Kas gi privertė tiek daug žmonių palikti savo gyvenamąsias vietas ir keliems metams atsidurti Rusijos gilumoje?
Pirmosios evakuacijos
Lietuvos miestelių ir kaimų gyventojams karo pradžia nutraukė įprastą kasdienį gyvenimą. 1914 m. liepą prasidėjusi Rusijos kariuomenės mobilizacija sukėlė nerimą. Bijodami patekti į karo zoną, daugelis Vilkaviškio, Pilviškių ir Marijampolės gyventojų išsikraustė iš savo namų dar karo veiksmams neprasidėjus liepos antrojoje pusėje.
Daugelis pasitraukė į netolimas kaimo vietoves, nes tikėjosi, kad karas bus trumpas, rečiau – link Kauno ir Vilniaus. Mažiau linkę trauktis buvo ūkininkai, kurie bijojo prarasti vienintelį pragyvenimo šaltinį – savo ūkius. Bijodami vokiečių puolimo, žmonės pradėjo laukuose kasti slėptuves, ėmė slėpti vertingesnius daiktus, maistą ir gyvulius. Apimti nevilties, kad karas viską sunaikins, kai kurie ūkininkai tiesiog metė lauko darbus. Siekdami sumažinti nuostolius dėl prasidėjusių galvijų rekvizicijų, ėmė pardavinėti savo arklius ir galvijus. Naumieščio ir Vilkaviškio apylinkėse ištuštėjo ištisi kaimai, tačiau ūkininkai, neradę pragyvenimo šaltinių, dažnai grįždavo namo jau po kelių savaičių.
Po neilgai trukusio puolimo Rytų Prūsijoje, po rugpjūčio 26–29 d. mūšio prie Tannenbergo Rusijos kariuomenė buvo iš jos išstumta. Vokiečiai stabilizavo frontą ties Seredžiaus – Trakų – Pilviškių – Marijampolės - Simno linija. Vokiečių kontrpuolimas 1914 m. rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjį sunaikino daugybę trobų ir ūkinių pastatų, pasėjo baimę ir neviltį tarp Suvalkijos gyventojų.
Kaip prisiminė vienas ūkininkas:
„Atjojo raiteliai į kiemą ir pareiškė, kad tuojau išsikraustytume. Nedavė jokio termino, nieko neleido išsinešti, tik liepė paleisti gyvulius ir nepamiršti šunies! Pradėjo deginti nuo kluono, kuriame jau buvo suvežti rugiai, dobilai ir šienas“.
Naujais istorikų skaičiavimais, pabėgėlių iš būsimos Lietuvos Respublikos teritorijos (be Klaipėdos krašto) galėjo būti nuo 500 000 iki 830 000.
Iš Suvalkijos dvarų bei valstiečių ūkių Vokietijos kariuomenė ėmė grūdus, miltus, šieną ir maistą. Pasienio miesteliuose kareiviai verždavosi į privačius butus, pasiimdavo drabužius bei įvairiausią buities įrangą. Būdavo atvejų, kai apsigyvendavo butuose kelioms savaitėms, o šeimininkams liepdavo jiems tarnauti.
Naujas Rusijos kariuomenės puolimas ir penktadalio Rytų Prūsijos užėmimas 1914 m. lapkritį-gruodį gyventojų padėtį mažai tepakeitė. Karo operacijos ir kareivių elgesys paliko bėdoje ištisų kaimų gyventojus ir privertė dalį jų ieškoti prieglobsčio kitur. 1914 m. pabaigoje – 1915 m. pradžioje apie 5,000 pabėgėlių apsistojo Kauno gubernijoje, apie 1,000 apsigyveno Marijampolės apskrityje, virš 3,000 išsikėlė į Vilnių.
Palikti savo gyvenamąsias vietas žmonės ne visuomet nuspręsdavo savo valia. Jau 1914 m. rudenį Rusijos karinė vadovybė ėmė įsakinėti visiems vyrams nuo 18 iki 50 metų trauktis iš karo veiksmų zonų, bijodama, kad šie gali patekti į priešo rankas. 1915 m. pavasarį pradėjo evakuotis rusų valdininkai. Dalis Kalvarijos carinių tarnautojų, pavyzdžiui, pasitraukė į Rusiją. Kiti paliko miestą ir toliau dirbo netoli fronto linijos. Pabėgus valdžios atstovams, daugelyje kaimų kunigai liko vieninteliu gyventojų autoritetu.
