T.Vaišvila 15min papasakojo apie savo darbą ir gyvenimą Norvegijoje.
– Kur šiuo metu gyvenate ir dirbate?
– Dirbu mažoje vietinėje ligoninėje. Miestelis, kuriame gyvenu, turi 3 tūkst. gyventojų. Atrodytų, kaimas, bet miestelis turi net savo operą, kino teatrą, taksi, baseiną, du stadionus.
Gali keliauti, kur nori ir kada nori. Gali įsigyti automobilį – kokį nori ir kada nori. Gali imti būsto paskolą ir nesijaudinti, kad mėnesio pabaigoje neturėsi, už ką susimokėti mokesčius.
Apskritai sportas čia labai populiarus, vyrauja aktyvaus laisvalaikio kultūra – sėdėti namie ir žiūrėti televizorių yra nepadoru. Kai krausčiausi į kitą butą, jame gyvenusi medikų pora manęs klausinėjo, ką veikiu laisvalaikiu: ar einu į kalnus, ar važinėju dviračiu, ar slidinėju. Mano rezervuoti atsakymai juos stebino. Norvegai mėgsta būti gamtoje, labai mėgsta vaikščioti po kalnus. Kai pabandžiau pats, supratau, kad kalnai iš tiesų užburia ir tai puikus būdas atsipalaiduoti.
Visoje apskrityje – apie 100 tūkst. gyventojų, taigi kaip Panevėžio mieste. Joje yra 3 ligoninės. Beveik trečdalį teritorijos aptarnauja mūsų ligoninė, kuri turi vidaus ligų, gimdymo bei kelis psichiatrijos skyrius. Vidaus ligų skyrius turi 18 lovų ir polikliniką.
Šiame skyriuje ir dirbame kartu su vidaus ligų gydytoju, gastroenterologu ir vikarais-kardiologais, t. y. tam tikram laikui atvykstančiais gydytojais. Vienas jų yra iš Danijos, jis dvi savaites dirba čia, dvi – Danijoje. Kitas, švedas, dviem savaitėms atvyksta kas pusantro mėnesio.
– Kaip atrodo jūsų darbo diena?
– Ligoninėje visus sprendimus, susijusius su širdies ir kraujagyslių ligomis, tenka priimti pačiam, kadangi čia nėra daug gydytojų. Darbo savaitė susideda iš 40 valandų stacionare ir poliklinikoje bei 3–4 budėjimų per savaitę, kurie neįskaičiuoti į bendrą darbo laiką, kaip Lietuvoje, tačiau ir apmokama už juos atskirai.
Taigi darbo tarsi daugiau negu Lietuvoje, tačiau Lietuvoje juk retas gydytojas dirba vienu etatu. Kadangi paciento apžiūrai poliklinikoje skiriamas pusvalandis, per kurį reikia jį apžiūrėti, padaryti reikalingus tyrimus ir skirti gydymą, laiko dokumentacijai užpildyti nelieka. Todėl viršvalandžiai neišvengiami, tačiau už juos taip pat apmokama atskirai. Iš pradžių man būdavo nejauku, tačiau Norvegijoje į tokį dalyką žiūrima visiškai normaliai: jei žmogus dirba viršvalandžius, jis turi gauti atlygį.
Kita vertus, retas norvegas dirba po darbo valandų: paprastai norvegai dirba nuo aštuntos valandos ryto iki ketvirtos valandos po pietų. Darbo laiko higiena čia ypač svarbi ir darbdavys visada rūpinasi savo darbuotojų socialine ir psichine gerove. Ne viskas prasideda ir baigiasi tik pinigais.
Be to, pastebėjau, kad Lietuvos ligoninėje darbo organizavimo pobūdis kiek kitoks. Gydytojai, dirbantys stacionare, turi atsiskaityti skyriaus vadovui, skyriuje visada laikomasi bendros politikos. Čia labai daug erdvės paliekama individualiems sprendimams, kurių niekas niekada nekritikuoja.
