1. Dainų šventės gimė protestantiškose šalyse, kur bendruomeninio dainavimo tradicijos itin gilios. Pirmoji dainų šventė pasaulyje surengta dar 1843 m. Šveicarijoje, Ciuriche. Joje dalyvavo 80 chorų, 2100 dainininkų. Po poros metų toks pats renginys įvyko Vokietijoje, Viurcburge. Įdomu tai, kad tarpukariu daugelyje kitų kraštų dainų švenčių tradicija nunyko, tačiau būtent Baltijos šalyse, kurios dainavimas savo kalba tapo svarbiu kultūrinio pasipriešinimo okupantams, o vėliau – tautos vienijimo elementu, ši tradicija įsigalėjo.
2. Nors dabar didžiuojamės savo dainų švente, regione su tokiu renginiu nebuvome pirmi. Protestantiškas Lietuvos kaimynes Latviją ir Estiją per jų gyventojus vokiečius dainų šventės idėja pasiekė gerokai anksčiau negu Lietuvą. Dar 1869 m. Tartu mieste vyrų dainininkų draugijos „Vanemuine“ iniciatyva buvo surengta Estijos dainų šventė, kurioje dalyvavo 46 chorai, 789 dainininkai, 56 muzikantai, susirinko apie 15 tūkst. žiūrovų.
3. Latviai nuo estų atsiliko nedaug: 1873 m. Rygoje miesto latvių draugija surengė pirmąją visuotinę Latvijos dainų šventę. Joje dalyvavo 45 chorai, 1003 dainininkai ir 16 muzikantų orkestras. Iki Pirmojo pasaulinio karo surengtos dar keturios visuotinės latvių dainų šventės.
4. Nors pirmoji nacionalinio masto dainų šventė Lietuvoje įvyko 1924 m., mažesnio masto dainų šventės ir mūsų krašte vyko jau gerokai seniau. Kaip ir latvių bei estų, lietuviškos dainų šventės pradėjo vystytis dėl vokiškos kultūros: Mažojoje Lietuvoje, kur lietuviai gyveno valdomi Vokietijos. Pirmąkart lietuviškas choras viešai uždainavo 1895 m. ant Rambyno kalno, kuris tapo mėgstama masinio dainavimo ir žmonių susibūrimo vieta.
5. Toliau vystytis tradicijai padėjo tais pačiais 1895 m. įsteigta Tilžės lietuvių giedotojų draugija, kuriai vadovavo Vydūnas. Ji rengė vaidinimus, koncertus, vakarus, Jonines Mažojoje Lietuvoje: Tilžėje, Klaipėdoje, Rusnėje, Ragainėje, Smalininkuose ir kituose miestuose. Jų metu giedodavo ir choras. Tokie renginiai greitai tapo populiarūs, į juos kartais susirinkdavo net tūkstantis žmonių.
6. Iš pradžių tokios šventės vadintos žieminėmis, vasarinėmis lietuvių šventėmis, bet 1902 m. pirmąkart įvyko šventė, kurią jos rengėjai pavadino būtent dainų švente. Vėliau, dar iki I pasaulinio karo, tokios šventės, kuriose giedodavo skirtingi lietuviški chorai, Jurbarke, Simne ir kituose miestuose vyko dar kelis kartus.
7. 1906 m. pirmąkart gimė sumanymas surengti visos Lietuvos dainų šventę. Apie tai rašė „Vilniaus žinios“, bet galiausiai šventė neįvyko dėl organizacinių nesutarimų.
8. Paskelbus nepriklausomybę idėja vėl atgimė. Nacionalinės dainų šventės didžiausias iniciatorius buvo muzikas Juozas Žilevičius. Jis, ištyręs ir aprašęs estų bei latvių dainos ir šokio šventimo tradiciją, ėmė organizuoti specialius kursus Lietuvos muzikos mokytojams, registravo chorus ir jų atliekamą repertuarą.
9. Idėja „užkabino“ ir kitus lietuvius. Pirmasis iniciatorių būrelio pasitarimas Lietuvos švietimo ministerijoje įvyko 1923 m. gruodį. J.Žilevičius pranešė, kad šventėje dalyvauti nori net 109 chorai iš visos Lietuvos. Kadangi daug chorų dainavo tas pačias dainas, buvo sudaryta komisija, kuri rūpinasi, kad chorai tinkamai paruoštų ir suderintų repertuarą.
10. 1924 m. vasarį nutarta, kad renginys turi vadintis Dainų diena. Liepos 7–28 d. dirigentai Stasys Šimkus ir Julius Štarka vyko į 31 vietovę tikrinti, ar chorai yra tinkamai pasirengę. Atranka buvo griežta: bet kam dainuoti neleista, reikalauta, kad į chorus būtų priimami tik gerus balsus turintys žmonės, kad jie griežtai paklustų dirigentui.
11. Galiausiai 1924 m. rugpjūčio 23 ir 24 d. Kaune įvyko pirmoji Dainų diena. Joje dalyvavo 86 chorai, apie 3000 dainininkų. Jie sudainavo 36 dainas – 22 liaudies dainas ir 14 originalių dainų. Be didmiesčių ir apskričių centrų chorų, šventėje dalyvavo ir Antašavos, Ylakių, Kavarsko, Kybartų, Klovainių, Krakių, Mosėdžio, Pasvalio, Radviliškio, Simno, Surviliškio, Sintautų, Sedos bažnytiniai chorai.
12. Iš visos Lietuvos susirinkę choristai buvo apgyvendinami gimnazijoje, mokyklose, kaip ir dabar. Tiesa, jie miegojo ant šieno. Choristai buvo vaišinami ir arbata, tik puodukus ir užkandos turėjo atsivežti patys.
