytojus.
Pavyzdžiui, anksčiau, sutrikus širdies ritmui, pacientą turėdavome guldyti į reanimaciją, nes jo gydymui sinchronizuota kardioversija reikalingas gyvybinių funkcijų monitoravimas, paciento užmigdymas ir nuskausminimas bei kitos procedūros.
O dabar mūsų kvalifikuoti gydytojai ir skyriaus infrastruktūra leidžia visa tai atlikti čia pat, priėmimo skyriuje, ir po po poros valandų jau pagydytą pacientą saugiai išleisti namo.
Tas pats – ir su nemaža dalimi kitų ligų, kurių ištyrimas ir gydymas dar prieš 10 metų reikalaudavo savaitę praleisti ligoninėje, o šiandien tuos pačius tyrimus atlikti ir pradėti gydymą galime vos per keletą valandų skubios pagalbos skyriuje.
Tokius pokyčius pastebi ir teigiamai vertina vis daugiau žmonių, nes XXI amžiaus gyvenimo ritmas toks įtemptas, kad sveikatos problemas žmonės suinteresuoti išspręsti per kuo trumpesnį laiką.
Kad ir koks perpildytas būtų skyrius, negali užsirakinti durų ir pasikabinti lentelės „šiandien daugiau ligonių nepriimsime“.
– Pamenate sunkiausią akimirką pandemijos metu? Ar dieną, kuomet sulaukėte didžiausio skaičiaus pacientų?
– Psichologiškai turbūt sunkiausi mums buvo patys pirmieji susidūrimai su SARS-CoV2 infekuotais pacientais praėjusių metų kovo mėnesį. Tuo metu žinių apie šį virusą buvo dar labai mažai, nežinojom, kokios bus ilgalaikės pasekmės užsikrėtus šia liga ir t.t.
Kaskart, gavus teigiamą paciento SARS-CoV2 tyrimo rezultatą, kamuodavo mintis, ar respiratorius buvo pakankamai tvirtai prigludęs prie tavo veido, kai tu palinkęs prie, kaip vėliau paaiškėdavo, infekuotojo, teikei pagalbą, ar bekeliant tokį pacientą ant rentgeno aparato stalo netyčia įplyšęs apsauginis kombinezonas netaps nuosprendžiu tau pačiam ir panašiai.
Nemaža dalis mūsų dėl šios nežinomybės pirmosiomis pandemijos savaitėmis negrįždavo namo pas šeimą, vaikus, nenorėdami rizikuoti jų sveikata ir gal net gyvybe.
Tai labai slėgė emociškai. Tuo pačiu metu reikėjo išlaikyti blaivų protą, sekti kasdien besikeitusią mokslinę informaciją, pagal ją perplanuoti įprastas skyriaus patalpas ir sureguliuoti darbo procesus taip, kad COVID-19 liga galimai sergantys pacientai nekontaktuotų su šia infekcija neužsikrėtusiais.
Iš atminties niekada, matyt, nepavyks ištrinti ir praėjusių metų lapkričio bei gruodžio mėnesių piko, kai dieną bei naktį tekdavo sukti galvą, kad išaušus rytojui turėtume kur paguldyti ligonius, kuriems buvo būtinas stacionarinis gydymas, kur dėti šaldytuvuose netilpusius mirštančiųjų kūnus...
Su smurtu susiduria bene kasdien
– Grįžkime prie šių dienų aktualijų. Prasidėjus pavasariui, tikėtina, prasideda riedutininkų, paspirtukininkų, dviratininkų, riedlentininkų traumos? Daug susižalojusių sulaukiate? Gal išskirtumėte traumų/ligų tendencijas bėgant metams – vienokių sulaukiate labiau vienu metu, kitokių – kitu?
– Iš tiesų, bent keletą metų skubios pagalbos skyriuje dirbęs žmogus, remdamasis sezonu, oro sąlygomis, mieste vykstančiais renginiais, pašalpų mokėjimo datomis ir net mėnulio faze, gali gan patikimai nuspėti, kokio profilio pacientų daugiau sulauks atėjęs į darbą.
Prasidėjus pavasariui, išties padaugėja trauminių ligonių, susižalojusių važiuojant dviračiais, elektriniais paspirtukais, motociklais.
Karštomis vasaros dienomis su nerimu laukiame skenduolių ar dažnai visišku paralyžiumi pasibaigiančių nesėkmingo nėrimo į vandens telkinį aukų.
Prasidėjus sodo darbams, pajuntame akių ir plaštakos traumų bumą, nes žmonės, deja, dar nėra įpratę dėvėti apsaugos priemonių dirbant su kirviu, plaktuku ar mechaniniu pjūklu.
Atėjus žiemai, padaugėja pavienių ilgųjų kaulų lūžių, įvairių nušalimų ar sisteminės hipotermijos atvejų.
Prasidėjus priešpilniui ar pilnačiai, žinome, kad budėjimas neapsieis be psichinių ligų paūmėjimo atvejų.
Dienomis, kai šalyje išmokamos pašalpos socialiai remtiniems asmenims, deja, vis dar stebime didelį traumų, patirtų vartojant alkoholį, kilimą.
