Vaikystėje, kai Mantui buvo dvylika, jį pagrobė nusikaltėliai, reikalavę iš tėvų išpirkos. Vaiką rado leisgyvį, tačiau trauma liko gili – ir fizinė, ir psichologinė. Kūno skausmus vėliau pradėjo malšinti narkotikais, vėliau sekė nusikaltimai, tarp kurių – ir užsakyta žmogžudystė.
Su Mantu susitinkame Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Psichosocialinės ilgalaikės reabilitacijos būryje. Jis – vienas iš dailės terapinio projekto „Gyvi“ dalyvių, kurio darbai kartu su kitų nuteistųjų kūriniais buvo pristatyti Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Pokalbyje dalyvauja ir atvejo vadybininkė Jūratė Danielė, ji – projekto „Gyvi“ iniciatorė ir kuratorė, jau 17 metų dirbanti su nuteistaisiais, o iš jų 10 metų – su priklausomybių turinčiais žmonėmis. Šiemet Pravieniškių 2-ajame kalėjime minimas ir psichosocialinės reabilitacijos būrio veiklos dešimtmetis.
– Mantai, jūsų istorija prasidėjo dar vaikystėje. Paieškojus informacijos internete, galima rasti straipsnių apie jūsų pagrobimą.
Mantas: Taip, tada man buvo dvylika. Mane pagrobė reikalaudami išpirkos iš tėvų. Iki tol buvau idealus vaikas, o po pagrobimo visas gyvenimas – ir mano, ir tėvų – apsivertė aukštyn kojom. Pradėjau neiti į mokyklą, atsirado psichologinių problemų, kamavo didžiuliai fiziniai skausmai.
