„Duok Dieve, kad man nereikėtų savo tėvynėje kariauti, ir vyrų vesti į operaciją, kad nematyčiau jų sužalotų ir žuvusių“, – kalba E.Lastauskas.
Apie pasirinkimus, grėsmes, patriotiškumą ir baimes – 15min pokalbis su E.Lastausku.
– Lietuvoje nuo 2017 metų dislokuota tarptautinė NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė, apie grėsmes iš kaimyninės Rusijos daug kalbama viešoje erdvėje. Tačiau ir jums pačiam, matyt, teko girdėti skeptikų nuomonių, kad per daug dėmesio skiriame šalies gynybai, nes „kas čia mus puls“, o jei puls, tai „kas čia mus gins“. Kokia jūsų nuomonė? – 15min paklausė E.Lastausko.
– Reali grėsmė iš Rusijos atsirado nuo 2014 metų. Tam, kad tai suvoktum, reikia daug investuoti – reikia žinių ir patirties. Ilgą laiką tarnavau karinėje žvalgyboje, ir mano darbas buvo analizuoti grėsmes ir pateikti variantus, ką su jomis daryti.
Mes taip pat galime nesuvokti savo sveikatos grėsmių. Bet kai ateiname pas gydytoją, ir jis pasako, kad kažkas negerai, mes nesakome, kad gydytojas kalba nesąmones.
Mes taip pat galime nesuvokti savo sveikatos grėsmių. Bet kai ateiname pas gydytoją, ir jis pasako, kad kažkas negerai, mes nesakome, kad gydytojas kalba nesąmones. Pasitikime profesionalu, nes tas žmogus skyrė daug metų studijoms ir studijavo žmogaus kūną, žino jame vykstančius procesus.
Taip pat ir mes – kariškiai, saugumo pareigūnai, politikai – dažnai kiekvienas iš mūsų praleidęs keliolika metų studijuodamas procesus ir aplinką. Todėl jei profesionalai sako, kad grėsmė – reali, reikia jais tikėti.
Kas yra grėsmė? Tai yra sugebėjimas ir ketinimas padaryti kažką negero. Jei mes žiūrėtume į Rusijos federaciją, jos sugebėjimus, tankų, karių kiekį, sugebėjimą juos perkelti, aprūpinti, vykdyti operacijas – jie tą sugebėjimą turi.
Tuo tarpu ketinimas visada yra sunkesnis dalykas, kurį reikia suprasti ir ištyrinėti. Bet mes matom labai įtakingus pareigūnus, kalbančius apie tai, kad Baltijos kraštai visada buvo jų teritorija.
Pažiūrėkim istoriškai. Ar Rusijos imperija, kuri yra Sovietų Sąjungos perėmėja, ar yra užpuolus Baltijos šalis ir kitas kaimynines šalis? Dieve mano!..
Turime fantastišką visuomenę, fantastiškus jaunus žmones, kurie myli valstybę.
Kas mus gins? Turime būdų, kaip grėsmę sustabdyti. Buvo momentų, situacijų, kai žmonės nelabai ką galėjo padaryti, kad ir kaip stengėsi. Pavyzdžiui, 1990 metais. Atrodo, kad vilties nebuvo daug ir kas būtų pagalvojęs, kad trys milijonai stos prieš sovietinę imperiją ir sugebės nugalėti?
Dabar mes esame paties galingiausio Aljanso nariai, pasaulyje tokio galingo Aljanso niekada nebuvo. Turime fantastišką visuomenę, fantastiškus jaunus žmones, kurie myli valstybę.
– Kiek seniau visuomenėje aistras įžiebė Stano ir Zvokaus daina „Rusai vėl puola“, kurioje buvo pašiepiamos perdėtos baimės dėl grėsmių iš Rusijos. Girdėjote tą dainą?