Apskritai retai viešai kritikuojami vienokie ar kitokie gydytojo sprendimai ar pats gydytojas. Emocinio nepasitenkinimo daug, kaip ir visur, bet niekas iš to nedaro dramos, nes visi supranta, kad klysti žmogiška. Net nežinau, kokio dydžio klaidą reikia padaryti, kad tave sukritikuotų. Iš pradžių man tai atrodė keista – vis laukdavau „grįžtamojo ryšio“.
Retas norvegas dirba po darbo valandų: paprastai norvegai dirba nuo aštuntos valandos ryto iki ketvirtos valandos po pietų.
Budėjimai čia taip pat kitokie negu Lietuvoje – nebūtina tuo metu būti ligoninėje, tiesiog turiu būti pasiekiamas telefonu, o esant reikalui per tam tikrą laiką atvykti pas sunkesnį ligonį.
Tiesa, vos pradėjęs dirbti dėl to patirdavau daug streso ir pakeltas naktį ilgai negalėdavau užmigti, svarstydamas, ar viską gerai padariau. Mat konsultuojant telefonu labai svarbu gerai mokėti kalbą. Šiuo metu jaučiuosi daug laisviau. Taigi paradoksas – nors darbo daugiau, streso darbe iš principo mažiau.
Taip pat dirbu su rezidentais, internais. Tai ne visada paprasta. Įstoti į mediciną Norvegijoje nėra paprasta, reikia vos ne 10 balų vidurkio. Todėl dalis neįstojusiųjų vyksta mokytis į Lenkiją ar Vengriją, tačiau grįžta baigę studijas ne geriausiais balais. Kita vertus, ne visada lengva perprasti norvegus: pavyzdžiui, nėra aišku, kodėl Norvegijoje nepadidinamas vietų skaičius medicinos studijose, nors gydytojų trūksta. Vidutinis gydytojų amžius – apie 60 metų, o žmonės čia nedirba būdami pensinio amžiaus, kaip lietuviai. Jie per gyvenimą būna užsidirbę pinigų ir gali oriai išeiti į pensiją.
– Ar esate patenkintas savo darbu? Kaip pasikeitė jūsų savijauta?
– Ligoniai širdies ir kraujagyslių ligų požiūriu nebūna sudėtingi. Sunkesni atvejai gydomi centrinėje apskrities arba universitetinėje ligoninėje, todėl iššūkių profesine prasme nedaug. Centrinėje ligoninėje, į kurią suplaukia sudėtingesnėmis ligomis sergantys asmenys, dirbti būtų įdomiau, bet ten ir streso daugiau.
Apskritai didelėse ligoninėse konkurencija tarp gydytojų tokia pati didelė, kaip ir Lietuvoje, todėl konkuruoti su vietiniu norvegu svetimšaliui yra sudėtinga, tai reikalauja daug iššūkių. Todėl pirmenybę teikiu šiai ligoninei, kurioje susiduriu su kitokio pobūdžio iššūkiais: turiu daug savarankiškumo priimti sprendimus, vadovauju ambulatorinei širdies reabilitacijai.
Manau, per šiuos trejus metus mano gyvenime labai sumažėjo streso, mažiau skubėjimo, atsirado lengvesnis požiūris į gyvenimą, padaugėjo tolerancijos kitiems žmonėms. Kai tik atvykau į Norvegiją, planavau čia padirbėti laikinai. Dabar jau noriu čia įsikurti ir apie grįžimą į Lietuvą nemąstau. Planuoju ieškotis nuosavo būsto, nes nuomos kaina yra beveik tokia pati kaip paskolos įmoka.
– Koks gydytojo atlyginimas Norvegijoje?
