Kai 2022 m. vasario 24 d. pabudusi ryte paėmiau į rankas telefoną ir perskaičiau draugų žinutes, ten tebuvo viena frazė „negaliu patikėti“. Iškart supratau apie ką kalba, kiek delsiau atsidaryti naujienų portalus, bet galop prisiverčiau iš savo nuojautų ir spėlionių nerti į realybę.
Ukraina užpulta. Rusija mėgaujasi jos krauju ant savo rankų. Pirma reakcija – kuo padėti, ką dabar daryti, kur bėgti ir skaityti, skaityti nesibaigiantį žinučių srautą, naujienas, nuomones. Ir staiga, išryškėja vos juntamas, bet vis stiprėjantis būdas paveikti Rusijos visuomenę, kad ji pasipriešintų karui viduje – kreiptis į ją tiesiogiai arba į rusų draugus ir gimines esančius užsienyje. O toliau jau tiesiai į rusus. Dar vėliau į visus rusakalbius. Prireikė kokios dienos, kad susivokčiau, jog šį kartą apeliuojama į mane – mišrioje šeimoje gimusią, Lietuvoje augusią, šeimoje rusiškai kalbančią. Tai aš turiu susirasti kažkokius draugus ar gimines ir priversti juos išeiti į gatves. Tai mano rankos dabar apšlakstytos ukrainiečių krauju. Tai mane dabar tapatina su agresoriumi. Dabar tai aš. Stop. Ne.
Aš, Lietuvoje gimusi, šeimoje kalbanti rusiškai, lankiau Vilniuje, Karoliniškėse, lietuvišką darželį Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu. Spalvotais pieštukais piešiau Gediminaičių stulpus ir Gedimino pilį ir, žinoma, buvau pravardžiuojama ruske. Vėliau tas nunyko, man nebebuvo gėda kalbėti gimtąja kalba, niekas manęs neužgauliojo, mano daugiakalbystė puikiai pasitarnavo moksluose ir darbe. Darbe buvau komandiruota į Rusiją, į Maskvą. Jau trisdešimtmetį perkopusi pirmą kartą patekau į tą šalį, su kuria mane dabar tapatina, ir po dviejų dienų įtempto darbo grįžau namo. Nerašysiu kelionės įspūdžių, tik pasakysiu, kad visą Maskvoje praleistą laiką jaučiausi it Alisa stebuklų šalyje. Viską atpažįsti, bet viskas ne taip, ne ten, ne tau ir ne apie tave. Bet rusiškai. Grįžau į Vilnių, namo, kur šeima, draugai, darbas ir širdis.
Lietuvoje gyvenantys rusai yra ne tokia jau ženkli mažuma (nesiekia ir 5%), greitai asimiliuojasi, kuria mišrias šeimas, čia gyvena, moka mokesčius, kalba mažiausiai trimis kalbomis (lietuvių, rusų, anglų), tad ir darbo rinkoje yra paklausūs. Rusija mums gana tolima kilmės šalis, kurios jaunimas jau nei pažįsta, nei tapatinasi. Tačiau pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje jaučiamas tapatinimas per prievartą. „Argi jums ne gėda dėl Rusijos?“, „Ar jūs nenorite didžiuotis Rusija?“. Štai ko manęs klausia lietuviai šiandien. Ir ne. Man ne gėda ir didžiuotis aš nenoriu. Aš noriu didžiuotis savo tėvyne Lietuva. Rusiją aš galiu smerkti. Bet jausti gėdą, prisiimti tą gėdą sau aš negaliu. Nes tai ne mano valstybė. Aš jos nekūriau. Aš esu Lietuvos rusė. Ir Ukrainos užpuolimo kare tegaliu būti kartu su Lietuva. Neturiu kitos tėvynės, tik šitą vieną.
Aš noriu didžiuotis savo tėvyne Lietuva. Rusiją aš galiu smerkti. Bet jausti gėdą, prisiimti tą gėdą sau aš negaliu. Nes tai ne mano valstybė. Aš jos nekūriau.
Nuo 2017 m. visuomeniniais pagrindais dirbu Vilniaus rusų kultūros centro projektų koordinatore. Organizaciją dar 1988 metais įkūrė vietinė rusų bendruomenė. Ji visada veikė kultūros srityje. Tokia išlieka ir iki šių dienų. Buvo nuveikta daug darbų – išleista ne viena knyga, organizuotos parodos, vyko mokymai, viešos paskaitos, kuriose buvo laukiami visi vilniečiai. Projektai finansuojami tik Lietuvos fondų lėšomis. Kaip dažnai būna, finansavimo galime ir negauti, tačiau kartais kritikos sulaukia ne projekto kokybė, o mūsų tautinis organizacijos pobūdis. Štai vieno Lietuvos kultūros tarybos eksperto nuomone, Lietuva neturi finansuoti rusų veiklų. Tai buvo išsakyta kartu su žinia, kad finansavimas nebus skirtas.
O jūs, gerbiami Kultūros tarybos ekspertai, tikrai norėjote, kad mūsų veiklas finansuotų Rusija? Tikrai norėjote jai į rankas įduoti tokias kortas? Kartu su kolegomis su siaubu laukiame sąskaitų už komunalines paslaugas, nes jos ateina kiekvieną mėnesį, o finansavimą gauname žymiai rečiau ir tikrai ne sąskaitoms apmokėti. Tad, tiesą sakant, dirbame be atlygio, labai sunkiai išlaikome centro patalpas, tačiau veiklos nenutraukiame. Centro galerijos koordinatorius Aleksandras Nazimovas per kažkokius stebuklus, savo paties sąskaita, palaiko jos veiklą, dažo sienas, remontuoja lubas, nuolat atnaujina ekspoziciją. Jo dėka mūsų centre rusena laisvos kūrybos ugnelė. Mūsų centras visada buvo ir bus Lietuvos kultūros dalis, vystoma demokratijos ir vakarietiškų vertybių įtakoje, itin nutolusi nuo Rusijos Federacijos.