– Taip. Jei sąžiningai – tai kvaila. Mano pats didžiausias nerimas ir košmaras, kad, duok Dieve, nereikėtų savo šalyje kariauti, ir puikių vyrų vesti į operaciją, kad aš nematyčiau jų sužalotų ir žuvusių. O žmonės tuo juokauja.
Galima pasijuokti iš visko. Net iš onkologinio ligonio, sergančio savo artimojo, galima pasijuokti iš avarijos.
Bet ar tas juokas protingas? Kvailas. Antras dalykas, tai – ir nedora. Lietuvos kariai yra nuo 2014 metų įsukę didžiulį tempą. Dalyvaujame pratybose, dirbame su užsieniečiais ir darome viską, kad mūsų priešininkas matytų aiškų signalą: mes pasiruošę ginti savo valstybę.
Tokį patį signalą siunčiame ir Lietuvos žmonėms: darome viską, kad jūs būtumėte saugūs.
Todėl tos dainos nenoriu net komentuoti. Mielai juos abu pakviesčiau ir papasakočiau apie kariuomenės išsidėstymo galimybes, planus ir operacijas. Aš manau, kad jei jie protingi žmonės, pakeistų nuomonę.
Antra vertus, gal ir mes patys kalti, kad nesugebėjome tinkamai ir aiškiai visuomenei perduoti žinios apie kylančias grėsmes?
– Daug domitės istorija, bet ar niekada neklausiate pats savęs: kodėl pasaulyje jau tiek metų nesiliauja karai?
– Žmonės kariauja visada. Visi mes norime būti laimingi. Bet kaip pasieksim tą kelią? Vienas galvoja, kad laimę ras tūnodamas tamsioje oloje. Kitas galvoja, kad laimę pajus nupjovęs kitam galvą. Islamo valstybės teroristai tikrai su didžiuliu džiaugsmu nupjauna netikėliui galvą ir galvoja, kad padarė gerą dalyką ir įprasmino savo dieną.
Dar kitas kariauja, nes galvoja, kad laimingas bus turėdamas daug žemės ir pinigų. Taip ir siekiam laimės – kiekvienas skirtingu keliu. Kartais laimės siekis veda į konfliktus su kitais. Pasaulis pilnas agresyvių ideologijų, kovotojų dėl resursų.
Neturiu iliuzijų, kad artimiausiu metu bus kitaip. Mano darbas – nesigilint į „kodėl?“, bet padaryti taip, kad nekariautų mano krašte ir kad mūsų žmonės būtų saugus.
– Kokie keliai jus patį atvedė į kariuomenę?
– Būdamas 17 metų įstojau į Karo akademiją. Nebuvo jokių dvejonių, kuo aš noriu būti. Kiekvienas berniukas gana instinktyviai nori rinktis kario profesiją ir ją suvokia kaip garbingą, prasmingą ir labai įdomią.
Iš pradžių tai atrodė kaip nuotykių profesija. Kai buvau mažas, man ji buvo vienoje pozicijoje su kosmonauto ar gaisrininko profesijomis.
Bet buvo ir kitų priežasčių. Augau kuriantis Sąjūdžiui. Nors ir buvau mažas, stengdavausi lankytis renginiuose ir man patiko istorija. Jau tada suvokiau: tai istorija, kuri radikaliai viską pakeis.
Prisimenu stovinčių ir dainuojančių žmonių minias, net dabar tie prisiminimai kelia šiurpuliukus. Be abejo, Sausio 13-osios įvykiai.
Viskas formavosi, dėliojosi, ir buvo aišku, kur aš noriu būti. Be to, mano senelis Stasys Lastauskas buvo Lietuvos savanoris, o visa mano giminė – patriotiška.
– Kartais nutinka taip, kad mūsų svajonės ir lūkesčiai tampa nusivylimais – dėl vienų ar kitų priežasčių. O jūs, tapęs kariu, nenusivylėt?