Liuteronų iškeldinimas
Kitokio likimo sulaukė Suvalkų gubernijos ir Rytų Prūsijos liuteronai. Pasienio gyventojai „vokiečiu“ ar „prūsu“ vadino bet kurį liuteroną nepriklausomai nuo jo kalbinio tapatumo.
Nors didelė jų dalis kalbėjo lietuviškai, bet konfesiniu požiūriu jie tapatinosi su vokiečiais. Jų buvo priskaičiuojama iki trečdalio visų pasienio gyventojų. Siekdama kovoti su provokiškai nusiteikusiais asmenimis, kuriuos slaptos tarnybos sekė dar prieš karą, Rusijos karinė valdžia ėmėsi represijų prieš vietinius „vokiečius.“ 1914 m. liepos 25 d. 10–osios armijos vadas įsakė visus Vokietijos piliečius, kaip „priešo subjektus“, išvaryti iš Suvalkų gubernijos. Iškeldinimo politika dar labiau sustiprėjo po Rusijos kariuomenės įsiveržimo į Rytų Prūsiją. Susirūpinusi, jog grįžusi Vokietijos kariuomenė nemobilizuotų likusių vietinių vyrų, nuo pat pirmo įsiveržimo į Rytų Prūsiją, rusų kariuomenė pradėjo deportuoti jaunus Rytų Prūsijos vyrus gilyn į Rusiją.
Vis dėlto tai buvo tik didesnės tragedijos preliudas. Tuoj po antrojo rusų įsiveržimo į Rytų Prūsiją, Rusijos kariuomenės vadas išleido naują įsakymą iškeldinti visus Suvalkų gubernijos liuteronus. Apie 34,000 gyventojų, tarp jų ir Rusijos liuteronai, buvo priversti persikelti į rytų Lietuvą. Siekdama apsisaugoti nuo tariamai „nepatikimų elementų“, Rusijos karinė valdžia nevengė imtis net itin drastiškų priemonių. Netoli Šakių, Būdviečių kaime, 1914 m. gruodį kazokai suėmė ir pakorė 70 vietos liuteronų, 28 jų palaidojo bendroje duobėje.
Liuteronų iškeldinimo sąlygos buvo kur kas sunkesnės negu kitų pabėgėlių. Rusijos karinė valdžia uždraudė liuteronams kraustytis be valdžios leidimo.
Liuteronų iškeldinimo sąlygos buvo kur kas sunkesnės negu kitų pabėgėlių. Rusijos karinė valdžia uždraudė liuteronams kraustytis be valdžios leidimo. Nors žadėjo iškeldintiems asmenims surasti darbo ir garantuoti minimalią 12 kapeikų dienai pašalpą, tačiau pažadai dažnai likdavo tik pažadais. Švenčionėliuose, kuriuose gyventojų skaičius karo pradžioje neviršijo 6,000, 1914 m. gruodžio pradžioje gyveno daugiau nei 1,000 ištremtų liuteronų iš Vilkaviškio, neturėjusių nei valdiškos paramos, nei darbo, nei galimybės jo ieškoti kitur.
Dar griežtesnių priemonių Rusijos armija griebėsi Rytų Prūsijoje, kur vietinius gyventojus – vyrus, moteris ir vaikus – iš namų puolė varyti masiškai ir organizuotai.
Į vakarus nespėję pasitraukti gyventojai būdavo suimami ir verčiami žygiuoti į rytus. Maždaug 13,600 Rytų Prūsijos gyventojų (tarp jų būta apie 4,000 moterų ir 2,500 vaikų) buvo išvaryti į Sibirą. Daugiau nei pusę jų sudarė liuteronai lietuviai. Štai kaip Rusijos armijos sugrįžimą apibūdino vienas šių įvykių liudininkas: „kur rusai perėjo, ten, rodos, žemės drebėjimas ar kitokios Dievo bausmės atsilankė“.
Ištisi Rytų Prūsijos miesteliai tiesiog ištuštėjo. Visą pasienio kraštą užtvindė liuteronai pabėgėliai, kurie, pasiėmę vos šiek tiek maisto ir būtiniausius daiktus, buvo priversti išvykti pėsčiomis arba savo vežimais link Šiaulių. Iš ten pabėgėliai, pardavę už nedidelius pinigus savo vežimus ir arklius, buvo suvaromi po 40-50 žmonių į gyvulinius vagonus ir vežami į surinkimo punktus Rusijos gilumon.
