Iki šiol, kai tik aplanko vyro kapą, moterį nupurto šiurpas prisiminus, kaip vieną kartą palaidojus numirėlį teko krapštyti jį iš kapo ir laidoti dar kartą.
Nuo sunkios ligos mirusį 67 metų Albertą Pinigį laidojo liepos mėnesį. Kapų prižiūrėtoja J.K.Pinigienei leido pačiai išsirinkti kapo vietą.
Našlei patiko plotas ant kalnelio, šalia senųjų kapų, ten moteris ir nutarė palaidoti sutuoktinį.
Seniūnijos darbuotoja perekšlietei nė puse lūpų neužsiminė, jog pasirinktoje vietoje yra kadaise paklotas vandentiekis.
Velionį į Smilgių kapines atlydėję giminaičiai ne tik patyrė netekties širdgėlą, bet tapo ir neįtikėtinos situacijos liudininkais.
Leidžiant karstą į duobę šio kojūgalis dunkstelėjo į vandentiekio vamzdžius ir atsistojo beveik stačias, nes kitoje duobės pusėje įgriuvo žemės. Ant vamzdžių nusileidusį karsto galą dar ir vanduo apsėmė, nes tuomet kaip tik laikėsi lietingi orai.
„Duobkasiai padėties ištaisyti nebegalėjo. Kaipgi duobę pagilinsi, jei kastuvai remiasi į vamzdžius? Jie sakė, kad duobės dugne net 3 vamzdžiai gulėjo, ir stebėjosi, kad kapų prižiūrėtoja skyrė tokią laidojimo vietą“, – pasakojo J.K.Pinigienė.
Giminės ir kaimynai našlei ėmė patarinėti nutraukti laidotuves, neleisti velionio užkasti. Kur tai matyta, kad lietuviai negyvėlį į duobę leistų stačią? Bet kilusį erzelį sutramdė kunigas.
„Jis užriko: ar baigsit tą bobturgį? Ir liepė duobę užkasti. Ir aš, ir dukra buvome sutrikusios, todėl nebesipriešinome. Taip mano vyrą ir palaidojo – stačiom ant vandentiekio vamzdžių“, – neįtikėtiną istoriją „Panevėžio rytui“ papasakojo moteris.
Po laidotuvių giminė atsikvošėjo. Velionio duktė Deimantė Morkūnienė, žvalgydamasi Smilgių kapinėse, ėmė spėlioti, kur eina kapo dugne gulėję vamzdžiai. Velionio dukra su pusbroliu nulėkė į seniūniją aiškintis, kaip ir kur po kapinėmis išvedžiota trasa. Perekšliečiams buvo pasakyta, kad nėra jokių kapinių ir vandentiekio tinklo planų.
Povilui Žaguniui įsikišus Smilgių kapinėse buvo paskirta nauja kapvietė, J.K.Pinigienė privalėjo samdyti duobkasius ir savo lėšomis iš naujo organizuoti vyro laidotuves. Perlaidojimui ji išleido 900 litų. Pusę šios sumos kompensavo rajono savivaldybė.
„Jūs neįsivaizduojate, kaip buvo baisu savaitę pažliugusiame purve pragulėjusį karstą traukti lauk. Manau, kad joks žmogus tokios nepagarbos nenusipelno. Galva neišneša, kaip kapuose gali būti vandentiekis ir dar kad prižiūrėtojas skirtų laidojimo vietą tiesiai ant jo. Sako, kad perlaidojimo vietoje vamzdžių nėra. Bet jei nėra jokių planų, kaip gali žinoti? Tiesia linija nuo anos duobės ištisai kapai eina. Gal tie žmonės irgi ant vamzdžių guli?“ – sakė ji.