13. Tarp dainų, kurios buvo atliktos šioje šventėje, buvo ir tokios dabar puikiai žinomos dainos kaip „Lietuva brangi“, „Lietuviais esame mes gimę“, „Jaunimo giesmė“. O šventę pradėjo V.Kudirkos „Tautiška giesmė“.
14. Vienos dienos stovimas bilietas į dainų šventę 1924 m. kainavo vieną litą. Sėdimi bilietai – nuo dviejų iki aštuonių litų. Į pirmąją šventės dieną buvo parduoti 11 842 bilietai, o į antrąją – 7895. Tačiau laikraščiai rašė, kad susirinko apie 60 tūkst. žmonių.
15. Ir daugelis jų liko patenkinti. Laikraščiai rašė, kad šventė sužavėjo klausytojus. „Galingiausiai, žinoma, skambėjo, „Lietuva Tėvyne mūsų“ ir „Lietuviai esame mes gimę“, bet liaudies dainos taip par nunešė klausytojų sielas į užburtą garsų karaliją ir tūkstančiai Lietuvos piliečių tikrai pragyveno visi kartu laimingas valandas“, – rašė 1924 m. rugpjūčio 26 d. „Lietuvos žinios“.
16. Dainavimo tradicijų nepamiršo ir Klaipėdos kraštas. 1927 m. birželio 6 d. surengta pirmoji Klaipėdos krašto lietuvių dainų šventė, kurioje giedojo 12 chorų su 800 dainininkų. Šventėje atlikta 18 vokalinių kūrinių. Antrasis šio krašto dainos mėgėjų sambūris vyko 1933 m., trečiasis – 1938 m., jame dalyvavo apie 2000 dainininkų.
17. Sulaukusi pasisekimo Dainų diena įvyko ir vėl. 1928 m. liepos 1 d. Kaune surengta antroji Lietuvos dainų šventė. Joje dalyvavo apie 6000 dainininkų ir 92 chorai , programoje buvo 21 kūrinys. Šventėje kaip svečiai pirmąkart dalyvavo ir užsienio lietuviai: Rygos lietuvių „Šviesos“ choras.
18. Šios šventės metu buvo galima išvysti ir dabartiniams laikams neįprastą reginį: 250 moksleivių atliko gimnastikos pratimus, o jiems akompanavo choras, dainuodamas populiarias liaudies dainas.
19. 1930 m. birželio 20 d. įvyko trečioji ir paskutinė nacionalinė Dainų šventė, vykusi tarpukariu. Ji buvo surengta Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių proga, šia proga kūrinius atliko ne tik chorai, bet pirmąkart dienos šviesą išvydo Vytauto Didžiojo garbei Liudo Giros sukurta misterija „Vytauto žemė“.
20. Nepaisant viso dėmesio profesionalumui ir dirigentų pastangų, reikalavimai dainų šventei augo, o to meto lietuviška spauda kartais dėl dainų pareikšdavo ir kritikos. „Choras susirinko milžiniškas, bet jo pasiruošimas vargu ar parodė, kad mūsų dainininkai mėgėjai dainos meno srity būtų regimai pažengę pirmyn. Tas pat nelankstumas, negreitas ar ir visiškas nereagavimas į dirigento sumanymus, stoka klausinio aštrumo, stoka atidumo“, – 1930 m. birželio 21 d. rašė „Lietuvos žinios“.
21. Tiesa, čia pat laikraštis ir pagiria pasirodžiusius. „Bet taip yra nevien iš dainininkų priežasties. Mūsų provincijos choristai daugumoje neturi rimtų ar bent kiek įmanomų dirigentų, chorų vedėjų. Didelis choristų pasiryžimas ir pasiaukojimas jau parodo jų dainų meilę. (…) Momentais, kada dirigentai sugebėdavo uždegti dainininkus dainos meno ugnimi, milžiniškas choras skambėjo galingai ir darė nepaprastą įspūdį“, – rašė laikraštis.
22. Nors daugiau dainų švenčių tarpukariu nevyko, dainos ir šokiai lietuvius vienijo ir toliau. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu vyko ne tik nacionalinės, bet ir gausybė regioninių ar miestų dainų švenčių. Jas rengė visuomeninės organizacijos: šauliai, ateitininkai ir t.t.
23. 1937 m. birželio mėnesį Kaune „Jaunoji Lietuva“ surengė renginį, laikomą pirmąja nacionaline šokių švente. Jo metu 448 šokėjai, atrinkti iš įvairių Lietuvos vietovių, pagal bendrą aikštės brėžinį pašoko keletą tautinių šokių.
24. Būtent šokių šventės leido atsirasti ir lietuviškam vyriškam tautiniam kostiumui. Būtent XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai pradėjo gana sparčiai plėtotis tautiniai šokiai ir šokių šventės, pirmą kartą iškilo būtinybė siūdintis vyriškus tautinius kostiumus: iki tol tokių kostiumų beveik niekur nebuvo. Taip šokių šventės tapo svarbiausiu veiksniu, formuojančiu tokio kostiumo išvaizdą.
25. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje nuspręsta, kad dainų ir šokių šventėms būtina suteikti organizuotą valstybinį pobūdį. Parengtas Dainų švenčių įstatymo projektas numatė švenčių periodiškumą ir apimtis: rajoninės Dainų šventės būtų rengiamos kasmet, visuotinės – kas penkeri metai. Artimiausią šventę buvo numatyta rengti 1943 m. Deja, prasidėjęs II pasaulinis karas ir tragiški Lietuvos istorijos įvykiai tuomet numatytai šventei įvykti neleido...