Ten jų laukė dar vienas sunkus kelionės etapas. Juos suskirsčius į mažesnes grupes, dažnai net išskiriant šeimų narius, toliau tęsdavo savo keliones iki valdžios nustatytų tremties vietų. Buvęs Aušros redaktorius, Martynas Jankus, ir grupė kitų Rytų Prūsijos gyventojų, atvykę po keturiolikos dienų kelionės traukiniu į Samarą, buvo priversti persėsti į kitą vagoną, iš kurio neleista išeiti net būtiniausių reikalų.
Atvykę į Irkutską ir praleidę šešias savaites miesto kalėjime, jie pagaliau pradėjo paskutinį kelionės etapą į Balaganskaną, apie 260 kilometrų nuo Irkutsko:
„Jie važiavo iki Tikret stoties, o iš ten 75 varstus [apie 80 kilometrų] ėjo pėsti. Ėjo etapu tris dienas. Šalčio buvo daugiau negu 35 laipsniai ir nors visi gavo kailinius, bet dauguma atšaldė ausis, nosis, kojas, rankas…“.
Itin prastos kelionės ir gyvenimo sąlygos, ligų plitimas ir menkas maitinimas lėmė didelį jų mirtingumą. Altaryje per kelias savaites išmirė 34 iš 212 ten įsikūrusių liuteronų pabėgėlių.
Rytų Prūsijos pabėgėliai gyveno išsibarstę nedidelėse bendruomenėse po visą Sibirą ir kituose atokiuose Rusijos regionuose. Daugiausia jų būta Orenburgo gubernijoje (apie 15,000). Samaros gubernijoje jų skaičius viršijo 3,000. Didesnių jų kolonijų (iki 300-400 asmenų) taip pat būta Ufos ir Astrachanės gubernijose, Čeliabinske, Omske ir Tomske.
„Didžiojo atsitraukimo“ pradžia ir žydų trėmimas
Vokietijos kariuomenės puolimas paskatino dar didesnę gyventojų iškeldinimo bangą. 1915 m. pavasarį ir vasarą vokiečiai sutriuškino dvi Lietuvoje išsidėsčiusias Rusijos armijas. Rugpjūčio 8 d. krito Kauno tvirtovė – pagrindinė rusų gynybos atrama.
10-oji vokiečių armija brovėsi gilyn į rytus ir rugsėjo 18 d. užėmė Vilnių. Nesugebant sustabdyti priešo ir siekiant išsaugoti bent dalį imperijos išteklių, carinė valdžia ėmėsi masinės valstybės įmonių, įstaigų, jų tarnautojų bei gyventojų evakuacijos gilyn į Rusiją. Jos mąstai buvo tokie, jog iki šiolei istorikai ją vadina „didžiuoju rusų atsitraukimu“. Jis tęsėsi iki rugsėjo pabaigos, kol fronto linija galiausiai nusistovėjo ties Daugpilio ir Naručio ežero linija.
Vokiečiai ne tik iš rekvizuodavo gyvulius, grūdus ir visokias maisto atsargas, bet ir nevengdavo sušaudyti jų įsakymams nepaklususių gyventojų. Ūkininkai bandė išsigelbėti slapstydamiesi su gyvuliais aplinkiniuose miškuose. Naumiestyje, kur prieš karą gyveno apie 6,000 gyventojų, beliko keli šimtai. Jurbarkas ištuštėjo, gatvėse pasiliko tik varguoliai; net kunigai pasišalino į tolimesnius kaimus ir sugrįždavo į miestą tik pamaldų metu. Sparčiai išaugo pasitraukusiųjų į vidurio ir rytų Lietuvos regionus gyventojų skaičius.
1915 m. kovo mėnesį Alytaus, Varėnos, Druskininkų, Paluknio ir Lentvario apylinkėse rado prieglobstį apie 1,150 pabėgėlių, Trakų apskrityje – apie 1,650, o Žiežmariuose – bemaž 1,500. Dar 2,000 apsistojo dešiniosios Nemuno pakrantės kaimuose ir miesteliuose. Vilniuje pabėgėlių skaičius peržengė 15,000.
Amžininkas rašė:
„Didžiuma pabėgėlių gyvena be jokio darbo ir uždarbio, kiti iš savo likučių, kiti iš pašalpų. Vietoje darbo gauti nelengva, toliau gi pavažiuoti retas kuris išreiškia norą: visi vis lūkuriuoja ir tikisi pargrįžti greit namo, kur jiems rūpi likimas jų namiškių ir mantos“.