Prasidėjus sodo darbams, pajuntame akių ir plaštakos traumų bumą.
– Galbūt kada susidūrėte su išpuoliais priimamajame, kai į juos pristatomi itin neblaivūs ir agresyvūs asmenys?
– Su fiziniu ar psichologiniu smurtu mūsų personalas susiduria bene kasdien.
Dažniausiai smurtauti linkę neblaivūs, intoksikuoti narkotinėmis medžiagomis, psichikos sutrikimų ar neadekvačių lūkesčių turintys pacientai arba jų artimieji.
Dėl to jau seniai neįsivaizduojame mūsų darbo be 24 valandas per parą skyriuje budinčių apsaugos darbuotojų, kurie padeda spręsti kylančius konfliktus, saugo ne tik mūsų personalą ir materialųjį turtą, bet ir mūsų pacientus nuo jų pačių.
Daliai pacientų, smurtavusių prieš mūsų darbuotojus, esame inicijavę ir teisminius procesus, dalis jų buvo išteisinti, dalis atsipirko nedidelėmis baudomis.
Nuolatiniai susidūrimai su neprognozuojamais asmenimis yra viena iš priežasčių, dėl ko darbas skubios pagalbos skyriuje yra sudėtingas, o kartais – ir pavojingas.
– Būta pacientų, kurie prieštaravo, kad jiems būtų suteikiamas gydymas? Pabėgusių iš priėmimo skyriaus?
– Taip, dalis vyresnio amžiaus žmonių atsisako procedūrų ir pagalbos.
Tokiais atvejais vyksta sunkus ir ilgas pokalbis su paciento artimaisiais, kuriems susitaikyti su tokia paciento valia yra sunku. Pasitaiko atvejų, kai pacientai skyrių palieka savavališkai. Tai ypač „populiaru“ tarp neblaivių pacientų.
Vienu metu skyriuje būna bent keliasdešimt ligonių, o personalo – keliolika. Todėl neturime galimybės pastatyti po darbuotoją prie kiekvieno paciento, be to, laikyti juos prieš jų valią neleidžia teisės aktai.
Jei pasišalina asmuo, kuriam būtinas stebėjimas skubios pagalbos skyriuje arba gydymas stacionare, tenka prašyti policijos pareigūnų pagalbos juos grąžinant.
Tuomet einame dar kartą kalbėtis su „pabėgėliu“, aiškinti, kodėl svarbu, kad jis pasiliktų.
Neretai vienas konfliktiškas neblaivus pacientas pareikalauja daugiau tavo laiko nei 10 kitų pacientų.
– Kokias rečiausias, rimčiausias ar kurioziškiausias traumas jums yra tekę regėti? Gal įvardintumėte pacientų skubios pagalbos skyriuje istorijas, kurie jus patį šokiravo? Ar situacijas, kuriomis žmonės susižaloja? Iš paramedikų, prisipažinsiu, teko išgirsti apie visokius daiktus veikimo režime, užstrigusius intymiose kūno ertmėse.
– Svetimkūniai įvairiose kūno vietose mūsų jau seniai nestebina – vinys, įvairiausios geležėlės skrandyje, „pasiklydę“ vibratoriai, praryti laikrodžiai, šakutės, atsuktuvai ir kitų nesėkmingai pasibaigusių eksperimentų nesėkmes patyrę žmonės atvyksta pas mus taip dažnai, kad per metus galėtume sukaupti solidų radinių muziejų.
Gyvenime visko atsitinka ir mes džiaugėmės, kad mūsų skyrius yra ta vieta, kur galime tokiems pacientams padėti, išlaikydami tiek profesinę etiką, tiek klinikinę kompetenciją.
Tačiau bene giliausiai atmintin įsirėžia tie atvejai, kurie baigiasi netikėtai.
Pavyzdžiui, kai atvyksta ligonis su tokiais sunkiais trauminiais pažeidimais, jog tavo ilgametė klinikinė patirtis sako, kad jo tikimybė išgyventi yra lygi nuliui, o jis ima ir didelių gydytojų, slaugytojų, kito personalo pastangų dėka paneigia bet kokius statistikos dėsnius ir pasveiksta.
Darbas skubios pagalbos skyriuje kartu yra ir neįkainojama gyvenimo mokykla, ir socialinis mūsų visuomenės atspindys.
– Teko skaityti, kad skristi lėktuvu ar važiuoti automobiliu yra saugiau nei gydytis. Pavojingiausios vietos pacientams, neva, yra priėmimo ir reanimacijos skyriai bei operacinės. Būtent čia įvyksta daugiausiai nepageidaujamų nutikimų, tokių kaip susižeidimai pargriuvus, smulkios vagystės ar gyvybę galinčios kainuoti medikų klaidos. Kaip įvertintumėte tai? Yra kada pasitaikę vagysčių, kuriozinių įvykių jūsų priėmimo skyriuje?
– Mokslinių tyrimų duomenys patvirtina jūsų teiginį, kad ligoninės nėra saugiausia vieta, nes medicininės nesėkmės ar klaidos tikimybė jose yra pakankamai didelė.
