Atvykus į Mikniškėse esančią stačiatikių bendruomenę ant vartų pasitinka užrašai „Karantinas. Teritorijoje vaikščioti draudžiama“.
Vis dėlto iš anksto susitarus, užeiname lydimi sesers Ninos.
Čia ramu. Pastatai sustatyti vienas greta kito, vieni pavyzdingiau suremontuoti, kiti paprastesni.
Moterys – netekėjusios, našlės, gyvena kartu. Šeimos – vyrai su žmonomis – turi atskirus būstus.
Vaikų čia nepamatysi, nes į bendruomenę atsikrausto vyresni žmonės.
Šie žmonės kartu pietauja. Kartu dirba. Kasdien kartu meldžiasi – bendruomenės šerdis yra cerkvė.
Medikas tapo šventiku
Pavėsinėje mūsų laukia stačiatikių šventikas, tėvas Georgijus Gaidukevičius.
Jo paties istorija – netikėta. Jis dvasinę seminariją pabaigė po medicinos studijų.
„Sovietmečiu dvasinės studijos buvo tabu, bet jos tokios svarbios! Gal, pasakyčiau, svarbiausios, žmogus gyvena žemėje ir tobulėja savo dvasia. Kitos studijos būtinos gyvenimui žemėje, jos reikalingos, bet jos vis tiek antraeilės, lyg papildomos.
Kol dar nebuvau šventiku, žiūrėjau į kitus dvasininkus ir galvojau – taip, tai svarbu, bet ne mažiau svarbūs ir kiti dalykai. Buvau tuo tikras. Bet pabaigęs seminariją, įšventintas į popus, supratau, koks tai skirtumas, kaip tai svarbu. Savo laiku, jaunystėje, baigiau Kauno medicinos institutą, dirbau gydytoju Antakalnio ligoninės reanimacijoje. Tai tokia sudėtingiausia vieta, įgyji ten labai daug patirties. Paskui dirbau šeimos gydytoju.
O tada metropolitas Chrizostomas pasiūlė, kadangi mano tėvas šventikas, ar nenorėčiau eiti tėvo pėdomis. Su džiaugsmu sutikau, maniau, kad tai bus manęs papildymas. Pasirodė, kad tai medicina papildymas, kaip ir bet kuri kita specialybė“, – apie savo pasirinkimą eiti šventiko keliu pasakojo tėvas Georgijus.
Metropolitas Chrizostomas pasiūlė, kadangi mano tėvas šventikas, ar nenorėčiau eiti tėvo pėdomis. Su džiaugsmu sutikau.
Ši vieta, tėvo teigimu, ypatinga: „Girdėjote ir žinote, kaip žmonės lanko tam tikras vietas, tarkim Šventąją Žemę ir t.t. Kodėl jie ten važiuoja? Dėl įdomumo? Gal iš pradžių ir smalsumas juos skatina, bet įžengus į tas vietas jie sieloje pajunta tokias užgaunamas stygas, kokių anksčiau net nežinojo turintys.
Jie pasisemia tokių pojūčių, kurių nepamirši. Vėl ir vėl norisi juos pakartoti. Čia kaip laimė. O kuo arčiau Dievo, tuo daugiau laimės.“
Šimto metų istorija
Mikniškėse bendruomenė susikūrė maždaug prieš šimtą metų – dvarą turėję dvarininkai Kareckiai 1900–1903 m. pastatė medinę bažnyčią, o vėliau stačiatikių šventikas Pontijus Rubuševas įkalbėjo juos įsteigti bendruomenę.
Panašią, kokia gyvavo Paulavos respublikoje. Jo sąlyga buvusi tokia – visi čia turi būti lygūs, kartu dirbti.
Į ekskursiją po bendruomenės gyvenamą teritoriją lydinti sesuo Nina pasakoja apie išlikusį dvarininkų Kareckių namą – per šimtą metų nepasikeitusį.
Dabar turime apie 70 ha žemės. To mums užtenka – dirbame žemę ir visko pakanka ir mums, ir mūsų gyvūnams.
„Šitas valdas Kareckiai nusipirko 1863 m. Tai buvo namas ir apie 400 hektarų žemės. Priklausė ir miškas, upė, dirbama žemė. Sovietmečiu iš mūsų beveik viskas buvo atimta. Dabar turime apie 70 ha žemės. To mums užtenka – dirbame žemę ir visko pakanka ir mums, ir mūsų gyvūnams“, – pasakojo sesuo Nina.
