– Ne paslaptis, kad daugybė pirmakursių į TSPMI stoja vedami vizijos ateityje tapti ambasadoriais. Su kokia vizija jie palieka institutą?
– Institutas buvo kuriamas jį pirmiausia įsivaizduojant kaip diplomatų kalvę. TSPMI alumnai sudaro vis didesnę dirbančiųjų diplomatinėje tarnyboje dalį. Tai rodo, kad pirminė šios įstaigos įkūrimo idėja ir tai, ko bent dalis stojančiųjų tikisi, yra įgyvendinta.
Visgi per šiuos 20 metų instituto pobūdis šiek tiek pasikeitė. Sritys, kuriose dirba institutą baigę žmonės, taip pat gan stipriai išsiplėtė ir apima daug daugiau nei vien tik diplomatinę tarnybą. Mūsų absolventai dirba ne tik Užsienio reikalų, bet ir kitose ministerijose, taip pat – patarėjais prezidentūroje, premjero tarnyboje, Seime. Nemažai absolventų įsidarbina analitikais įvairiose institucijose, nevyriausybinėse organizacijose, dalis save atranda versle. Yra ir tokių, kurie baigę TSPMI tampa instituto dėstytojais.
Tai suprantama, nes baigusieji TSPMI programas – tai žmonės, turintys gerą išsilavinimą visose pagrindinėse socialinių mokslų srityse. Šis tarpdiscipliniškumas ir įgūdžių, o ne specifinių žinių, ugdymas suteikia tiek tradiciškai suprantamą universitetinį išsilavinimą, tiek ir gebėjimą greitai įsisavinti konkrečios srities žinias ir analizuoti, mąstyti bei sėkmingai pritaikyti savo įgūdžius tiek valstybės institucijų darbe, tiek ir privačiame versle. Manau, įgūdžių pritaikomumo ugdymas yra viena iš mūsų stiprybių.
Valstybėse, kuriose demokratinė politinė sistema funkcionuoja daug ilgiau nei du dešimtmečius, į politiką dažniausiai ateina žmonės baigę arba ekonomiką, arba teisės studijas.
– Diplomatinėje tarnyboje ir politikoje dirba įvairių specialybių atstovai. Koks TSPMI vaidmuo šiame kontekste?
– Atskirčiau diplomatinę tarnybą ir politiką. Diplomatinėje tarnyboje, ypač tarp ambasadorių, yra dvi kategorijos žmonių. Pirmiausia, karjeros diplomatai, kurie savo karjerą pradeda nuo žemiausių pozicijų ir vėliau sėkmingai dirba kildami karjeros laiptais aukštyn. Tarp mūsų absolventų yra ne vienas toks ambasadorius, kaip antai ambasadorius Jungtinėse Valstijose ar ambasadorė Ispanijoje.
Taip pat yra ir politiniai ambasadorių paskyrimai. T.y. žmonės, į diplomatinę tarnybą ateinantys iš politikos, kaip atskirų partijų nariai. Bet tokių ambasadorių Lietuvoje yra santykinai mažai.
Tuo tarpu politikoje yra daug didesnė įvairių profesijų ar išsilavinimo įvairovė. Politikas yra profesija, kuriai reikia turėti pakankamą pasirengimą, supratimą, įgūdžius, įvairių sričių išmanymą. Lietuvoje šioje srityje dominuoja ne politikos mokslų absolventai, tačiau manau, tai būdinga daugeliui demokratinių šalių.
Valstybėse, kuriose demokratinė politinė sistema funkcionuoja daug ilgiau nei du dešimtmečius, į politiką dažniausiai ateina žmonės baigę arba ekonomiką, arba teisės studijas. Tai reiškia, kad dar studijuodami jie įgyja pakankamai žinių, jog suvoktų, kaip veikia politinė sistema, ekonomika, kaip priimami sprendimai, kokios gali būti jų pasekmės. Lietuvoje to dar trūksta, tačiau reikia atsižvelgti, kad savo demokratines institucijas turime tik šiek tiek ilgiau nei 20 metų.
Mūsų valstybėje nusistovi profesionalių politikų grupė, nors po kiekvienų rinkimų dalis Seimo narių pasikeičia, o prieš rinkimus šmėsteli iš televizorių pažįstami veidai. Tačiau ir šia prasme nesame pastebimai blogesni nei kitos regiono šalys, kurios taip pat prieš du dešimtmečius atkūrė savo nepriklausomas institucijas.
– Kuo Jūsų instituto studentas skiriasi nuo kitų humanitarinių arba socialinių mokslų studentų?
– Be to, kad įgyja stiprų išsilavinimą, daugelis instituto studentų anksti suformuoja savo stiprias nuostatas, turi savo nuomonę, kurią yra linkę ginti, diskutuoti. Tai vienas iš pagrindinių mūsų instituto studentų bruožų.
