Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2015 10 03

Privatus detektyvas: tirdami kartais pasitelkiam ir šiuolaikinius „stebuklus“

Tirdami bylas, privatūs detektyvai pasitelkia ne tik įvairius šiuolaikinius „stebuklus“, tokius, kaip narkotines medžiagas ant daiktų aptinkantys testai, bet ir kūrybiškumą, kuris šiame darbe – būtinas. Tuo įsitikinęs privatus detektyvas Olegas Rimanas. Pasak jo, ieškant informacijos, jam yra tekę apsimesti mergina, o jo kolegei – net raustis po šiukšlyną.
Detektyvas
Detektyvas / 123rf.com nuotr.

„Viena mano kolegė Australijos detektyvė (tarp kitko, lietuvė) mane nustebino. Ji sako – man reikia šiandien atlikti tyrimą, bet prie privataus namo, tai apsirengsiu darbiniais drabužiais ir konteineryje ieškosiu knygos ar kažko kito, suplėšyto į gabaliukus. […] Tokio tyrimo, kad reikėtų raustis po šiukšles, man dar neteko atlikti. Bet iš esmės, jei būtų būtinybė, jei reikėtų, kodėl gi ne?“ – svarsto O. Rimanas.

Apie detektyvo darbo ypatumus jį kalbina LRT OPUS laidų vedėjas Richardas Jonaitis ir LRT.lt portalo žurnalistė Goda Raibytė.

R. Jonaitis: Buvimas detektyvu ir darbas kriminalinėje policijoje – ar šie du dalykai susiję?

O. Rimanas: Be abejo, jie susiję tiesiogiai, nes, mano manymu, žmogus be panašaus darbo patirties negalėtų teikti privataus detektyvo paslaugų. 

Tokio tyrimo, kad reikėtų raustis po šiukšles, man dar neteko atlikti. Bet iš esmės, jei būtų būtinybė, jei reikėtų, kodėl gi ne?

R. Jonaitis: Kaip persipina šios dvi profesijos?

O. Rimanas: Jei teisėsauga atlieka tyrimus valstybės vardu, tai privatūs detektyvai dažniausiai atlieka privačius tyrimus kliento užsakymu. Bet tie tyrimai yra labai panašūs, kartais – tokie pat, o kartais – net platesni, nes teisėsauga ne visose srityse klientui gali padėti. [...]

Tai yra toks darbas, kur tikrai reikia turėti patirties teisėsaugos srityje, reikia turėti teisinį išsilavinimą ir, žinoma, gyvenimo patirties. Reikia turėti to kūrybiškumo, kurio turėtų turėti kriminalinės policijos pareigūnai. Ne visa policija, bet kriminalinė policija turėtų turėti panašių tarnybų, kur tiriami sunkūs nusikaltimai, kur vykdoma dingusių be žinios žmonių paieška ir t. t. Taigi tie darbai yra panašūs, bet, žinoma, ir skirtumų yra labai daug.

R. Jonaitis: Tai Jūs, detektyvai, esate kaip džiazo muzikantai, lyginant su kriminalinės policijos atstovais, kurie yra kaip akademinio roko atstovai. Jūs daugiau džiazuojantys, daugiau improvizuojantys, turite daugiau laisvių ir greitų sprendimų?

O. Rimanas: Galime diskutuoti iki ryto, nes mūsų sprendimai, iki sausio mėnesio nesant įstatymui, reglamentuojančiam šią veiklą, galėjo būti pasverti tik vadovaujantis kitais įstatymais, kitomis teisės normomis, nes reikėjo pačiam spręsti, [kaip elgtis] kad nepažeistum įstatymo. O teisėsaugos pareigūnai, be abejo, visada turėjo ir turės įstatymus, nuostatus ir t. t. Tad jų veikla yra aiškesnė.

G. Raibytė: Paminėjote detektyvų veiklą reglamentuojantį įstatymą, kuris buvo priimtas tik šių metų balandį. Tai kaip detektyvai dirbo iki tol?

O. Rimanas: Šis įstatymas gal ir nepalengvins [mūsų darbo], kai kur – jį pasunkins, o kai kur įneš ir teisinio absurdo, kurį, deja, reikės tvarkyti po sausio mėnesio.

Lietuvoje yra pakankamai įstatymų, kurių normų žinojimas detektyvams leido dirbti. Tai yra Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, Visuomenės informavimo įstatymas. Ten yra normos, skirtos ir kiekvienam asmeniui, [nurodoma] ką jis gali daryti, rinkdamas informaciją. Tai yra pagrindinis mūsų šalies dokumentas – Konstitucija. Pavartykite – labai trumpa knyga, bet ten labai daug aprašyta, ką žmogus gali ir ko negali.

