Mokytojas kaip taikinys: kas vyksta už uždarų mokyklos durų

Mokykla vis dar laikoma saugia erdve, tačiau naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad ši saugumo idėja ne visada galioja tiems, kurie joje dirba. Neseniai užbaigtas Lietuvos mokslo tarybos finansuotas projektas apie mokytojų kritinį mąstymą, viktimizaciją ir psichologinę gerovę atveria tai, kas ilgą laiką buvo nustumta į paraštes – mokytojų patiriamą smurtą mokykloje.

Kelerius metus trukęs tyrimas subūrė prof. dr. Valdonės Indrašienės vadovaujamą įvairių sričių Mykolo Romerio Universiteto (MRU) mokslininkų komandą, kuri į šią temą pažvelgė iš skirtingų perspektyvų – edukologijos, psichologijos ir teisės. Ir tai, ką jie pamatė, nėra pavieniai incidentai.

Kokybiniame tyrime dalyvavo beveik 30 mokytojų iš skirtingų visos Lietuvos mokyklų: nuo dirbančių pradiniame ugdyme iki gimnazijų, turintys nuo vienerių iki arti keturių dešimtmečių patirtį. Kiekybiniame tyrime dalyvavo virš 1000 mokytojų.

Smurtas mokykloje dažniausiai neturi dramatiškos formos. Tai ne fiziniai susidūrimai, o nuosekliai besikartojantys veiksmai, kurie po truputį sekina mokytojus, veikia jų savijautą. Žodiniai įžeidinėjimai, nuvertinimas, spaudimas, ignoravimas, reputacijos menkinimas – visa tai tampa kasdienybės dalimi.

Anot tyrėjų, mokytojai smurtą apibūdino kaip nuoseklų menkinimą, viešą žeminimą, spaudimą paklusti, grasinimus ar neskaidrius sprendimus, kurie daro įtaką jų darbo sąlygoms.

Kasdienybė, kuri neturėtų būti norma

Mokytojai smurtą apibūdino kaip nuoseklų menkinimą, viešą žeminimą, spaudimą paklusti, grasinimus ar neskaidrius sprendimus, kurie daro įtaką jų darbo sąlygoms.

Sakykime, pamokos metu mokinys demonstratyviai ignoruoja mokytoją, garsiai komentuoja jo išvaizdą, aprangą ar kompetenciją, o klasė juokiasi. Mokytojas tęsia pamoką, tarsi nieko neįvyko.

Arba po darbo valandų į telefoną ateina žinutė iš tėvų: „Jūs neturite teisės taip elgtis su mano vaiku.“ Kitą dieną mokytojas jau kviečiamas „pasiaiškinti“.

Susirinkime kolega pašaipiai komentuoja sprendimus, o vadovybė nutyli. Vėliau mokytojas sužino, kad jo darbo krūvis keičiamas be paaiškinimo.

Tokios situacijos dažnai lieka tarp „nepakankamai rimta, kad reaguotum“ ir „per daug nemalonu, kad ignoruotum“. Būtent čia ir atsiranda pilkoji zona, kurioje smurtas įsitvirtina kaip norma.

Tyrimas rodo, kad spaudimas mokytojui kyla iš skirtingų šaltinių – mokinių, tėvų, kolegų, administracijos. Tačiau svarbiausia ne tai, kas jį sukelia, o tai, kad mokytojas dažnai lieka vienas. Galios dažniausiai ne jo pusėje.

Luko Kodžio nuotr./Iš kairės: doc. dr. Justinas Sadauskas, prof. dr. Odeta Merfeldaitė, prof. dr. Violeta Jegelevičienė, prof. dr. Valdonė Indrašienė, prof. dr. Asta Railienė, prof. dr. Jolanta Pivorienė, foc. dr. Daiva Penkauskienė, prof. dr. Romas Prakapas

Ir nors gali atrodyti, kad pavienės situacijos neturėtų turėti didelės įtakos, jų poveikis kaupiasi. Net ir retesnės, bet pasikartojančios patirtys mažina pasitenkinimą darbu ir gyvenimu, didina emocinę įtampą, silpnina ryšį su profesija.

Ypač stipriai veikia žodinis smurtas: įžeidinėjimai, menkinimas, grasinimai. Paradoksalu, tačiau labiausiai pažeidžiami tampa tie mokytojai, kurie savo santykius su mokiniais ar kolegomis vertino kaip gerus. Tokiose situacijose smurtas tampa netikėtu lūžiu – ne tik profesiniu, bet ir asmeniniu.

Tyrimas rodo, kad spaudimas mokytojui kyla iš skirtingų šaltinių – mokinių, tėvų, kolegų, administracijos.

Kai smurtas tampa patirtimi, o ne incidentu

Svarbi tyrimo įžvalga – smurtas nėra vien apie konkretų įvykį ar įvykius. Tai patirtis, kurią mokytojas interpretuoja, išgyvena ir įprasmina. Du žmonės gali susidurti su ta pačia situacija, tačiau vienam ji taps trumpu epizodu, o kitam – ilgalaikiu emociniu krūviu.

Čia išryškėja vienas svarbiausių apsauginių veiksnių – kritinis mąstymas. Gebėjimas atsitraukti, analizuoti, reflektuoti padeda ne tik geriau suprasti situaciją, bet ir sumažinti jos emocinį poveikį. Tai tarsi vidinis mechanizmas, leidžiantis nepasimesti sudėtingose aplinkybėse.

Vis dėlto, net ir stipriausias vidinis atsparumas negali pakeisti sistemos.

Teisinė analizė atskleidžia, kad Lietuvoje mokytojų apsauga nuo smurto vis dar fragmentiška. Nėra aiškiai apibrėžta, kas laikoma smurtu prieš mokytoją, ypač kai kalbama apie psichologines ar kibernetines formas. Trūksta aiškių reagavimo mechanizmų, o pagalba dažnai priklauso nuo konkrečios institucijos geranoriškumo.

Shutterstock nuotr./Perdegusi mokytoja

Tai reiškia, kad mokytojas, susidūręs su smurtu, neretai turi ne tik jį išgyventi, bet ir pats ieškoti būdų, kaip su tuo susitvarkyti.

Problema, kurią dar tik mokomės įvardyti

Tyrėjų komanda siūlo tokią pokyčių kryptį: nuo nacionalinės švietimo politikos iki kasdienių sprendimų mokykloje. Pokyčiai turi vykti keliuose lygmenyse vienu metu. Reikia ne tik aiškesnių taisyklių, bet ir veikiančios pagalbos sistemos, kuri leistų mokytojui jaustis ne paliktam vienam, o palaikomam.

Mokytojas, susidūręs su smurtu, neretai turi ne tik jį išgyventi, bet ir pats ieškoti būdų, kaip su tuo susitvarkyti.

Tyrimo svarbą liudija ne tik rezultatai, bet ir tai, kad pagaliau problema, kuri ilgą laiką buvo laikoma „darbo dalimi“, įvardyta garsiai – mokslinėje tarptautinėje konferencijoje.

Tarpdisciplininė mokslininkų komanda čia suvaidino esminį vaidmenį. Sujungdama skirtingas perspektyvas, ji parodė, kad mokytojų viktimizacija nėra pavieniai nesusipratimai. Tai sisteminis reiškinys. Ir kol jis lieka nematomas, tol jis kartojasi.

Mokytojas dažnai yra tas, kuris kuria saugią aplinką kitiems. Tuo tarpu saugi mokykla prasideda nuo saugiai besijaučiančio mokytojo.