G. Raibytė: Ir to nėra tik tuo atveju, kai yra pasirašoma priešvedybinė sutartis?
O. Rimanas: Jokiu būdu ne. Taigi sutuoktiniai vienas kitą privalo gerbti, tai – buvusio Šeimos kodekso principai. Dabar gi viskas – Civiliniame kodekse: gerbti, tausoti bendrą turtą, prižiūrėti vaikus ir t. t. Ir, kai viena iš šalių to nedaro, atsiranda bendrų teisių pažeidimas. Tada žmonės gali priimti sprendimą nutraukti santuoką. Santuokos nutraukimo pagrindai išdėstyti šiame kodekse. Vienas iš tų pagrindų yra santuokos nutraukimas dėl neištikimybės. Bet kaip tai įrodyti? Teismui reikia pateikti įrodymus, kad tavo antra pusė – neištikima.
Tu pats turi tai padaryti. Policija tau nepadės, advokatai nepadės, antstoliai taip pat tiesiogiai nepadės […]. Na, žmonės kartais kreipiasi į advokatus, jie gali surašyti dokumentus, ieškinius. Bet pačių įrodymų surinkti jie negali. Tada jie suranda privačius detektyvus ir prašo pagalbos. Taip yra šiandien.
Vienas iš tų pagrindų yra santuokos nutraukimas dėl neištikimybės. Bet kaip tai įrodyti? Tu pats turi tai padaryti.
Kai nėra įsigaliojusio įstatymo, visada klientui sakome – žiūrėkite, gal pirmiausia pasamdykite advokatą, kuris eis į teismą, nes mes ten neisime, neteiksime įrodymų. Reikia advokato, kuris supras, kokių įrodymų jam reikia, ir mes, dirbdami vienoje komandoje su advokatu ir klientu, tuos įrodymus bandysime surinkti. Kitaip mes būsime apkaltinti teisme.
R. Jonaitis: Ar galite pasakyti, kokia yra Jūsų surinktų duomenų teisinė nauda ir vertė? Ar ji yra reali? Ar Jūsų įrodymai turi svorio?
O. Rimanas: Dažniausiai jie padeda, kai yra vaikų išlaikymo klausimas. Tai – įrodymai, kuriuos pateiks advokatas. Pavyzdžiui, nuotraukos, antstolių faktinio aplinkybių konstatavimo protokolai.
Dėl privatumo pažeidimo klausimo – žurnalistai gali gatvėje filmuoti, žmogų netyčia nufotografuoti gatvėje. Ta nuotrauka gali kažkur atsirasti. Na, taip pat šiandien daro ir detektyvai.
Mes galvojome, kad įstatymas tą klausimą išspręs ir bus proporcija tarp žmogaus teisių į privatų gyvenimą apsaugos ir teisių suteikti paslaugą tam klientui, kurio teisės pažeistos. Mūsų manymu, tos proporcijos šis įstatymas nenustato.
R. Jonaitis: O kokia yra galimų tyrimų amplitudė – nuo ko iki ko? Dingę žmonės, dingusios brangenybės…?
O. Rimanas: Kaip ir minėjau, galime suteikti 15 paslaugų. Žinoma, teikiamų paslaugų įvairovė gali būti ir daug platesnė. […]
Iš tikrųjų kartais atliekame darbus dėl ko kito – be pinigų, be atlygio. Tai būna tokie tyrimai, kurie mums patiems įdomūs.
Gana dažnai yra dingęs žmogus, koks nors mūsų šalies gyventojas tose šalyse, kur jis suranda darbą: Anglijoje, Airijoje, Norvegijoje. Jis dingo ten, o giminės – čia. Nėra ryšio, neatsako el. paštu, telefonas išjungtas. Dažnai žmonės kreipiasi dėl tokių atvejų. Tada pasitelkiame savo partnerius, kurių turime visame pasaulyje (na, ne kiekvienoje pasaulio šalyje, bet esame vienos kitos tarptautinės federacijos nariais). Per kolegas bandome tą klausimą spręsti. Žinoma, tai yra verslas, todėl tos paslaugos, deja, kainuoja.
R. Jonaitis: O ar nebūna entuziastų, kurie sako: „Aš, aš, aš noriu ištirti!“?
O. Rimanas: Iš tikrųjų kartais atliekame darbus dėl ko kito – be pinigų, be atlygio. Tai būna tokie tyrimai, kurie mums patiems įdomūs. Dažniausiai tai susiję su istorija, su Vilniaus, Lietuvos istorija. Būna ir tokių tyrimų.