– Vidutinis Norvegijoje gydytojo specialisto atlyginimas yra per 10 kartų didesnis nei tokio paties specialisto Lietuvoje. Beje, gydytojo atlyginimas Norvegijoje yra gerokai didesnis už vidutinį, todėl net ir čia tai dideli pinigai, už kuriuos gali sau leisti pakankamai daug. Gali keliauti, kur nori ir kada nori. Gali įsigyti automobilį – kokį nori ir kada nori. Gali imti būsto paskolą ir nesijaudinti, kad mėnesio pabaigoje neturėsi, už ką susimokėti mokesčius.
– Ką galite sau leisti už uždirbtus pinigus?
– Nuomai išleidžiu vieną šeštadalį atlyginimo, maistui – dar perpus mažiau. Lietuvoje santykinai daug išleidžiama maistui, nes atlyginimai maži, o maistas kainuoja beveik tiek pat, kaip kitose Europos šalyse.
Didžiausią pinigų dalį išleidžiu kelionėms, be to, kartą per 1–2 mėnesius grįžtu į Lietuvą aplankyti artimųjų ir draugų. Taip pat Norvegijoje yra mokestis už automobilį. Daug pinigų tenka išleisti keltams, kurių čia pakankamai daug, degalams, draudimui.
Dar yra metinis mokestis už televiziją: jeigu perki televizorių, turi palikti savo duomenis ir kasmet susimokėti už valstybinio transliuotojo programas. Tačiau užtat jose nėra reklamos.
– Kiek Norvegijoje reikia laukti specialisto konsultacijos?
– Eilės didelės, neseniai vidutinis laukimo laikas pas kardiologą būdavo apie tris mėnesius. Šiuo metu jis kiek sumažėjo, kadangi buvo imtasi priemonių perskirstyti pacientus. Šiuo metu dėl gana skubaus atvejo nukreipti ligoniai patenka pas gydytoją per 1–2 savaites. Ūmios ligos atveju pas gydytoją patenkama tą pačią dieną.
Lietuvoje šiuo metu veikiantis sveikatos apsaugos sistemos modelis taip pat yra skandinaviškas, todėl man perprasti Norvegijos sistemą nebuvo sunku.
Tačiau po trejų darbo čia metų supratau, kad Lietuvoje šis modelis įgyvendinamas kur kas efektyviau ir produktyviau. Manau, kad originalaus modelio kūrėjai būtų tuo neabejotinai patenkinti. Iš savo nedidelės patirties galiu drąsiai teigti, kad šeimos gydytojai Lietuvoje nepalyginamai efektyvesni, protingesni ir gabesni kontroliuodami bei gydydami širdies ir kraujagyslių ligas. Bent jau daug kūrybingiau sprendžia su kraujospūdžio kontrole kilusias problemas.
Beje, apskritis, kurioje dirbu, pagal gyventojų amžių seniausia Norvegijoje. Vidutinė gyvenimo trukmė čia – apie 85 metus. Norvegai širdies ir kraujagyslių ligomis serga mažiau negu lietuviai. Kita vertus, šių ligų gydymas Lietuvoje labiau pažengęs, patobulėjęs, yra daugiau vaistų ir įvairesnių jų kombinacijų, gydoma laikantis naujausių Europos specialistų rekomendacijų. Tačiau norvegai dažniau patys prisiima atsakomybę už savo sveikatą, supranta, kad tik vaistais situacijos nepakeis, todėl juos daug lengviau motyvuoti keisti gyvenimo būdą.
– Kur pats gydytumėtės – Norvegijoje ar Lietuvoje?
– Jei kiltų sveikatos problemų, pasitikėčiau norvegų sveikatos apsaugos sistema, bet daug kas priklauso nuo ligos pobūdžio ir specialisto, į kurį kreipiamasi. Norvegijoje viskas labai ištęsta. Tam tikrais atvejais grįžčiau į Lietuvą ir eičiau privačiai – tai būtų ir greičiau, ir pigiau.
Iki šiol labai pasitikiu Lietuvos odontologais, nes kainos 10 kartų mažesnės, o profesionalumas puikus ar net geresnis. Tai nesusiję su gydymu, bet kerpuosi taip pat visada Lietuvoje. Tiesiog taip esu pripratęs.