Dar žiauresnės strategijos Rusijos karinė valdžia griebėsi prieš žydus. Jau prieš karą armijoje vyravo antisemitinės nuotaikos. Ieškant kaltųjų dėl armijos pralaimėjimų, netrukus prasidėjo paranojiška „žydų šnipų“ persekiojimo kampanija. Karinės valdžios viešai skelbiamas antisemitizmas, netrukus rado atgarsį ir Lietuvos spaudoje. Be kaltinimų šnipinėjimu, vokiečių palaikymu, net slaptu prekių gabenimu į Vokietijos armijos štabą Rytų Prūsijoje, žydais pradėta skųstis griebiantis klasikinio antisemitinio motyvo – atseit, karo sąlygomis jie pelnosi krikščionių sąskaita.
Dar žiauresnės strategijos Rusijos karinė valdžia griebėsi prieš žydus. Jau prieš karą armijoje vyravo antisemitinės nuotaikos.
1914 m. rudenį lietuvių spauda rašė:
„Žydai krauna sau turtus nieko nepaisydami, apiplėšdami mūsų gautas grožybes, išvežę į Prūsus daugybes girių, jie prisipylė neišpasakytus turtus; ūkio produktus ir gyvulius jie perleidžia per savo kišenes tai gabendami į užrubežį, tai į intendantūrą... Ir per karą žydai gerokai prisipila pinigų ... žydai kaip baisūs kirminai padarė ir dirba mūsų širdy sau šilkų lizdus tuomi mus gniauždami, slopindami, marindami“.
Pirmosios oficialios priemonės „saugotis“ nuo žydų Rusijos kariuomenė ėmėsi jau 1915 m. pradžioje. Sausio 25 d. gen. Januškevičius įsakė išvaryti visus žydus iš pafrontės zonos. Kovo mėnesį jie jau buvo išvaryti iš 17 Suvalkijos gubernijos kaimų ir miestelių, tarp jų – iš Seinų, Lazdijų, ir Seirijų. Šiuos išvarymus lydėjo „žydų šnipų“ gaudynės ir teismai. Pavyzdžiui, Druskininkuose žydas malūnininkas Čechovskis buvo apkaltintas savo malūne davęs garso signalą vokiečiams bombarduoti miestelį ir karo lauko teismo nuteistas ir sušaudytas.
Tačiau vienas lemtingiausių tariamo „žydų šnipinėjimo“ atvejų, paskatinęs karinę vadovybę imtis masinio žydų iškeldinimo (oficialiai jis vadintas „evakuacija“), įvyko Kužių kaime netoli Šiaulių. 1915 m. balandžio 28 d. Kužiuose vokiečiai netikėtai sunaikino besiilsintį rusų dalinį. Vietos žydai buvo apkaltinti išdavyste: vokiečių slėpimu savo namų rūsiuose ir kaimo padegimu.
Nors Dūmos pasiųsta delegacija nustatė, kad šis „šnipinėjimo“ atvejis buvo sufabrikuotas, jis paskatino armijos karinę vadovybę balandžio 29 d. įsakyti per savaitę išvaryti visus Kuršo ir Kauno gubernijų žydus, gyvenusius į vakarus nuo linijos Kaunas – Jonava – Ukmergė – Panevėžys – Pasvalys - Bauskė.
Tokiu būdu Kauno ir Kuršo gubernijų žydus ištiko tragedija: nuo balandžio 29 d. iki gegužės 6 d. kariuomenė išvarė apie 190,000 žydų vyrų, moterų, vaikų ir senelių. Iškeldinimus lydėjo masiniai rusų kariuomenės vykdyti pogromai, smurtas, plėšimai ir moterų prievartavimai. Vien Kauno gubernijoje besitraukianti Rusijos kariuomenė liepos – rugpjūčio mėnesiais įvykdė 15 pogromų. Vilniaus gubernijos gyvenviečių, patyrusių pogromus, buvo net 17. Po pogromų, kuriuos dažniausiai vykdė kazokų daliniai, užgrobtas žydų turtas buvo išvežamas, parduodamas ar išdalinamas vietos krikščionims, arba sunaikinamas.
Kauno ir Kuršo gubernijų žydus ištiko tragedija: nuo balandžio 29 d. iki gegužės 6 d. kariuomenė išvarė apie 190,000 žydų vyrų, moterų, vaikų ir senelių.