Vienam iš dvarą įsigijusių Kareckių sūnų, Nikolajui, palikimu atiteko šios valdos.
„Jis turėjo penkias dukteris. Visos jos baigė Kilmingųjų mergelių institutą Smolnyje. Viena iš dukterų mirė jaunutė. Kareckiai buvo tokie – juos žmonės mylėjo. Čia dirbę žmonės buvo aprūpinti su visomis šeimomis. Produktais ir kitkuo, nieko jiems netrūko. Tad šeimininkus mylėjo.
Toks pavyzdys – atvyko mergaitės kalėdinių atostogų ir sužinojo, kad arklininko dukra susirgo skarlatina. Tatjana Nikolajevna, viena iš dvarininkų dukterų, nusprendė aplankyti mergaitę. Juk šventė, norėjo ir kalėdinių dovanėlių nunešti.
Tėvai jai nedraudė. Juk galvotume – pavojinga, užsikrėsti lengva, susirgti, bet jie buvo pasiaukojantys žmonės. Ji nuėjo, aplankė, dovanėlių nunešė. Užsikrėtė, susirgo ir mirė. Tai irgi liudija, niekas niekada neieškojo kaltų, kodėl leido ten dukteriai eiti. Viskas Dievo valioje“, – kalbėjo sesuo Nina.
Kareckiai buvo tokie – juos žmonės mylėjo. Čia dirbę žmonės buvo aprūpinti su visomis šeimomis. Produktais ir kitkuo, nieko jiems netrūko.
Ji įsitikinusi – tokia bendruomenė susikurti galėjo tik pas kitiems atvirus žmones, o Kareckiai tokie ir buvę.
Tai, ką pagamina rankomis
Sesuo Nina šypsosi: dabar XXI amžius, tad ir bendruomenė naudojasi jo privalumais. Vis dėlto rusiškos duonkepės krosnies irgi neatsisako.
Einame pro malkinę, o joje malkos sudėliotos pagal panaudojimą – tarkim, „kepyklai“, „virtuvei“ ir t.t.
„Mes gyvename iš to, ką pagaminame savo rankomis. Auginame javus, kepame duoną. Daržoves auginame, visa tai vartojame patys ir mūsų augintiniai“, – pasakojo bendruomenės gyventoja.
Tėvas Georgijus sako, kad jeigu užaugina per daug, bendruomenės nariai dalį derliaus parduoda. Taip turi pinigų, jeigu reikia ką nors nusipirkti.
„Jeigu reikia naujo traktoriaus, galime parduoti karvę. Nors ją parduoti gaila, o štai užaugintus grūdus, jeigu turime per daug, mielai parduodame kitiems“, – tikino šventikas.
Bendruomenės nariai kitų darbų nedirba, tik savame ūkyje.
Tačiau kadangi dauguma yra vyresnio amžiaus, tai gauna ir pensijas – būtinoms išlaidoms kaip ir pakanka, sako jie.
Šiuo metu bendruomenė remontuoja cerkvę – žaliuoja ji iš tolo nuo kalnelio.
Šalia – nedidelės bendruomeninės kapinaitės, kuriose kapus puošia irgi žali vienodi stačiatikių kryžiai.
Ten pat stovi ir ištaiginga koplyčia, kaip sako sesuo Nina, tai jų vasaros maldos namai.
Čia palaidotas ir šios bendruomenės iniciatorius šventikas Pontijus Rupiševas.
Mes gyvename iš to, ką pagaminame savo rankomis. Auginame javus, kepame duoną. Daržoves auginame.
„Mūsų bendruomenėje niekada nebuvo bado. Atvirkščiai – mes visada padėdavome ir padedame tiems, kam to reikia. Tai ateina dar nuo Kareckių, kadangi jie buvo labai širdingi žmonės, padėdavo visiems besikreipiantiems.
O kaip vienuolynas, kaip mūsų bendruomenė, turėdami ūkį, visada padedame visiems, kas tik kreipiasi“, – tikino moteris.
Kolūkį buvo sukūrę patys
Ši bendruomenė unikali dar ir tuo, kad išliko vos ne visą sovietmetį.
Vyriausieji dvarininkai buvo pirmieji ištremti į Sibirą, nors jie ir mėgino įrodinėti, kad visi šioje bendruomenėje yra lygūs.