Vilniaus Rusų kultūros centras niekada neveikė politikos srityje. Tačiau, kai šiuo metu taikių ukrainiečių miestus atakuoja Rusijos kariuomenė niekas negali likti nuošaly. Visi privalome pasirinkti puses ir atsakyti už savo pasirinkimą. Mes vienbalsiai, net neabejodami vienas kitu, iš pradžių organizacijos viduje, o vėliau ir viešai pasmerkėme Rusijos agresiją. Mes esame kartu su Ukraina mintimis ir darbais. Mūsų galerijos koordinatorius žaibiškai sureagavo ir išmargino centrą Ukrainos vėliavos spalvomis, organizavo labdaros mugę ne į skolas klimpstančiam Rusų kultūros centrui, o Ukrainos žmonėms. Nes jiems dabar reikia labiau. Mes visi jaučiame ir suprantame, kad Ukrainai dabar reikia labiausiai.
Prie to, kad mus smerkia proputiniškai nusiteikę žmonės, mes jau esame pratę, turime tam imunitetą. Tačiau staiga tapti demokratines vertybes puoselėjančių žmonių įtarimų objektu man buvo tikras smūgis. Aukščiausi šalies vadovai ragina mūsų nesieti su Rusijos piliečiais, tuo pat metu garsiai svarstoma, kad jei lietuviai skriaus rusus Lietuvoje, tai Putinas mumis, nuskriaustaisiais, pasinaudos ir ateis mūsų gelbėti. Tad tatai yra gražaus elgesio su rusais Lietuvoje priežastis, kad Putinas neateitų? Mumis nėra lengva pasinaudoti, mes nesame begalvės avys bėgančios piemens lazdos kryptimi. Ne rusakalbių lietuviams reikia bijoti, o to, kad viešojoje erdvėje pasirodo ksenofobiniai pasisakymai Lietuvos tautinės mažumos atžvilgiu. Šie pasisakymai kursto nesantaiką valstybėje ir atmeta svarbią Lietuvos visuomenės dalį.
Ne rusakalbių lietuviams reikia bijoti, o to, kad viešojoje erdvėje pasirodo ksenofobiniai pasisakymai Lietuvos tautinės mažumos atžvilgiu.
Rusų Lietuvoje, skirtingai nei Latvijoje ar Estijoje, yra ne itin daug. Išgirdę gatvėje rusų kalbą ne kiekvienas lietuvis gebės atskirti, ką gi jis girdi šnekant – tai rusakalbis lenkas, nuo represijų Lietuvoje prieglobstį radęs baltarusis, ką tik iš karo veiksmų zonos atvykęs ukrainietis ar ekonominis migrantas dirbantis mūsų šalyje, kuriam rusų kalba patogiausiai komunikuoti (pripažinkime, kad anglų kalbos nemoka nei visi lietuviai, nei, tuo labiau, visi atvykėliai). Rusakalbių Lietuvoje žymiai daugiau nei rusų.
Žymiai keblesnėje padėtyje nei rusai, šiandien yra baltarusiai. Jiems ksenofobiniai pasisakymai yra didesnis smūgis. Jei mes, rusai, esame piliečiai ir esame namuose, jie yra svečiuose, patiria adaptacijos sunkumus, nerimą dėl ateities ir padėties Baltarusijoje. Dar vakar mes kartu stovėjome Laisvės kelyje, kol protestai visoje Baltarusijoje buvo malšinami žiauriu smurtu. Lietuviai organizavo humanitarinius koridorius, glaudė pabėgėlius, kvietė kurtis čia, kur saugu, mat kelio atgal demokratines vertybes palaikančiam baltarusiui nebuvo.
Šiandien, kai Lukašenka palaiko karo veiksmus Ukrainoje, mes tuos pačius žmonės dažome jau visai kita spalva. Tačiau čia apsistoję baltarusiai yra to paties režimo, kuris vykdo karinę agresiją Ukrainoje, aukos. Tokie patys pabėgėliai. Tik šiandien jie siunčiami namo keisti santvarkos. Neilgai truko palaikymas. Ar taip mąstydami žmonės po kurio laiko neišvys šiandien atvykstančių ukrainiečių atgal į Ukrainą, mat reikia kovoti už tėvynę, o ne Lietuvoje slėptis?
2022 metų vasario 24-oji negrįžtami padalino mūsų gyvenimus į dvi dalis. Visų mūsų. Rusijos rankos, kaip Kaino, – apšlakstytos brolio krauju. Ukraina, patyrusi smurtą ir išdavystę, vargu ar galės tai pamiršti ir atleisti. Ir mes, bejėgiškai stebintys viską iš šalies, spėliojame, kas taps kitu Rusijos taikiniu ir bandome kiek įmanoma labiau padėti Ukrainai atlaikyti smūgius, vaikų mirtis, sumaitotus gyvenimus. Kviečiu visus Lietuvos žmones ieškoti bendrystės vertybėse ir vieną kartą radus, laikytis drauge.