1915 m. liepos 13 d. smarkiai nukentėjo Anykščių žydų bendruomenė:
„Dragūnai ir kazokai laužė parduotuvių duris, ėmė virdulius, indus, miltus, moterų rūbus. Dalį prekių vertė ant krikščionių vežimų, visą kitą laužė ir degino. Pogrome aktyviai dalyvavo krikščionys. Karinė vadovybė buvo akivaizdžiai nusiteikusi prieš žydus. ... Daug moterų buvo išprievartautos. Žydai puolė bėgti. Likusius varė kareiviai, nors įsakymo išvaryti nebuvo...“.
Smargonyse, Vidžiuose ir Glubokoje įvyko grupiniai žydų moterų prievartavimai. Tytuvėnuose gegužės 1-2 d. prasidėjus pogromui, anot liudininkų, „valstiečiai pusvelčiui supirkinėjo pagrobtus daiktus, padėjo surasti paslėptas prekes, kirviais išdaužė rūsių duris ... vyrai ir tėvai moteris paslėpė rūsiuose, o patys sėdėjo prie jų ir jas saugojo. Išprievartauta Leizerovič nuoga bėgo per miestelį; Bliumo dukterį penkiese išprievartavo tėvui matant“.
Išvaryti iš Kauno ir Kuršo gubernijų, vien Vilniaus gubernijoje 1915 m. birželį susirinko apie 200,000 pabėgėlių. Vidurvasarį Vilnių, kuriame prieš karą gyveno apie 200,000 gyventojų, ir jo apylinkes užtvindė maždaug 100,000 karo pabėgėlių banga. Viena šios gyventojų „evakuacijos“ pasėkmių buvo ta, kad kaimuose ir miesteliuose smarkiai sumažėjo žydų, o miestai virto įvairių tautybių pabėgėlių prieglaudomis. Krašte smarkiai sumažėjo ir rusų, nes daugiau nei 90,000 rusų tarnautojų, žandarų ir kolonistų pabėgo drauge su besitraukiančia Rusijos armija. Kai kurie lietuviai inteligentai neslėpė džiaugsmo, kad Vilnių užplūdus pabėgėliams „miestas tai žymiai sulietuvėjo“.
„Didžiojo atsitraukimo“ kulminacija 1915 m. vasarą
Galiausiai gegužės viduryje karinė vadovybė, spaudžiama premjero Ivano Goremykino ir Rusijos visuomenės pasibaisėjimo žydų „evakuacijos“ sąlygomis, buvo priversta liautis vyti žydus iš Kauno ir Kuršo gubernijų.
Deja, tai nereiškė gyventojų išvarymų ir pasitraukimo pabaigos. Siekdama desperatiškai gelbėtis nuo vokiečių puolimo, 1915 m. birželį Rusijos kariuomenė griebėsi „išdegintos žemės“ taktikos. Birželio 10 d. įsakyta „...sunaikinti derlių. Išvaryti šaukiamojo amžiaus gyventojus į užnugary, išskyrus jidus. Perkelti visas gyvulių, grūdų ir pašarų atsargas į užnugarį. ... Kur įmanoma, susprogdinti vandens siurblines ir užtvankas.“ Gyventojams taip pat nurodyta sunaikinti vertingus daiktus ir sudeginti pasėlius. 17-45 m. amžiaus vyrams liepta evakuotis. Nors kiti gyventojai nebuvo verčiami palikti savo namų, daugybė žmonių, apimti visuotinės panikos, nusprendė bėgti.
„1915 m. birželio pabaigoje, vokiečiams pradėjus varyti rusus iš Vilkaviškio, Marijampolės, Kalvarijos linkui Kauno, visoj panemunėj nuo Alytaus iki Aukštosios Panemunės subėgo į kaimus ir miestelius ir miškus daugybė pabėgėlių. Kur tik koks upelis teka, ten abiem upelio pusėm virtinės vežimų buvo sustatyta vienas paskui kitą, o šalia vežimų po medžiais lopšių pristatyta. Į trumpą laiką pritruko ne tik pašaro gyvuliams, bet ir maisto žmonėms“, pasakojo Andrius Martus.
Šiaurės, pietryčių ir rytų Lietuvą paliko daugybė įvairiausių socialinių sluoksnių ir tautybių gyventojų (lietuvių, žydų, rusų, lenkų). Besitraukiantys gyventojai užkimšo kelius, apgulė traukinių stotis, trukdydami armijos dalinių judėjimui. 1915 m. rugsėjį Vilnius ir ypač jo apylinkės (nes carinė valdžia ribojo pabėgėlių patekimą į miestą) tapo tiesiog perpildytos pabėgėliais, kuriems stigo maisto, drabužių ir pastogės.