Svarbiausi mūsų studijų privalumai – labai aiškiai išreikštas tarpdiscipliniškumas. Institute dėstomos visos pagrindinės socialinių mokslų disciplinos. Jas dėsto vieni iš geriausių specialistų Lietuvoje. Be to, mūsų studentai turi daug galimybių pasiklausyti savo srityse žinomų užsienio lektorių paskaitų.
Institute yra įvairių pažiūrų dėstytojų ir studentų, įvairiomis mokslinėmis prieigomis besiremiančių tyrėjų. Manau, šis požiūrių pliuralizmas taip pat prisideda prie to, kad žmonės mūsų institute bręsta ne tik kaip politikos mokslų absolventai, bet ir kaip asmenybės. Tai taip pat svarbu nepriklausomai nuo to, ką toliau veiksi gyvenime ir kokį darbą dirbsi.
– Ar būti diplomatu, kaip, pavyzdžiui, gydytoju, reikia pašaukimo?
– Labai sudėtinga apibrėžti, kas yra diplomato pašaukimas. Manau, juo norintis būti žmogus turėtų turėti istorijos, tarptautinių santykių, ekonomikos, filosofijos žinių. Jis taip pat turėtų mokėti bendrauti su žmonėmis, sugebėti klausytis, ką sako kiti, mokėti išreikšti savo nuomonę, ją argumentuoti, atstovauti tiek savo pažiūroms, tiek savo valstybei. Tai yra tie bruožai, kuriuos priskirčiau diplomato profesijai.
– Kai prieš du dešimtmečius buvo steigiamas institutas, panašių mokslo įstaigų Lietuvoje nebuvo. Šiandien politikos mokslus galima studijuoti dar keliose įstaigose. Ar šalyje neatsirado politikos ir tarptautinių santykių specialistų pertekliaus?
– Geriausiai į šį klausimą leidžia atsakyti faktas, kaip institutą baigusiems studentams pavyksta susirasti darbą. Neseniai atlikome savo alumnų apklausą – aiškinomės baigusiųjų TSPMI karjerą, įsidarbinimo perspektyvas. Bendra tyrimo išvada buvo ta, kad kol kas baigusieji institutą neturi didesnių problemų susirasti darbą ir, manau, nemažai jų randa jiems patinkantį darbą.
Svarbiausi mūsų studijų privalumai – labai aiškiai išreikštas tarpdiscipliniškumas.
Žinoma, vertinimas, ar žmogus dirba mėgstamą darbą, yra gan subjektyvus. Tačiau tyrimas suteikė tvirtą pagrindą manyti, kad baigę TSPMI turi geras karjeros perspektyvas. Manau, šios studijos išliks perspektyvios.
– Du dešimtmečiai yra pakankamas laikas sėkmėms ir nesėkmėms ar tiesiog neįgyvendintiems darbams įvertinti. Kokie jie?
– Kalbant apie sėkmes, visas dvidešimtmetis yra sėkminga šios organizacijos atsiradimo ir vystymosi istorija. Tai gan trumpas laikas vertinant Vilniaus universiteto amžių ir istoriją ar kai kurių JAV bei Didžiosios Britanijos universitetų raidą. Nepaisant to, TSPMI gali džiaugtis ne viena sėkme, tarp kurių – geriausių kitų disciplinų dėstytojų pritraukimas, taip pat – kiekvienais metais pritraukiami motyvuoti ir gabūs studentai. Tai labai didelė sėkmė. Galima kalbėti ir apie turimą infrastruktūrą. Tam ankstesni instituto vadovai įdėjo nemažai pastangų.
Kiekviename etape yra skirtingi iššūkiai, su jais reikia tvarkytis. Manau, dabar vienas iš svarbiausių iššūkių – įvertinant sparčiai besikeičiančią aplinką Europoje, aktyviai konkuruoti dėl studentų ir dalyvauti tarptautiniuose tyrėjų tinkluose.
– Kaip konkuruojate su užsienio universitetais?
– Jei lygintume studijas vidutiniame Didžiosios Britanijos universitete su tuo, ką siūlo TSPMI, galima atrasti nemažai pastarojo privalumų. Tarp jų – dėstymo kokybė ir gyva aplinka. Nedaugelyje Didžiosios Britanijos universitetų, jei tai ne Oksfordas, Kembridžas, Londono ekonomikos mokykla ar panašaus lygio universitetai, galima išgirsti kurios nors šalies premjerą skaitant paskaitą ar išvysti juose besilankančius politinius sprendimus priimančius asmenis.
Ta gyva aplinka, vykstančios diskusijos – galimybė bendrauti ir su užsienio profesoriais bei šalies politikais, labai pagerina bendrą intelektualinę aplinką. Būtent ją mes ir siūlome savo studentams. Šios, jubiliejinės, savaitės renginiai institute – labai geras instituto gyvenimo pavyzdys. Tai tarsi koncentruotas atspindys to, ką daro TSPMI ir ką čia galima išgirsti bei išmokti.
– Ačiū už pokalbį.