G. Raibytė: Iš tiesų tai – labai įdomu. Bet ar tai nereiškia, kad beveik bet kuris žmogus galėjo tapti detektyvu?

O. Rimanas: Pasivadinti gali bet kas – ir profesoriumi, ir detektyvu, bet ar žmonės pas jį eis, ar jis turės galimybę jiems padėti, tai jau yra kitas klausimas.

Kai kurie detektyvai buvo be adreso, kur juos surasti, nurodytas tik telefonas ir vienkartinė išankstinio mokėjimo kortelė. Tai tokie ir detektyvai... 

Nors realiai – taip, kiekvienas galėjo tapti detektyvu, bet iš tikrųjų jų buvo ne tiek ir daug – tų tikrųjų, kurie teikė paslaugas, kurie yra žinomi, kuriuos surasi, tarkime, pasinaudojęs paieškos sistema „Google“. Kai kurie detektyvai buvo be adreso, kur juos surasti, nurodytas tik telefonas ir vienkartinė išankstinio mokėjimo kortelė. Tai tokie ir detektyvai... Aš pats su jais nebendrauju ir kitiems nepatarčiau bendrauti.

R. Jonaitis: Kokius filmus Jūs žiūrite? Ar žiūrite kriminalinius filmus ir visą laiką kankinatės, bandote išspręsti tam tikras užduotis?

O. Rimanas: Uždavėte įdomų klausimą. Kadangi detektyvas turi būti kūrybiškas žmogus, kaip ir kriminalinės policijos pareigūnas, be to neįsivaizduoju nei buvusio savo darbo, nei dabartinio.

Ta kūryba […] yra susijusi su iliuzija, su magija. Esu vienas iš Lietuvos iliuzionistų klubo narių. Kai ten žiūrovai užduoda klausimą, kokios triukų paslaptys, aš atsakau – atsipalaiduokite, pailsėkite, nereikia galvoti apie triuko paslaptį.

Taigi, ir žiūrint filmus, yra reta galimybė atsipalaiduoti ir tiesiog žiūrėti, įsitraukti į tai. Ne tu ten viską organizuoji, o kažkas kitas už tave, tu tik žiūri. O gal kartais ir iš filmų patirties gali pasisemti.

G. Raibytė: Norėčiau paklausti apie žmogaus teisę į privatų gyvenimą. Kaip detektyvai laviruoja šiuo klausimu? Kaip nepažeidžiate privataus žmogaus gyvenimo?

O. Rimanas: Jie laviruoja taip, kaip laviruos ir po įstatymo priėmimo. Deja, įstatymas neišsprendžia šios problemos. Profesiją mes lyg ir įteisiname. Iki tol, kaip kai kurie oponentai sako, tokios profesijos nebuvo, nors Statistikos departamente pagal veiklų klasifikatorių ji iš esmės buvo. Ir visame pasaulyje ji buvo. O, jei prisiminsime Allaną J. Pinkertoną arba kitus pasaulinio masto privačius detektyvus, tai šiai veiklai jau – du šimtai metų.

Klasikinis pavyzdys – kai šneka apie privačius detektyvus, visi įsivaizduoja, kad jie tik neištikimybę ir tiria, kitų tyrimų neatlieka. Tai – klaidinga nuomonė.

Šiuo atveju blogybė yra, kad turi laviruoti. Jei įstatymas atsirado, turi jau ne laviruoti, o tiksliai žinoti, kaip veikti, teisėtai suteikti klientui paslaugas, nepažeisti įstatymų. […] Proporcingumas tarp privataus detektyvo galimybių, jo teisių, pareigų ir draudimų yra neišspręstas.

O anksčiau taip ir buvo – pats detektyvas turėjo nuspręsti, kad tų ribų neperžengtų. Klasikinis pavyzdys – kai šneka apie privačius detektyvus, visi įsivaizduoja, kad jie tik neištikimybę ir tiria, kitų tyrimų neatlieka. Tai – klaidinga nuomonė.

R. Jonaitis: O koks tokių tyrimų procentas?

O. Rimanas: Pas mus svetainėje yra nurodyta apie 15 paslaugų, tai ši – tik viena iš jų. O tokių užsakymų – gal trečdalis. Tai palyginus yra nemažai.

R. Jonaitis: O kas daugiau užsakinėja tokias paslaugas – vyrai ar moterys?

O. Rimanas: Nėra skirtumo. Tai priklauso nuo žmogaus, o jis moteris ar vyras – nėra skirtumo. Būna ir taip, ir taip. Taigi Civilinis kodeksas tai leidžia. Net ne leidžia, o žmogus privalo surinkti įrodymus civilinei bylai […]. Tarp jų – ir įrodymus dėl neištikimybės, nes skyrybos galimos ne tik dėl smurto, o, tarkime, ir dėl neištikimybės.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius