Nors kūltupių Lietuvoje yra, šis paukštis skiriasi nuo kitų, mat yra gerokai šviesesnis. Šviesiai smėliškas kūltupio viršus spalviškai praktiškai nesiskiria nuo pilvinės ir sparno priekinės dalies, tačiau balsvas antakis yra vienodos spalvos, o priekyje nėra rudeniniam paprastajam kūltupiui būdingo rusvumo, ausies sritis spalviškai neišsiskiria iš galvos fono. Tokie skiriamieji bruožai būdingi tik vienam paukščiui – palšajam kūltupiui (Oenanthe isabellina).
Kaip pasakoja paukštį užfiksavęs ornitologas Saulius Karalius, pastebėjęs padangių svečią ėmė jį fotografuoti. „Nedelsdamas pradėjau paukštį fotografuoti, juolab, kad palšasis kūltupis buvo maždaug dvigubai jaukesnis nei gana baugštūs mūsiškiai gentainiai ir prisileisdavo apie 10 metrų atstumu. Pavykusiose nuotraukose galima matyti, kad palšojo kūltupio kojos ir snapas stipresni, uodega trumpesnė, o stovėsena dažnai statesnė nei paprastojo kūltupio“, – teigia S.Karalius.
Vyras teigia, kad neseniai šis paukštis buvo pastebėtas ir kaimyninėje šalyje. „Visai neseniai, šešiomis dienomis anksčiau nei Lietuvoje, palšąjį kūltupį savo šalyje pirmą kartą aptiko ir estai, tuo tarpu Latvijoje jau stebėti margasis ir dykuminis kūltupiai, o šis dar neaptiktas. Suomijoje per stebėjimų istoriją registruoti net 23 šios rūšies stebėjimo atvejai, Švedijoje 17, tuo tarpu didžiulėj Lenkijoj tik 2 stebėjimai“, – aiškino S.Karalius.
Skirtingai nuo kitų kūltupių rūšių patinai nuo patelių praktiškai nesiskiria. Kaip ir visi kūltupiai, išskyrus mūsiškį, palšieji kūltupiai yra pietiečiai, plačiai paplitę Mongolijoje, Kazachstane bei Vidurinėje Azijoje, vakaruose veisimosi arealas siekia Graikiją.