Taip pat būna, kad ateina tėvai, dažnai – vienišos mamos. Jie verkia, ir mes turime būti ir psichologais. Jie nežino, kaip susitvarkyti su savo vaiku, kuris nekalba, neklauso. Jie įtaria, kad jis pradėjo vartoti narkotikus, bet negali jo pagauti už rankos. Tokiais atvejais siūlome konkrečias priemones dėl to vaiko aplinkos nustatymo, sykiu – ir dėl narkotinių medžiagų aptikimo. Net nematydami to vaiko, turėdami tik daiktus, kuriuos jis čiupinėjo, naudojame šiuolaikines technologijas. Yra Izraelio gamybos testų, kurie skirti nustatyti, ar ant tų daiktų yra narkotinių medžiagų mikrodalelių, o, jei yra, tai kokios jos. Yra tokių „stebuklų“.
R. Jonaitis: Vien žmogui palietus kažkokį daiktą?
O. Rimanas: Tai nėra ekspertizė. Tai nėra įrodymas, kad jis vartoja, bet tai įrodymas, kad jo aplinkoje yra narkotinės medžiagėlės. Ir tada jau galima [tirti toliau].
Yra Izraelio gamybos testų, kurie skirti nustatyti, ar ant tų daiktų yra narkotinių medžiagų mikrodalelių, o, jei yra, tai kokios jos. Yra tokių „stebuklų“.
Bet tai nėra vien vaikų problemos. Kartais būna ir bohemos atstovų. Žmonės sako – mano žmona po koncerto kažkur užsilaiko, akys blizga, bet negaliu jos pričiupti, pagauti. Tai štai tokie atliekami tyrimai. Yra ir daugybė kitų, dabar jų visų spektrą sunku net išvardinti.
R. Jonaitis: Gal yra rezonansinių, žymių bylų, prie kurių Jūs esate prisidėjęs, kurias išaiškinote kaip detektyvas arba praeityje – kaip kriminalinės policijos atstovas?
O. Rimanas: Mūsų svetainėje yra surašyti mūsų credo. Jų yra penki. Vienas jų – mes išsaugome kliento konfidencialumą ir apskritai konfidencialumą. Taigi šiuo atveju konkrečių pavardžių, vardų, datų minėti neturiu teisės. Bet dėl garsių bylų – galiu pasakyti apie mūsų Seimo narės ponios Neringos Venckienės bylą. Teko dalyvauti, tiriant privačiai.
R. Jonaitis: Jūs išsiaiškinote, kad ji yra Čikagoje?
O. Rimanas: (Juokiasi.) Ne, tai gal kolegos policijoje išsiaiškino ar žurnalistai. Iš senesnių bylų – kunigo Ričardo Mikutavičiaus byla, paveikslų istorija.
Kad nebūtų klausimų, kuriai pusei atstovavome tiems, kurie vykdė nusikaltimus, ar tiems, kurie norėjo juos pričiupti, musų kitas credo punktas – esame toje barikadų pusėje, kur yra visa teisėsauga, kur yra padorūs žmonės, bet ne toje, kur yra nusikalstamo pasaulio atstovai.
G. Raibytė: Kol nebuvo Jūsų veiklą reglamentuojančio įstatymo, tokios profesijos teoriškai nebuvo. Tai kaip Jus vertino teisėsaugos atstovai? Ar nežiūrėjo į Jus pašaipiai?
Esame toje barikadų pusėje, kur yra visa teisėsauga, kur yra padorūs žmonės, bet ne toje, kur yra nusikalstamo pasaulio atstovai.
O. Rimanas: Na, tai yra kita problema. Tikėjome, kad ją išspręs įstatymas, kad būsime jų kolegos ar bendradarbiai. Nors ir patys esame iš ten (mano komandoje yra keli žmonės [iš tos srities], aš dirbau viename kriminalinės policijos padalinyje, kitas kolega – kitame), buvę kolegos, bet į mus žiūrėjo kreivai, ypač – vadovai. Jie žiūrėjo į mus tik kaip į informacijos surinkėjus, kaip į kažkokius nelegalus. Deja, taip buvo […].