Vien per Ašmeną (Vilniaus gub.) vasarą perėjo iki 150,000 pabėgėlių. Per Dvinską (Daugpilį) liepą kasdien pravažiuodavo po 5,000. Didysis pabėgėlių iš Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos srautas patraukė Minsko – Maskvos traktu. „Žydų karo aukų globos komitetas“ vien Vitebsko stotyje pamaitino iki 70,000 žydų pabėgėlių, o Vitebsko gyventojų skaičius staiga išaugo net 80,000. Rugsėjo pradžioje Pinską, turėjusį apie 40,000 gyventojų, pasiekė 20,000 pabėgėlių banga.
Nusprendusiems trauktis pabėgėliams kelionė tapo nesibaigiančiu košmaru. Nors geležinkeliečiai teikė prioritetą kariuomenės ir evakuojamų valdiškų įstaigų poreikiams, daliai pabėgėlių pavyko išsirūpinti bilietus ir keliauti traukiniais. Tačiau daugelis traukė pėsčiomis arba arklių vežimais drauge su vaikais, šeimynomis ir gyvuliais. Joniškyje iš 528 surašytų pabėgėlių, suaugusiųjų buvo 384, vaikų iki 12 metų – 144, gyvulių – 182 arkliai. Neturėdami, kur apsistoti ir ką valgyti, pabėgėliai buvo dažnai priversti nakvoti prie stočių ar gatvėse, vogti bulves ir daržoves laukuose sukeldami vietinių gyventojų nepasitenkinimą.
Vienas iš jų vėliau rašė:
„Apžiūrinėjau kur tinkamesnė vieta bus pernakvoti ir pasiganyti; paprastai žiūrėdavau, kad būtų arti kelio bulvių pasikasti, kopūstų pasikirsti, sausų malkų, vandens, ir t.t. Už padarytus nuostolius gyventojams nieko nemokėdavome; išvažiuojant palikdavau jiems raštelį, kad atsiimti atlyginimą už juos iš valdžios“.
Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų išsiplėtė užkrečiamos ligos, ypač dizenterija. Keliaudami į rytus, ešelonai vežė su savimi ne tik pabėgėlius, bet ir epidemijas. Bėgantys žmonės dažnai nežinojo galutinio kelionės tikslo. Vokiečiams priartėjus prie Dvinsko, rusų miesto valdžia visus pabėgėlius susodino į vagonus ir išsiuntė tiesiog į rytus.
Liepos 28 d. naktį (susėdę į vagoną po 20-30 žmonių) išvažiavo 483 žmonės, daugiausia moterys ir vaikai:
„Niekas nežinojo, kur tie pabėgėliai važiuoja, kur jų kelionės galas, nežinojo net Dvinsko miesto valdyba, nei Vitebsko gubernatorius, tiktai buvo mušta į Vitebską telegrama, kad tenai pagamintų viralo. Polocke pabėgėliams buvo padalinta po gabalą ragaišio“.
Dvinsko pabėgėliai prašė, kad juos nuvežtų į Maskvą, kur jau veikė lietuvių globos draugija, tačiau atsidūrė Jekaterinoslave (dab. Dnipro). Valdžios nurodymu Maskva daugiau pabėgėlių nepriėmė. Pakeliui Smolenske juos pamaitino kareivių maitinimo punkte, kur vaikai gavo du kibirus pieno, o visi kiti – du svarus duonos, mėsos, košės ir sriubos. Brianske lietuvių draugijos įgaliotiniui pavyko jiems nupirkti duonos ir cukraus. Tačiau dėl užsitęsusios kelionės (Jekaterinoslavas pasiektas tik rugpjūčio 5 d.) pakeliui mirė du maži vaikai, nors vienoje iš stočių pabėgėlius apžiūrėjo pašauktas felčeris. Paaiškėjo, jog kelionės tikslą pasiekė tik 342 (iš 483).
Nežiūrint lietuvių inteligentų (A. Smetonos ir kitų) raginimų pasilikti Lietuvoje ir „Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti“ pastangų prilaikyti lietuvius pabėgėlius europinėje Rusijos dalyje, kai kuriems kelionė baigėsi tik Vidurio Azijoje, Kaukaze arba net Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose, kur jie praleido visus karo metus.
Šis straipsnis yra finansuotas Lietuvos Mokslų Tarybos projekto Nr. S-MIP-23-66.