– Jokiu būdu. Matau didžiulį progresą, pasikeitimą. Turiu bjaurų dalyką – gerą atmintį, ir puikiai atsimenu, kokia visuomenė buvo 1995 metais. Buvo daug agresijos. Keičiasi karta, keičiasi požiūris, ir žmonės kečiasi į gerąją pusę. Jie mato, kaip yra vakaruose, ir ta laisvė – kaip terpė – kitaip ugdo žmogų.
Visuomenė dabar ženkliai labiau besirūpina vienas kitu ir yra daug brandesnė. Vienas iš pavyzdžių – net ir požiūris į gyvūnus. Ar prieš dvidešimt metų būtų iškelta baudžiamoji byla žmogui, kuris neprižiūri arba neteisingai elgiasi su gyvūnu? Visi būtų pasijuokę. O dabar tai vyksta.
Gimėm įdomiu laiku – matėm režimo transformaciją, iš nelaisvos tampam laisva visuomene.
– Kas jus patį stiprina?
– Tikėjimas. Visų pirma – Dievu. Esu katalikas. Antra – tikėjimas, kad tai, ką mes darom, yra reikalinga. Ir dar vienas tikėjimas, kad mes judame į priekį, einame labai geru keliu.
Gimėm įdomiu laiku – matėm režimo transformaciją, iš nelaisvos tampam laisva visuomene.
Lietuvoje viskas yra gerai. Kai kalbuosi su norvegais, vokiečiais, jie mūsų virsmą vadina stebuklu, nes per trumpą laiką esame padarę labai daug.
– Gimėt nei per anksti, nei per vėlai?
-Kaip toje dainoje. Pačiu laiku. Neseniai klausiausi profesoriaus Vytauto Landsbergio kalbos, kurią jis pasakė 1988 metais, išlydint deputatus į Maskvą.
Jis labai gražiai kalbėjo: labai svarbu, kaip žmogus žiūri į darbą. Sovietinis žmogus keikiasi, pyksta ir stengiasi tą darbą kuo greičiau nustumti. Vakarietis džiaugiasi, kad jis gali dirbti, nes tai reiškia, kad žmogus yra vertinamas, svarbus ir kad jo buvimas turi prasmę.
Yra vienas blogesnis dalykas nei turėti labai daug darbo. Visiškai jo neturėti. Esu buvęs tokiose situacijose, kai pradedi galvoti, kas esi ir kodėl.
Dabar mums suteikta galimybė dirbti, statyti, kurti. Tai mūsų gyvenimą padaro prasmingą.
Dar galvoju, kad neįmanoma būti kariu nebūnant patriotu. Juk mes prisiekiame, nesigailėdami jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę. O su priesaika, kaip su vynu – per laiką tik tvirtėja.
Bėgant metams labiau suvoki, ką pažadėjai ir kaip svarbu tai, ką darai. Aš matau daug prasmės, kaip niekada daug, ypač – dabartinėje situacijoje.
– Pats esate dalyvavęs ir karinėse misijose. Ką tokia patirtis duoda kariui?
– Buvau keturiose – Bosnijoje, Irake ir du kartus Afganistane. Misija Irake buvo intensyviausia. Tačiau apskritai kalbant apie karines misijas, ten 90 procentų laiko yra nuobodus kasdienis darbas.
Tačiau misijos duoda daug. Visų pirma – kaip piliečiui, kai supranti, kokia nuostabi mūsų šalis ir kaip viskas gerai. Žmogui, ko gero, kiekvienas išbandymas yra svarbus – jis gludina. Arba, kaip sakė Nyčė, jei jis tavęs nesulaužo, padaro tave stipresniu.
Išbandymai yra kiekvieną kartą, kai važiuoji į patrulį ir galvoji, kaip bus? Kai važiuoji ir yra informacija, kad tuo metu du savižudžiai ieško taikinių, o artėjant bet kokiam automobiliui apima siaubas. Bet turi susivaldyti ir susitvarkyti su emocijomis, padaryti tai, kas reikalinga.