Dažnai medicinos saugumas lyginamas su aviacijos saugumu – štai buvo nustatyta, kad per metus pasaulyje aviakatastrofų metu žūsta vidutiniškai 250-400 žmonių.
Palyginimui, vien JAV per metus miršta apie 200 tūkst. pacientų, kurių mirties buvo galima išvengti. Vis tik daugelis turbūt sutiktų, kad nėra visiškai teisinga lyginti aviacijos su medicina vien jau dėl to, kad ligoninėse koncentruojami pacientai, kurie atvyksta jau sirgdami sunkiomis ligomis, būdami vyresnio amžiaus ir turėdami specifinių rizikos veiksnių.
Tačiau pasimokyti, kaip didinti saugumą, iš aviacijos galime.
Analizuojant medicininių klaidų kilmę paaiškėjo, kad tik nedidelė dalis jų yra susijusi su kompetencijos stoka. Kur kas didesnė dauguma jų yra susijusi su blogai sutvarkytais procesais, komunikacijos klaidomis, „multitaskingu“ ir įvairiausiais trukdžiais, kurie mažina gydytojo koncentraciją ir didina klaidos tikimybę.
O tokių trukdžių skubios pagalbos skyriuose dėl didelių darbo krūvių bei specifikos visiškai išvengti neįmanoma.
Be to, pasitaiko atvejų, kai pacientai nepaklauso gydytojo rekomendacijų ir taip patys sau pakenkia.
Moksliniai tyrimai rodo, kad net 40 proc. pacientų vaistus vartoja ne taip, kaip juos jiems paskyrė gydytojas, o kai kurie visai jų nevartoja.
To pasekmes po to visi matome.
Neretai vienas konfliktiškas neblaivus pacientas pareikalauja daugiau tavo laiko nei 10 kitų pacientų.
– Galėtumėte įvardyti, kiek procentų yra tokių atvykusių ar atvežtų pacientų, kurių gyvybė, deja, užgęsta priėmimo skyriuje ar pakeliui į jį, taip ir nespėjus suteikti pagalbos arba kai jau neįmanoma jos suteikti?
– Praėjusiais metais mūsų skyriuje apsilankė beveik 57 tūkst. pacientų, 52 iš jų mirė.
Šių mirčių analizė atskleidė, kad visi mirę pacientai į skubios pagalbos skyrių atvyko jau būdami labai sunkos būklės arba turėdami pavojingų gretutinių susirgimų, nemaža dalis jų sirgo onkologinėmis ligomis.
Kad ir kaip norėtume, jog visi mūsų pacientai išgyventų, pasveiktų ir būtų laimingi, susidūrimai su mirtimi yra neišvengiama mūsų darbo dalis.
– Ar tikitės pacientų bumo karantinui, pandemijai pasibaigus? Juk dabar labiau sėdima namuose, o ir lėtines ligas žmonės užmiršę, bijo, kaip minėjote, dėl pavojaus užsikrėsti virusu, kreiptis į gydytojus – tai neiššauks ateityje didelio staigių susirgimų ir traumų šuolio, kai prireikia priėmimo skyriaus?
– Galime sakyti, kad jis jau prasidėjo.
Jau dabar pastebime, kad pagalbos į mus kreipiasi vis daugiau pacientų su sunkiais lėtinių ligų paūmėjimais ar jų komplikacijomis. To ir buvo galima tikėtis.
Kol mūsų sveikatos apsaugos sistema balansavo ant prarajos, o žmones kaustė baimės užsikrėsti, lėtinės ligos nestovėjo vietoje. Tokia ta pandemijos kaina, kurią dar ilgai visi drauge mokėsime.
– Pabaigai, ko išmokė jus, jūsų skyriaus darbuotojus pandemijos pamokos? Kokių priemonių bus atsisakyta visiems laikams, o kokios naujos procedūros, priešingai, manote, įsivyraus?
– Svarbiausia pamoka, kurios išmokome – tai komandinis darbas ir jo galia. Viename iš ligoninės skyrių neišvengiamai susirgus darbuotojui ar pacientui, susiformavus židiniui ar prireikus izoliuoti didesnę dalį personalo, jų darbą, gelbėdami situaciją, akimirksniu perimdavo kitų skyrių darbuotojai, nepabūgę vardan savo kolegų ir pacientų išeiti iš komforto zonos ir dirbti jiems neįprastame ligoninės padalinyje neįprastomis sąlygomis.
Tai pavertė Kauno klinikas ligonine be sienų, savotiška didele šeima, kurios nariai nė negalvodami atskuba į pagalbą tiems, kam jos tą akimirką labiausiai reikia.
Panašūs dalykai vyko ir visame Kauno regione.
Regionui priklausančių miestų ligoninių administracijos dieną ir naktį palaikė ryšį ir persipildžius kažkuriai iš ligoninių, kitos kaipmat pasiūlydavo savo pagalbą perimant dalį pacientų ir panašiai.
Tokie dalykai mus labai sustiprino. Viliuosi, kad tokį šiltą tarpusavio pagalbos modelį sugebėsime išsaugoti ir išėję iš krizinės situacijos.