Buvo suplanuota išvežti ir kitus šeimos narius, atvažiavo į šalia esančius Turgelius sunkvežimiai, kurie turėjo naktį vežti žmones į Vilnių, iš kur traukiniais – į tremtį.
Tačiau prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir sovietai suskubo tais sunkvežimiais sprukti patys.
Atėjo vokiečiai, atėmė visas karves, arklius, maisto atsargas.
Per karą čia bado nebuvo.
„Šeimoje augo įdukrinta mergaitė. Ji priėjo prie karininko ir pradėjo kalbėti vokiškai. Tas nustebęs klausė, iš kur ji, mergina papasakojo, kad buvo čia priimta kaip dukra. Karininkas tuoj pat pranešė savo valdžiai ir buvo grąžinta viskas – karvės, arkliai. Tad per karą čia bado nebuvo“, – pasakojo tėvas Georgijus.
Grįžus sovietams, imtasi organizuoti kolūkius – žmonės į juos buvo varu varomi, atimami galvijai, grūdų atsargos.
Kaip pasakojo tėvas Georgijus, žmonės suprato, kad religinę bendruomenę tikrai sunaikins, bet kažkas patarė – skubiai patys įkurkite kolūkį, jeigu norite išgyventi.
Patarimą jie priėmė ir kolūkį įkūrė.
„Valdžia apsidžiaugė, juk kitų neįmanoma suvaryti į kolūkius, o čia patys – žemė, žmonės, technika. Ir net neatkreipė dėmesio, kad nėra partinės organizacijos. Tai buvo vienintelis kolūkis be partinės organizacijos visoje Sovietų Sąjungoje“, – šypsosi tėvas Georgijus.
Kolūkis sėkmingai gyvavo, N.Chruščiovo laikais čia užauginti kukurūzai keliaudavo į visos Sąjungos pasiekimų parodas Maskvoje.
Tačiau tuo metu imtasi nuožmiau persekioti tikinčiuosius, tad ir Mikniškėse sulaukta svečių – partijos vietos vadovų, žinomo žurnalisto iš Maskvos.
Tai buvo vienintelis kolūkis be partinės organizacijos visoje Sovietų Sąjungoje.
Siekė, kad sunyktų
Ir tai tapo šio kolūkio pabaiga – atvažiavo jie tyčia per vieną iš didžiųjų metų švenčių.
Laukuose nieko nebuvo, tad paklausinėję aplinkinių gyventojų svečiai sužinojo, kad visi cerkvėje.
„Ateina, o ten procesija, kurioje eina ir kolūkio pirmininkas, visa vadovybė. „Izvestije“ laikraštyje pasirodė didžiulis straipsnis apie tai, kad esą mūsų laikais tai vyksta, kai tokie sovietiniai pasiekimai, kai paskutinį popą netrukus rodys per televiziją. O čia visas kolūkis meldžiasi.
Akimirksniu buvo duotas nurodymas kolūkį išformuoti, prijungti prie Tabariškių tarybinio ūkio. Prasidėjo žiaurus gyvenimas, nes buvo pasiūlyta visiems išvažiuoti. Kai žmonės atsisakė, tai visą turtą nacionalizavo – mokėti teko už savo būstą, šakutę, šaukštą, viskas buvo valstybinis turtas. Norėta, kad viskas tiesiog sunyktų, net vinies negalėjai įkalti, saugojo ypatingai“, – pasakojo tėvas Georgijus.
Laikraštyje pasirodė straipsnis, kad paskutinį popą netrukus rodys per televiziją. O čia visas kolūkis meldžiasi.
Tačiau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę bendruomenė atgijo.
Šventiko teigimu, buvo atšaukti draudimai, valdžia geranoriškai rėmė bendruomenę.
Dabar čia nuolat gyvena maždaug 65 žmonės. COVID-19 pandemija bendruomenei smogė skaudžiai – jie palaidojo net kelis savo brolius ir seseris.
Tad dabar čia stengiamasi saugotis, svetimi priimami tik griežtai laikantis saugumo reikalavimų.
Laikais iki pandemijos maldininkai čia buvo mielai laukiami – jie apsigyvendavo šalimais esančiame viešbutyje. O tada būdavo kviečiami prisidėti prie kasdienių ūkio darbų.