Labai daug duoda bendravimas su tarptautinėmis pajėgomis, su kariais iš kitų valstybių. Ir svarbiausia – tokios misijos duoda suvokimą, kad kariniai veiksmai, operacijos nėra žaidimas.
Kai yra informacija, kad tuo metu du savižudžiai ieško taikinių, ir artėjant bet kokiam automobiliui apima siaubas.
Būdamas tarptautinėse misijose tu nematai grėsmės ir atrodo, kad visas gerai. Bet negali atsipalaiduoti, nes per kelias minutes viskas gali transformuotis į mūšio zoną.
Neramiau yra ne patiems kariams, tačiau jų artimiesiems. Kai važiavau į misijas, nė karto apie tai nesakiau mamai. Ji galvojo, kad esu išvykęs į mokymus Europoje.
Artimam žmogui yra sudėtinga, jis turi didesnius iššūkius nei tu, kai esi ten. Juk net ir būdamas už trijų kilometrų nuo mūšio zonos esi saugus, bet artimieji to, žiūrėdami televizijos žinias, nežino. Todėl naujienos apie ataktas Kabule rodosi kaip baisiausias scenarijus.
Todėl yra du keliai. Arba tu savo artimiesiems skambini kiekvieną dieną, rodai, pasakoji, ką veiki ir kaip viskas vyksta, arba jiems nesakai visai nieko ir nenervuoji.
– Koks yra šiuolaikinis karys?
– Lietuvos karys yra motyvuotas, supranta, ką daro ir kodėl. Jis yra intelektualus, jį valdo protas, o ne instinktai. Jis yra profesionalus, kompetentingas ir išmano savo darbą, kurį atlieka su džiaugsmu.
Jis suvokia, kad už jo nugaros stovi žmonės, kuriuos jis myli ir kurių kartais net nepažįsta. Bet jis juos saugo ir gina.
– Eugenijau, ar stiprūs vyrai verkia?
– Aš ne. Galiu apsiverkti, kai „Žalgiris laimi“. Bet ne iš sunkumo, ne iš gailesčio kyla mano emocijos. Čia, ko gero, nėra kuo didžiuotis.
Gerai, kad vyrai verkia. Išsiverkus arba pasikalbėjus su psichologais būna lengviau. Tai – dažna Lietuvos vyrų problema, kai dėl užsisklendimo savyje viskas kaupiasi ir tada sprogsta su pačiomis skaudžiausiomis pasekmėmis.
Gerai, kad vyrai verkia.
– Nes ir psichologai sako, kad dažniau žudosi vyrai?
– Vienareikšmiškai. Karinėse operacijose yra labai svarbu, kai po stresinių situacijų vyrai kalbasi. Jei jie pravirksta – tai yra labai gerai. Jei daug kalba – taip pat gerai. Jei sako, kad bijo – gerai. Baisiausia, kai vyrai nekalba.
– Jūsų nuomone, iš kur ir kodėl yra toks uždarumas?
– Nežinau, bet galvoju, kad dėl baimės. Baimė valdė sovietinį žmogų, ji buvo įsišaknijusi komunistinėje ideologijoje.
Štai ir Svaras dainuoja apie baimę. Vyras išties labai daug ko bijo. Labiausiai jis bijo pasirodyti bijantis. Čia likutis mūsų praeities, kuria visiškai nereikia didžiuotis. Tai yra labai blogai – nėjimas pas psichologus, bijojimas išsikalbėti, išsiverti.
– O ko bijot jūs?
– Dievo, aukščio ir žiurkių. Bet savo baimes aš mokausi suvaldyti. Kartą man miegant žiurkė įkando į nugarą. Abu – ir ji, ir aš – iš baimės šokom į skirtingas puses. Nors geriau pagalvojus, o ko bijoti? Juk žiurkė – mielas ir smalsus padarėlis. Kaip voverės pusseserė.
